Lietuvos durpininkai, eksportuojantys didžiąją dalį pagamintų durpių, ieško galimybių Lietuvoje daugiau jų panaudoti šildymui. Esą šis pigus vietinis kuras galėtų sumažinti šilumos kainas.

Dabar 90 proc. durpių ir iš jų pagamintų įvairių substratų eksportuojama, daugiausiai į Vakarų Europą. Skaičiuojama, kad Lietuvoje – dešimtadalis visos Europos Sąjungos durpių pramonės.

Mokslininkai teigia, kad kasant daugiau durpių, iš pigesnio nei malkos kuro būtų galima pagaminti iki dešimtadalio reikiamos šilumos energijos.

„Jei būtų galima greit padidinti gamybą iš naudojamų durpynų, tai Lietuvoje, esant dabartinei biokuro katilinių galiai, tų durpių kuro pakaktų 50–60 m.“, – tvirtina KTU Šilumos ir atomo energetikos katedros docentas Antanas Sudintas.

Modernizavę ar pastatę naujas katilines, durpes šilumai gaminti naudoja suomiai, airiai, švedai, o pastaruoju metu ir estai.

„Neseniai Taline, Pernu, Tartu miestuose įrengtos katilinės, kogeneracinės elektrinės, kūrenančios durpes. Bendras jų galingumas – 70 megavatų. Estijoje šis kuras perspektyvus“, – sako Estijos durpių įmonių asociacijos direktorius Erki Niitlanas.

Estija ir Latvija turi kelis kartus daugiau durpių išteklių nei Lietuva. Mūsų gamintojai mano, kad galėtų daugiau kasti, nes esą durpynai po kurio laiko atsinaujina.

„Reikia atsiminti vieną dalyką, kad ką mes sudeginsime, greitai neatsikurs“, – aiškina gamtosaugininkas Romas Pakalnis.

Lietuvoje plotai durpėms kasti ribojami, daugiausia pelkynų yra saugomose teritorijose. Europos Sąjunga griežtai reglamentuoja durpynų apsaugą, nes dalis šalių jų turi nedaug.