Vien socialiniai darbuotojai visų problemų neišspręs – tam reikia ir pokyčių valstybės politikos lygiu, siekiant sumažinti socialinę nelygybę bei alkoholizmo mastą, sako šios srities ekspertai.

„Socialiniai darbuotojai jūros šaukštu neišsems, reikia atkreipti ir visuomenės dėmesį, kad nepasipildytų tiek (socialinių darbuotojų) klientų (gretos). Iš ekonominės pusės žiūrint, pagrindinės problemos yra visuomenėje, tai didžiulė nelygybė, ir diferenciacija gilėja“, – pirmadienį spaudos konferencijoje Seime sakė Vilniaus universiteto profesorius, sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto vadovė Kristina Miškinienė sakė, jog sprendžiant socialinę problematiką būtina didesnį dėmesį skirti kovai su alkoholizmu – daugelio socialinių bėdų priežastimi. „Dabar socialiniai darbuotojai susiduria su pasekmėmis. Šeimos į socialinės rizikos sąrašą įrašomos dėl įgūdžių stokos ir alkoholio vartojimo. Mūsų siekis, kad į alkoholizmo problemą būtų pažiūrėta labai rimtai, ir ne vien socialinėje srityje, o ir sveikatos apsaugos srityje, nes ten yra priklausomybių gydytojai. Susitvarkius su ta problema, socialinė rizika mažėja, žmonės grįžta į normalų gyvenimą“, – kalbėjo R.Miškinienė.

Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja socialiniais klausimais Audronė Vareikytė pateikė sėkmingus kovos su alkoholio vartojimu pavyzdžius savivaldybėse.

„Tų iniciatyvų labai daug, pvz., Panevėžio rajone vien pernai savivaldybė inicijavo gydymą nuo alkoholio priklausomiems žmonėms, 57 žmonės iš rizikos šeimų pareiškė norą gydytis. Alytaus rajone, kuris tą iniciatyvą vykdo nuo 2011 metų, jau yra 30 žmonių, kurie nepriklausomi. Tai rodo, kad gydymo nuo alkoholio programos tikrai veikia, tik joms skiriama per mažai dėmesio, per mažai lėšų“, – kalbėjo savivaldybių atstovė.

Spaudos konferencijoje dalyvavę ekspertai taip pat pabrėžė, jog reikia kelti socialinio darbuotojo prestižą, nes nebeliks norinčių dirbti šį darbą – tiek dėl per mažo atlyginimo, tiek dėl visuomenės tapatinimo su jų darbo aplinka.

„Baiminamės, kad neišnyktų socialinio darbo studijos, nes reikalavimai stojimui Vilniaus universitete yra nemaži, o tie, kurie geriau baigia vidurines mokyklas, į socialinį darbą nenoriai stoja. Mes turime devynis antrakursius, o kai buvau Socialinio darbo katedros vedėjas prieš kokius 8 metus, turėjome 80 stojančių. Tai rodo visuomenės požiūrį į socialines problemas ir jų sprendimą“, – kalbėjo R.Lazutka.

Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė Rasa Laiconienė kaip problemą įvardijo ir tai, kad tragiški rezonansiniai atvejai visuomenėje vertinami per socialinių darbuotojų kaltės prizmę.

„Pasigedome tiek iš valdžios institucijų, tiek iš pačios žiniasklaidos profesionalaus vertinimo, ką socialinis darbuotojas ir kaip dirba. Tas vertinimas skaudžių tragiškų įvykių daugiau pasireiškia kaip kaltų ieškojimas, o nebuvo atsakoma į klausimus, kas socialiniam darbuotojui trukdo dirbti efektyviai, dažnai pamirštama ir tai, kad socialinis darbuotojas dirba kartu su paslaugos gavėju, tikslo jie siekia kartu, ir nuo to, kiek kiekviena pusė motyvuota keisti situaciją, priklauso rezultatas“, – sakė R.Laiconienė.

„Jei mes turime dešimt stojančiųjų, ką tai rodo – socialinio darbuotojo profesija tampa nepatrauklia. Mes iš anksčiau matydavome, kad socialinį darbuotoją tapatina su mūsų klientu, jei mūsų klientas nepatrauklus, tai ir socialinis darbuotojas yra toks, dabar matome, kad socialinio darbuotojo aplinka nepatraukli, ir atlyginimas, kurį už tokį sunkų fiziškai ir emociškai darbą gauna socialinis darbuotojas, nepatrauklus“, – sakė socialinių darbuotojų atstovė.

Seimo komiteto pirmininkė K.Miškinienė pateikė statistiką, kad situacija visgi gerėja – yra mažiau tiek socialinės rizikos šeimų, tiek jose augančių vaikų. „Per kelerius metus tūkstančiu sumažėjo socialinės rizikos šeimų skaičius, šiuo metu jis sudaro 9,7 tūkst. šeimų, o 2011 metais mes turėjome tūkstančiu daugiau. Ten augančių vaikų skaičius sumažėjo 3 tūkstančiais, t.y. nuo 22  tūkst. iki pastaruoju metu 19 tūkstančių“, – sakė komiteto vadovė.