„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė papasakojo, ar verta pasitikėti finansinio raštingumo patarimus besidalijančiais nuomonės formuotojais.

– Kuriozinė situacija – atrodo, kad technologinė pažanga turėtų palengvinti pinigų valdymą ir supratimą, kaip tvarkytis su finansais. Bet sakote, kad ne visada taip yra?

– Iš tiesų, palengvina. Įvairios programėlės gali padėti lyginti kainas realiu laiku, o savo išlaidas suskaičiuoti labai gerai – galbūt net nereikia nieko papildomai daryti. Bet kartu jos įneša ir sumaišties, nes vis labiau pasitikime išmaniomis technologijomis, taupome laiką ir mažiname skiriamo dėmesio kiekį – vis rečiau tikriname faktus. Todėl labai pasitikėdami dirbtiniu intelektu galime prarasti žmogiškojo intelekto gebėjimus, ir atsirinkti faktus kritiškai tampa labai sudėtinga.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O kur žmonės ieško pagalbos? Kur dairosi patarimų? Paminėjote dirbtinį intelektą, bet gal pateiktumėte pavyzdžių? Patarėjai internete juk labai lengvai prieinami.

– Be jokios abejonės – jaunoji karta laiką leidžia socialiniuose tinkluose ir, tikriausiai, jau nebeieško informacijos, o tiesiog klausia „TikTok“ ar kitur. Tie žmonės, kurie yra socialiniuose tinkluose ir formuoja nuomonę – jų sklaida labai didelė, o poveikis – taip pat. Lietuvoje finansinių patarėjų socialiniuose tinkluose nėra daug, bet stebiu jų augimą. Man pačiai profesine prasme labai įdomu matyti, kokia informacija jie dalijasi.

– Tiesiog apie asmenis?

– Taip, apie asmenis. Tačiau Amerikoje tai jau milijoninės auditorijos, ir poveikis – labai didelis. Tikiu, kad tai ateis ir į Lietuvą. Manau, kad jaunoji karta finansų mokysis iš dirbtinio intelekto, socialinių tinklų asmenų ar kitokių robotų, kurie generuos tą informaciją.

– Patarėjai internete – kaip faktas – nėra blogas dalykas, bet niekas neapsaugo, kad tai būtų kvalifikuotas žmogus, kuris nori tau padėti, o ne pasipelnyti.

– Iš tiesų, tai didelis pliusas – jeigu auditorija didelė, žinių sklaida taip pat didelė. Jei jaunimas mažiau skaito knygas, bet naudojasi tomis žiniomis – tikrai būtų daugiau finansinio raštingumo. Tačiau kaip žinoti, kas dalijasi patarimais? Kokie jie? Kokią naudą jie siekia gauti ir kokios rizikos?

– Sakėte, kad stebite asmenis socialiniuose tinkluose, kurie teikia finansinius patarimus. Ką pastebėjote? Kokie jie?

– Yra keletas man tikrai imponuojančių asmenų – ekspertų, kurie dalijasi savo patirtimi ir informaciją pateikia atsakingai, įvardindami rizikas, privalumus, trūkumus. Taip žmonės gali geriau atsirinkti šaltinius. Tačiau yra ir tokių patarėjų, kurie daro elementarias klaidas, kurių tikriausiai nepadarytų net aritmetiką besimokantis penktokas ar šeštokas. O tai save vadinantys finansiniai patarėjai. Matydama tokius jų skaičiavimus, keliu antakį ir galvoju – kaip galima pasitikėti tokio žmogaus patarimais?

– Kaip neapsigauti? Kokie būdai atskirti patikimą šaltinį?

– Kritinis mąstymas – mums jo labai reikia atsirenkant bet kokią informaciją. Labai daug padirbtų naujienų, daug klaidinančių patarimų. Pirmiausia verta pasižiūrėti, kas tas žmogus, paieškoti atsiliepimų, patikrinti, apie ką jis kalba – ar ta patirtis tikrai jo.

– Gal pasižiūrėti, ar jis turi kokią įmonę, mažąją bendriją, ir kaip ten atrodo jo finansai?

– Iš tiesų, žmogus gali dalintis savo patirtimi – puiku, jeigu jam pavyko, jei jis išmoko iš klaidų. Bet gali būti ir užslėpta reklama. Jeigu patarimai skamba per gerai, kad būtų tiesa, sakyčiau suklusti ir neskubėti. Tas „puikus pasiūlymas“ užsidirbti 100 proc. grąžos bus ir rytoj, jeigu jis tikras. Tad būtina tikrinti tiek žmogų, tiek šaltinius.

– Ar realu kur nors užsidirbti 100 proc. grąžos? Ar dažniausiai tokie pasiūlymai būna netikri?

– Tai – tikriausiai loterijos laimėjimo tikimybė. Galbūt patyrusiam investuotojui, puikiai išmanančiam finansų rinkas, tai įmanoma. Tačiau mums, vidutiniams vartotojams, taip tikrai nenutiks. Reikės įdėti pastangų, turėti žinių, pradėti nuo kažko mažo, investuoti nuosekliai, laukti grąžos ilgesnį laikotarpį. Ji gali būti 6–8 proc., gal net 10 proc., jei esame linkę rizikuoti. Bet 100 proc.? Tokie „deimantai“ internete nesimėto.

– Viena jūsų minčių yra ta, kad trumpalaikę naudą gali suteikti, bet jei visą laiką leisime kažkam kitam tvarkyti savo finansus – patys prarasime įgūdžius tvarkytis su savo aplinka.

– Be jokios abejonės – kritinis mąstymas. Dirbtinis intelektas – puikus įrankis, jis gali padėti nuspręsti, ką gaminti vakarienei, kur investuoti, kaip susidaryti biudžetą. Yra daug įvairių programėlių. Tačiau galvoti savo galva – būtina. Ir intuicijos taip pat nereikėtų pamiršti. Jeigu kyla įtarimų, kad kažkas ne taip – verta pasitikrinti. Dirbtinis intelektas gal to ir nepasufleruos.

– O į ką jūs pati investuojate?

– Esu konservatyvi investuotoja. Turiu viską, ką dažnai rekomenduoju turėti finansiškai išprususiam žmogui. Kaupiu pensijai visose pakopose, naudojuosi gyventojų pajamų mokesčio lengvata – man tai atrodo vertinga ir viršija dabartinę infliaciją. Kaupiu vaikams atskiruose fonduose, su vyru kaupiame. Jau vieną studentą turime ir labai džiaugiamės, kad aštuoniolika metų tam nuosekliai ruošėmės. Gal tai nėra greita, bet yra stabilu, nuoseklu, užtikrina finansinę ramybę ir yra finansinės sveikatos pagrindas. Vėliau, jei atsiranda laisvų lėšų, galime šiek tiek spekuliuoti, mokytis, investuoti, nusipirkti vieną kitą bitkoiną – kaip jaunimas mėgsta. Ar kriptovaliutą įsigyti. Susipažinimui galime tai daryti, bet tai tikrai neturi būti finansų pagrindas.