Pirmą kartą per dvejus metus Europos lyderiams priėmus ryžtingą politinį kompromisą ir sumažinus Vokietijos diktatą priimant sprendimus, visas pasaulis sutriko – kas laukia ES, kurios ekonomika yra didžiausia pasaulyje?

Naujas pasaulio modelis

Per krizę geriausiai išryškėja apgavystės, slapti susitarimai ir kitos ekonominių sindikatų machinacijos. Nuo pat šios krizės pradžios buvo aptiktos didžiausios istorijoje finansinės piramidės (Bernardo Madoffo), reitingų agentūrų manipuliavimas suteikiant investicinius reitingus, tarpbankinių palūkanų normos LIBOR falsifikavimo skandalas („Barclays“ bei kiti dar neidentifikuoti bankai) ir daug kitų. Atrodo, kad socialinis susitarimas dėl finansų įstaigų veiklos nebeveikia. Ir šis suvokimas jau visuotinis.

Dėl pernelyg didelių galimybių manipuliuoti esama sistema ir įrodymų, kad tokių pasinaudojimo atvejų tikrai būna, netyla kalbos dėl naujos finansinės ir apskritai pasaulio ekonomikos konstrukcijos. Visuomenei reikia naujos Breton Vudso konferencijos – tokios, kokia buvo po Antrojo pasaulinio karo, kai pasaulio lyderiai susirinko ir nusprendė sukurti palankesnes taisykles, padėsiančias tolygiau paskirstyti išteklius ir sumažinti socialinę nelygybę. Šie priimti sprendimai nuosekliai perėjo radikalaus ekonominio liberalizmo link ir peržengė ribas, kurios būtinos socialinei lygybei ir tvariam ekonominiam augimui užtikrinti. Taip atsidūrėme čia – trilijonai eurų niekuo neparemtų finansinių priemonių, sukėlusių spekuliacijos bangas ir užtikrinusių tolesnį dominuojančių bankų konglomeratų įsitvirtinimą.

Būtina apsaugoti visus

Naujų taisyklių poreikis išaugo labiau nei bet kada. Mažieji ekonomikos dalyviai – mažosios valstybės, mažieji verslai ir „mažieji“ žmonės (vertinant pagal pajamas) – nėra apsaugoti ir yra tapę paskutine ekonominės mitybos grandinės dalimi, t. y. grobiu bet kam didesniam. Visiška finansinės sistemos laisvė ir smarkus ekonominis darvinizmas peržengė visas ribas. Reikalingi kapitalo srautų judėjimo apribojimai, kad nebūtų pučiami turto burbulai ir skatinamas nežabotas skolinimasis. Būtina pristatyti pasaulinį susitarimą dėl skatinimo naudoti bendrą rezervinę valiutą, kuruojamą Tarptautinio valiutos fondo. Didesnė pasaulinė ekonominė integracija atves prie aiškesnio ir kur kas labiau apčiuopiamo nusiginklavimo. Dabar jam beprasmiškai išleidžiami pinigai, kurie galėtų būti panaudoti skurstančių ir neišsilavinusių šalių lygiui kelti, taip pat kaip apsauginė priemonė nuo ateities krizių.

Tačiau tam reikia nežmoniškų pastangų ir sugebėjimo nustumti į šalį asmeninius ir nacionalinius interesus. Šalių skirtumai vis mažėja ir tampa ne tokie reikšmingi, bet gerokai išsiplėtė ekonominiai skirtumai ir atskirtis, o tai ir yra pagrindinis šio dešimtmečio iššūkis.

Europos dilema

Europoje politiniai nesutarimai ir nacionalinių interesų kėlimas aukščiau visko apmažėjo, pradėta ieškoti kompromisų. Dėl vieno fakto nesutarimų nebėra – jei ES ir euras nori išlikti, turi būti sudarytos sąlygos ir aiški strategija, kaip bus vykdoma tolesnė integracija, t. y. judėjimas vieningos bankinės, fiskalinės ir politinės sąjungos link. Tačiau didžiausia problema kyla nustatant gaires ir aprašant strategijos įgyvendinimą. Tuomet nacionaliniai interesai vėl įgauna aiškią formą.

Norint sukurti bankų sąjungą privalomas centralizuotas priežiūros organas ir bendra indėlių draudimo sistema, kuri visas eurą įsivedusias valstybes ir jų bankų indėlininkus užtikrintų, kad indėlis Ispanijoje yra tiek pat saugus, kiek ir indėlis Vokietijoje. Be šio užtikrinimo visi bandymai gelbėti bankų rinkas probleminėse valstybėse yra tik pinigų švaistymas, nes papildomai įlieti pinigai Ispanijoje išimami indėlių forma ir išvežami atgal į Vokietiją, Olandiją bei kitas saugiomis laikomas valstybes. Tokia „gelbėjimo“ logika – mažų mažiausiai trumparegiška.

Bendras Europos iždas

Fiskalinė sąjunga sunkiai įgyvendinama, nes ji Europos Komisijai suteikia galimybę vetuoti valstybių biudžetų projektus ir įpareigoti juos koreguoti. Tai, kad prarandamas suverenumas, ypač skaudu didelių valstybių politikams. Tačiau fiskalinė unija leistų pratęsti šią integracijos dalį ir sukurti visas tinkamas prielaidas bendroms euroobligacijoms, o tai galų gale išspręstų didžiausią ES problemą – nuolat kylančias palūkanas ir brangstantį skolinimą atskiroms ES valstybėms. Ilgainiui būtų sukurtas bendras Europos iždas, kuris leistų centralizuotai kontroliuoti fiskalinės sąjungos ekonomikas ir sukurti veikiančius prevencinius bei stabilizacinius mechanizmus.

Paskutinė, politinė, sąjunga yra bene sudėtingiausia, nes dabartinė institucija – Europos Parlamentas, kuri būtų atsakinga už šios centralizuotos funkcijos perėmimą, vis dar nėra įgavusi pakankamai galių, kad galėtų efektyviai perimti visos ES politines funkcijas. Tačiau tai neišvengiama ir bendras parlamentas, sprendžiantis kasdienius klausimus, vienodinantis teisinius aktus ir kuriantis palankias įstatymines bazes tolesnei ES integracijai, yra būtinas efektyviai funkcionuojančios ekonominės sąjungos parametras.

Bendra įdarbinimo sistema

Žinoma, be šių institucijų kūrimosi, privaloma įgyvendinti kitas esmines ir greičiau rezultatų duosiančias reformas. Šiandien viena didžiausią grėsmę keliančių problemų yra rekordinis nedarbas, ypač probleminėse valstybėse. Tam reikia intelektinio visų Europos lyderių bendradarbiavimo, siekiant sukurti palankias darbo jėgos judėjimo ir įdarbinimo visoje ES sąlygas. Nors trumpam vertėtų pamiršti nacionalinius interesus ir užtikrinti, kad visos ES mastu būtų sukurta moderni įdarbinimo aplinka ir palankios sąlygos bet kuriam Europos piliečiui gauti darbą. Tai netgi turėtų būti valstybiniu mastu skatinama kiekvienoje šalyje. Tik taip bus išspręsta jaunimo ir kitų gyventojų nedarbo problema.

Kalbama, jog ES turi pati sau sukurti naująjį Maršalo planą, kad padėtų probleminėms valstybėms, t. y. padėtų savo viduje sukurti gerovę ir pakeisti nacionalinius prioritetus bei išankstines nuomones. Ir naujasis Maršalo planas – tikrai ne papildomas pinigų spausdinimas. Tai sudėtingas strateginis ekonomikos plėtros ir augimo planavimas visos ES mastu. Būtina ieškoti būdų, kaip sukurti galimybes kilti konkurencingumui, didinti investicijas į specialybių keitimą, padėti prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, galų gale – įgyvendinti tvarią edukacinę politiką visos ES mastu.

Priešingu atveju euro, galbūt ir visos ES, eksperimentas žlugs. Palengva, su dideliais skausmais ir konvulsijomis, pirštų rodymais, kaltų paieškomis ir greičiausiai neišvengiamais kariniais konfliktais. Vienybė arba skurdas. Alternatyvų nėra.

Kur mūsų Lietuva?

Ekonominiu požiūriu Baltijos šalys yra tapusios krizės sprendimo pavyzdžiu visoje Europoje. 2011 m. Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augo 5,9 proc. ir buvo antras pagal augimo dydį visoje ES. Pirmieji buvo estai (7,6 proc. augimas), po mūsų – latviai (5,5 proc.). Kritikos buvo apstu, tačiau išvengėme valiutos devalvacijos, kurios galimų padarinių neįmanoma įvertinti. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad daugiau nei du trečdaliai paskolų išduoti eurais, greičiausiai tai būtų buvusi ekonominė katastrofa, kuri būtų sukėlusi nemokumo bangą ir kur kas didesnių socialinių padarinių.

Nors BVP rodiklis džiugina, socialinė situacija gerokai liūdnesnė. Esame septinti ES pagal nedarbą, kuris siekia net 13,6 proc. Mus lenkia problematiškiausios valstybės, kaip Ispanija, Graikija, Portugalija ir kitos. Greičiausiai šis rodiklis būtų kone dvigubai didesnis, jei ne dar viena emigracijos banga. Ir čia drįstu pabrėžti, kad tai, jog žmonės turi galimybę emigruoti ir rasti pajamų šaltinį kitoje šalyje, yra geras požymis. Alternatyva – skursti bei gyventi iš pašalpų ir taip toliau didinti valstybės biudžeto skylę.

Mūsų šalies perspektyva šios Europos krizės kontekste yra dvejopa. Iš vienos pusės, mes turime pakankamai didelį valdžios aparatą, vis dar neefektyviai paskirstomas ES lėšas, kurias būtų galima nukreipti energetikos bei šilumos ūkiams modernizuoti bei konkurencijai juose skatinti, taip pat turime nuo eksporto labai priklausančią ekonomiką. Pastarasis rodiklis yra viena iš silpnųjų Lietuvos vietų, nes vidaus rinka vis dar nestipri (didelis nedarbas, maži atlyginimai), o pagrindinės eksporto partnerės gali nustoti pirkti produkciją, ir tai sukeltų dar vieną krizės bangą.

Tačiau yra ir kita pusė – turime tokius pranašumus kaip kelias užsienio kalbas mokantis jaunimas, turintis aukštąjį išsilavinimą ir pagal pragyvenimo lygį tikrai nereikalaujantis tiek eurų, kiek, tarkime, Airijos jaunuoliai. Todėl esame labai patraukli šalis intelektinėms užsienio investicijoms, kai reikia informacinių technologijų, finansų ir kitų specialistų, galinčių dirbti tarptautinėje rinkoje.

Breton Vudso sistema

Breton Vudso sistema buvo tarptautinė finansų, fiksuotų valiutos kursų sistema, įsigalėjusi po Antrojo pasaulinio karo. 1944 m. sudaryta JAV bei Didžiosios Britanijos ir pasirašyta visų 44 valstybių sąjungininkių delegatų.

Buvo kuriama taisyklių sistema, institucijos ir procedūros tarptautinei finansų sistemai reguliuoti. Viena svarbiausių per Breton Vudso konferenciją įkurtų organizacijų buvo Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (viena iš penkių Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo institucijų). Šios organizacijos tapo veiksmingos 1946 m., pakankamam skaičiui šalių ratifikavus susitarimą.

Breton Vudso sistema įpareigojo kiekvieną šalį laikytis tam tikros pinigų politikos. Esminis jos principas – užtikrinti, kad šalies valiutos keitimo kursas nenukryptų daugiau nei 1 proc. nuo pasaulinio aukso vertės kurso. Sistema žlugo 1971 m. JAV panaikinus aukso konvertavimo į JAV dolerius galimybę. Breton Vudso sistema padėjo ją sukūrusioms valstybėms (ypač JAV) kontroliuoti tarptautinius konfliktus ir siekti bendrų tikslų.

Maršalo planas

Tai pagalbos Europai per Šaltąjį karą programa, kurią po Antrojo pasaulinio karo pristatė JAV generolas ir politikas George'as C.Marshallas (1953 m. apdovanotas Nobelio premija).

Planas apėmė 15 Europos valstybių ir Turkiją. Maršalo planas padėjo atkurti Vakarų valstybių ūkį. JAV reikalavo, kad šalys, gaunančios ekonominę paramą, bendradarbiautų per bendrą organizaciją, kuri skirstys ir administruos pagalbą. Taip 1948 m. buvo įkurta Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija. Jos tikslas buvo centralizuoti ir planingai reguliuoti ekonomiką

ES šalių ekonomikos augimas ir nedarbas

Šalis BVP augimas, proc.* Nedarbas, proc.**

Estija 7,6 10,9

Lietuva 5,9 13,6

Latvija 5,5 15,3

Lenkija 4,3 9,1

Švedija 3,9 7,3

Slovakija 3,3 13,6

Islandija 3,1 6,4

Vokietija 3 5,6

Austrija 2,7 4

Suomija 2,7 7,5

Rumunija 2,5 7,2

Malta 2,1 5,9

Belgija 1,9 7,2

Bulgarija 1,7 12,1

Čekija 1,7 6,8

Prancūzija 1,7 10

Liuksemburgas 1,6 5,3

Vengrija 1,6 10,7

Norvegija 1,4 3

Nyderlandai 1,2 5

Danija 0,8 7,6

Didžioji Britanija 0,8 8,1

Airija 0,7 14,8

Ispanija 0,8 24,1

Kipras 0,5 10,4

Italija 0,4 10,1

Slovėnija -0,2 8,1

Portugalija –1,6 15,1

Graikija –6,9 22

* 2011 m.

** 2012 m.