Ekspertų vertinimu, toks veiksmas veikiausiai iliustruoja padėties, kurioje atsidūrė pinigų politikos sprendimų priėmėjai, keblumą.

Žinia apie trečiadienį šaukiamą „ad hoc“ posėdį pasirodė po to, kai praėjusią savaitę ECB nusprendus nuo liepos imtis palaipsnio pinigų politikos griežtinimo, smarkiai išaugo Pietų Europos, o tarp jų pirmiausiai Italijos skolinimosi kaštai.

Bankui nusprendus birželį užbaigti skatinamąją turto pirkimo programą ir imtis palūkanų normų didinimo, ėmė augti euro zonos šalių fragmentacijos mastas, reiškiantis, kad labiau įsiskolinusių šalių narių biudžeto deficito padengimas pareikalaus kur kas didesnių kaštų.

Italijoje dešimties metų obligacijų grąža pasiekė daugiau nei 4 proc., o Graikijoje skolos vertybinių popierių pajamingumas taip pat užkopė į COVID-19 pandemijos laikotarpio aukštumas ir sudarė 4,28 proc., Ispanijos ir Portugalijos skolos kaštai pastarąją savaitę taip pat šovė į viršų.

Todėl siekdama nuraminti rinkas ECB Valdančioji taryba po įvykusio skubaus susitikimo pareiškė, kad „taikys lankstumą“, reinvestuojant į obligacijas, siekdama sumažinti didėjančias skolinimosi išlaidas pažeidžiamiausioms euro zonos narėms. Bankas taip pat siekia pagreitinti darbą kuriant „naują fragmentaciją mažinančią priemonę“, kurią būtų galima panaudoti toliau mažinant įtampą obligacijų rinkoje, sakoma pranešime.

Neeiliinio ECB posėdžio sušaukimas iliustruoja situacijos išskirtinumą

Tačiau Eltos kalbinti ekonomistai sutaria, kad neeilinio posėdžio sušaukimo poreikis tiesiog iliustruoja problemų, su kuriomis susiduria euro zonos ekonomika, mastą. SEB banko Rinkos tyrimų skyriaus vyriausiasis finansų analitikas Eduardas Petrulis tokio pinigų politikos sprendimų priėmėjų pasirinkimo sako nesitikėjęs.

„Neeilinis posėdis rodo krizinį režimą, kuriuo dirba centrinis bankas“, – tvirtino E. Petrulis

Ekspertas atkreipia dėmesį, kad rinkos dalyvių lūkesčiai tiek euro zonoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose radikaliai išaugo, tikimasi dar spartesnio pinigų politikos griežtinimo. Tuo metu atotrūkis tarp Italijos ir mažiau rizikingomis laikomų Vokietijos obligacijų pajamingumų jau šiuo metu gerokai išaugo ir dabar siekia maždaug 2,3 proc. punkto.

„Europos centrinis bankas, matydamas situaciją, bando nepaleisti investuotojų nuotaikų ir bandys įtikinti, kad fragmentacijos bus išvengta“, – aiškina SEB analitikas.

Centrinis bankas taip lengva ranka nesirenka ir posėdžių nedaro. Tai išskirtinė situacija.

Tuo metu ekonomistas Marius Dubnikovas teigia, kad centrinio banko sprendimas nutraukinėti turto pirkimo programas, pareikalaus dar didesnių kaštų iš po koronaviruso pandemijos nespėjusios atsigauti Italijos, kurios skolos kaina įprastai siekdavo apie 1 proc., o dabar dešimties metų obligacijų pajamingumas jau viršijo 4 proc. ribą.

„Tai signalizuoja, kad galbūt gerokai anksčiau buvo praleistas momentas, kada palūkanas buvo galima kilstelėti. Dabartinė susiklosčiusi situacija yra ekstraordinari. Centrinis bankas taip lengva ranka nesirenka ir posėdžių nedaro. Tai išskirtinė situacija. Reiškia, rizikos yra padidėjusios ganėtinai stipriai“, – savo įžvalgomis su ELTA dalinosi M. Dubnikovas.

Finansų analitiko vertinimu, daugiausia, ką sprendžiant šį iššūkį galėtų padaryti ECB – paruošti aiškias gaires dėl tolimesnių veiksmų scenarijų, kintant ekonominei situacijai. Tai, pasak jo, leistų šiek tiek nuraminti rinkas.

„Kol kas mes girdėjome tik apie liepos mėnesio planus. Dėl to, kas toliau laukia, tarsi yra migla, kurią visi interpretuoja skirtingai“, – pabrėžė jis.

M. Dubnikovas: ECB turi gan ribotą sprendimų laisvę

Apskritai, M. Dubnikovo vertinimu, sprendimų priėmėjai yra keblioje padėtyje, kadangi jie yra priversti valdyti į rekordines aukštumas vis dar tebekopiančią infliaciją, o priimant kainų augimą slopinančius sprendimus, tokių šalių, kaip Italija, Graikija, problemų mastas tik gilės. Todėl, jo vertinimu, ECB teks ieškoti tam tikro balanso tarp šių pasirinkimų.

„Sprendimas labai sudėtingas. Nes iš esmės reikia valdyti infliaciją. O valdant infliaciją, akivaizdu, kad pietinių valstybių problematika tik padidės. Juos sudegintų spartus palūkanų auginimas. Tai yra tam tikras kompromiso priėmimas tarp palūkanų kėlimo ir to, ką daryti su pietinėmis euro zonos valstybėmis“, – svarstė ekonomistas.

Pasak jo, aiškumo dėl būsimų sprendimų įnešimas, yra tai, ką dabar gali daryti pinigų politikos formuotojai.

„Sprendimų laisvė yra ganėtinai ribota. Turbūt esminis dalykas, ko tikėtųsi centrinis bankas, tai įnešti ramybės. O ramybė finansų rinkoms įnešama nupiešiant labai aiškias gaires. Jeigu pavyzdžiui, bus nupiešta, kad metų pabaigoje palūkanos sieks 1 proc., būtų labai aišku, tai rinkų turbūt neišgąsdintų ir įneštų tam tikrą ramybę“, – tikino M. Dubnikovas.

Tuo metu po tokių priemonių, kaip po 2008-2012 metų finansų krizės taikyta turto supirkimo programa, tuomet leidusi iš dalies suvaldyti euro zonos fragmentacijos riziką, centrinis bankas, ekonomisto manymu, veikiausiai nesiims.

„Turto pirkimo programų atnaujinimas labai abejotinas. Nes dviejų priešingų politikų - palūkanų kėlimas ir pinigų spausdinimas sunkiai tikėtinas, nes turbūt gautume tokias turbulencijas, kurių efektą suvokti labai sudėtinga“, – tvirtino jis.

E. Petrulis: įdomu, kada fiskališkai drausmingesnės valstybės ims kelti klausimus

Tačiau E. Petrulis atkreipia dėmesį, kad sumų, gautų pagal specialiosios pandeminės pirkimo programos (SPPP) vertybinių popierių išpirkimą, reinvestavimo lankstumo didinimas, apie kurį kalba ECB, iš esmės reiškia tokį patį pinigų liejimą į rinką. Tai, analitiko vertinimu, savo esme irgi yra turto supirkinėjimas, apie kurio nutraukimą jau šią liepą, kalba Bankas.

„Man tai skamba, kaip žaidimas terminais. Ką reiškia reinvestuojamų sumų panaudojimas? Tai yra grynieji supirkimai. Aiškiai ir paprastai. Buvo tokia žinutė, kad grynieji supirkimai birželio paskutinę dieną baigiasi, o toliau sumos bus reinvestuojamos. Jau net po praeito posėdžio buvo užsiminta, kad jie panaudos tas reinvesticijas. Kuo grynieji supirkimai skiriasi nuo reinvesticijų ankstinimo? Niekuo“, – tikino jis.

Ir nors SEB ekspertas sutinka su M. Dubnikovu, manančiu, kad palūkanų normų didinimas ir kiekybinio skatinimo programų taikymas yra sunkiai suderinamas, tačiau jis pažymi, jog pinigų politikos normalizavimą galima pasiekti ir tokiais sprendimais.

„Šioks toks prieštaravimas yra, bet pagal bendrą įliejamą į rinką pinigų kiekį griežtinimą vis tiek įmanoma daryti, jeigu bendrąja prasme sumažini pinigų kiekį, tai kažkam vienam, silpniesiems, vis tiek gali jį padidinti“, – mano E. Petrulis.

Tačiau, ekonomisto požiūriu, daug įdomesnis klausimas, kada abejones dėl ECB sprendimo taikyti reinvestavimo „lankstumą“ ims išsakyti fiskališkai atsakingos šalys.

„Ar tokia programa, kai tarkime, itališkų obligacijų nuolatos superkama daugiau, neprieštarauja pačios pinigų sąjungos taisyklėms? Ar čia viskas bus gerai politiškai. Ar nepradės kokia nors opozicija sakyti, kad supirkimai skiriasi, naudojamasi geresniu mūsų kredito reitingu“, – svarstė SEB analitikas

ECB privalo ieškoti būdų padėti Pietų Europos šalims: nuo to priklauso visos euro zonos gerovė

Vis tik, E. Petrulio vertinimu, ECB negali neskirti papildomo dėmesio su finansinėmis problemomis susiduriančioms Pietų Europos valstybėms. Jis atkreipia dėmesį, kad prieš dešimtmetį rinkos dalyviai buvo suabejoję Graikijos galimybėmis aptarnauti savo skolą, tačiau šios ekonomikos mastas yra palyginus nedidelis.

Tuo tarpu Italijos ekonomikos mastas yra reikšmingesnis, todėl abejonės dėl jos gebėjimo vykdyti įsipareigojimus sukeltų nemenkas rizikas visai euro zonai.

„Kaip sakoma, euro zona stipri tiek, kiek stipri silpniausia jos grandis. Pietų valstybės yra tos silpnosios grandys, bet paradoksalu, kad nuo silpnųjų grandžių priklauso visos euro zonos stabilumas ir pasitikėjimas euru, kaip valiuta“, – pabrėžė jis.

„Visi puikiai supranta, kad visas euro projektas gali susvyruoti rinkos akyse. Jiems reikia skirti dėmesį vardan mūsų visų gerovės“, – pridūrė E. Petrulis.

Panašios pozicijos laikosi ir M. Dubnikovas. Jis pažymi, kad tokios valstybės, kaip Italija, savo finansinių problemų nesugebėjo išspręsti jau maždaug dvidešimtį metų, o koronaviruso pandemijos sukeltos ekonominės pasekmės Pietų Europos šalis „tiesiog pribaigė“.

„Faktas tas, kad pietinės valstybės su savo ekonomika taip pat daro įtaką euro kursui, euro zonai. Tai tas ECB dėmesys išliks, tiesiog jis gal bus kitoks. Tikiuosi labai aiškių planų, ką ketinama daryti. O prie tų planų teks prisitaikyti ir pietinėms valstybėms. Jos turėjo ilgą laiko tarpą, bet jų problemos labai įsisenėjusios“, – kalbėjo M. Dubnikovas.

ELTA primena, kad praėjusį ketvirtadienį Nyderlanduose į pinigų politikos posėdį susirinkusi ECB Valdančioji taryba apsisprendė jau nuo liepos 1 d. nutraukti grynuosius turto pirkimus pagal turto pirkimo programą (TPP) ir paskelbė, kad jau kitame posėdyje bazines palūkanų normas ketinama didinti 25 baziniais punktais.

Kaip ir prognozuota, kol kas palūkanų normos išlieka nepakeistos: pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos lygios 0 proc., ribinio skolinimosi galimybės palūkanų normos siekia 0,25 proc., o indėlių palūkanų normos sudaro -0,5 proc.

Dar vieną palūkanų normų didinimą Valdančioji taryba planuoja rugsėjo mėnesį. Pranešime pažymima, kad pasirinkimas, kiek spartus turėtų būti kėlimas, priklausys nuo atnaujintos vidutinės trukmės infliacijos perspektyvos. Jei prognozė išliks panaši ar pablogės, šiame posėdyje bus tikslinga imtis tolesnio kėlimo.

Bankas taip pat neatmetė, kad „laipsniškas ir tvarus“ palūkanų normų didinimas bus galimas ir toliau, siekiant pasiekti ECB užsibrėžtą 2 proc. infliacijos tikslą.

Kitas ECB valdančiosios tarybos posėdis suplanuotas liepos 21 d.