Dviejų šimtų metų Graikijos bankrotų patirtis kartojasi: praėjusią savaitę pasaulyje įvyko didžiausias skolos restruktūrizavimo sandoris – šaliai nurašyta 120 mlrd. eurų skola. Nors ši šalis pastaruosius du amžius beveik be pertraukų sukosi bankrotų karuselėje, atrodo, kad iš istorijos nesimokoma.

Tyrimų instituto "Social Dynamics International" ekonominių tyrimų grupės vadovas

Problemų ištakos

Netrumpa bankrotų istorija ir kitose Europos šalyse – Ispanija XVIII–XIX a. yra bankrutavusi 13 kartų, o Prancūzija tai padarė ne mažiau nei aštuonis kartus. Praėjusiais metais viso pasaulio akis traukė ir dar tebetraukia Senojo žemyno skolos problemos ir baimė dėl dar vienos recesijos. Bet tai jau beveik oficialu – daugumos bankų ir ekonomikos ekspertų duomenimis, Europoje jau galima fiksuoti recesijos pradžią.

Finansų rinkų dydis, greitis ir įtaka vien tik augo nuo aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. 1990 m. apyvarta finansų rinkose, – parodanti, už kokią vertę buvo atliekama sandorių perkant ir parduodant finansines priemones, – buvo apie 15 kartų didesnė už viso pasaulio bendrąjį vidaus produktą (BVP). 2007 m. apyvarta 70 kartų viršijo BVP. Bankai nerodė jokios kitos krypties – tik augimo. Vos per du dešimtmečius susiformavo neregėto dydžio finansų rinkų struktūros, kurių valdomas turtas pralenkė šalių, kuriose jie veikė, BVP. Pavyzdžiui, bankrutavusio Islandijos banko "Kaupthing" turtas buvo šešis kartus didesnis už šalies BVP.

Ypač didelį poveikį finansų rinkoms padarė JAV 1999 m. panaikintas Glasso–Steagallo aktas, kuris buvo priimtas 1933 m., iš karto po Didžiosios depresijos siekiant užkristi kelią tolesnėms nevaldomoms finansinėms katastrofoms. Ir tai jis sėkmingai darė šešis su puse dešimtmečio. Minėto akto pagrindinė esmė buvo bankų ir investicijų veiklos atskyrimas. Komerciniams bankams buvo uždrausta rizikuoti indėlininkų pinigais ir juos buvo galima naudoti tik išduodant kreditus. Panaikinus šį aktą, bankai vėl atgavo teisę prisiimti milžinišką riziką ir investuoti indėlininkų pinigus bet kur. Taip finansų rinkos buvo užtvindytos pinigais.

Europoje tai prasidėjo anksčiau – dar aštuntajame dešimtmetyje bankai ėmė plėsti savo investicinę veiklą ir ieškoti būdų, kaip pelningiau įdarbinti indėlininkų pinigus. Tuo netruko pasinaudoti valstybės – ėmė siūlyti neva nerizikingus skolos vertybinius popierius ir masiškai skolintis. Kadangi Europoje nebuvo centrinės valstybių biudžetus kontroliuojančios institucijos, šalys didino deficitą, t. y. surinkdavo mažiau pajamų (mokesčiai, akcizai, muitai ir kt. pajamos) nei patirdavo išlaidų, o šį skirtumą dengdavo skolindamosi.

Skolinimo(si) iliuzija

Ėmęs kartais – nebe procentais – augti bankininkystės sektorius ir vis didėjanti globalizacija beveik visiškai pašalino sienų ir atstumų suvokimą, todėl investicijų bankas, esantis JAV, galėjo akimirksniu Graikijai paskolinti milijardus eurų. Tarpvalstybinės paskolos, tiesioginės užsienio investicijos, tarptautinės portfelinės investicijos ir laisva valiutų prekyba išsiplėtė geometrine progresija. Tai sukūrė iliuziją, kad investicijos yra saugios, nes padalytos po skirtingus sektorius, tačiau išbarstytos po visą pasaulį.

Tačiau taip elgėsi visas finansų sektorius ir vis daugiau bankų ėmė investuoti taip pat. Taip nesuveikė priežiūros institucijos, nes visi rodikliai, pagal kuriuos buvo vertinamos atskiros finansų įstaigos, atitiko numatytas priežiūros organų normas. O sisteminė rizika, t. y. rizika, kad tiesiog sustos viso žemyno ekonomika, nebuvo tinkamai įvertinta. Kitas lemiamas momentas buvo tai, jog bankų sektorius išduodavo vis mažiau standartinių paskolų, o daugiau investuodavo į įvairiausius vertybinius popierius. Tad standartinę bankininkystę – kai indėlininkų pinigai buvo naudojami ekonomikoje – pakeitė investicinė bankininkystė ir vis daugiau lėšų buvo investuojama siekiant tik pelno.

Finansų rinkų priklausomybė

Bankų sektorius tolo nuo pagrindinės pinigų paskirstymo funkcijos, atsirado didelė atskirų finansų institucijų tarpusavio priklausomybė, kuri lėmė, kad vieno banko bėdos akimirksniu sukeldavo problemų kituose. O vertinant finansų rinkos augimo tempą ir jų svorį pasaulio ekonomikoje, katastrofos buvo galima tikėtis bet kuriuo momentu. Palyginkime: Anglijos komerciniai bankai 7–8 dešimtmečiais uždirbdavo apie 10 proc. grąžą akcininkams, kai tokią pat grąžą uždirbdavo ir kiti sektoriai. Tai yra labai sveika logika įvertinant faktą, kad finansai tiesiogiai nesukuria gamybinės vertės, o priklauso nuo efektyvaus indėlininkų pinigų panaudojimo realiuose ekonomikos sektoriuose, kurie kuria pridėtinę vertę.

Tačiau nuo 9-ojo dešimtmečio grąža tik augo ir prieš pat krizę daugumoje bankų siekė 30 ir daugiau procentų. Tai nebesutapo su ekonomine logika ir rodė, kad sektorius uždirba perteklinį pelną: pavyzdžiui, JAV prieš prasidedant finansinei krizei finansų sektoriaus pelnas sudarė 40 proc. viso šalies verslo gauto pelno.

Išryškėjo struktūrinės problemos

Prasidėjus finansinei krizei JAV, netruko stoti tarptautiniai mainai, ir vienas po kito ėmė žlugti bankai bei milžiniški pramonės konglomeratai, kuriems visiškai nutrūko kreditavimas. Nuo krizės pradžios gerokai išaugo Europos valstybių skola. Europos šalys nebesurinkdavo pakankamai mokesčių ir tai turėjo kompensuoti skolindamosi.

Tačiau gyvenimas į skolą negali ilgai tęstis be padarinių, kurie pasirodė iš karto prasidėjus krizei. Vadinamųjų PIIGS šalių (angliška santrumpa pagal pirmąsias prasiskolinusių Europos valstybių pavadinimų raides – Portugalija, Italija, Airija, Graikija, Ispanija) skolos išaugo labiausiai, išryškėjo struktūrinės šalių problemos ir netilo diskusijos bei nauji korupcijos skandalai. Graikai, norėdami atitikti Mastrichto kriterijus, savo infliacijos rodiklį mažino keisdami vaisius standartiniame krepšelyje, ispanai statė nereikalingus oro uostus, portugalai tiesė kelius į niekur, o Airijoje išryškėjo įspūdingos korupcinės schemos.

Vizija yra

Praėjusį penktadienį buvo pasirašyta nauja Lisabonos sutartis, kuria buvo gerokai sugriežtinta fiskalinė drausmė ir suteikta daugiau galių Europos institucijoms kontroliuoti atskirų šalių biudžetus. Nuo dabar visos eurą įsivedusios šalys turės savo biudžetus derinti su Europos Komisija, gauti jos patvirtinimą ir vykdyti nurodymus. Verta paminėti, kad Didžioji Britanija vetavo naują sutartį ir jos nepasirašė teigdama, jog tai pakenks jų suverenumui.

Europos laukia sunkus procesas tvarkantis su krize ir lėtėjančia ekonomika. Didžiųjų pietinių valstybių – Italijos ir Ispanijos – rodikliai taip pat nieko gero nežada. Šiose šalyse oficialus nedarbas siekia beveik ketvirtadalį, o tarp jaunimo – kas antras bedarbis. Tai rodo, jog šiose valstybėse nėra kuriama pridėtinė vertė, kurią būtų galima apmokestinti ir eksportuoti, todėl atrodo, kad neišvengsime dar vienos recesijos Europoje.

Tačiau reikia pripažinti, kad ir kokie nekoordinuoti ir politinės valios stokojantys būtų Europos lyderių veiksmai, vis dėlto jais buvo sugebėta laikinai sustabdyti paniką dėl Italijos ir Ispanijos, kurių skolinimosi palūkanos gerokai nukrito. Žinoma, tai lėmė, kad buvo išspausdinti papildomi 500 mlrd. eurų, bet renkantis iš euro žlugimo ir euro vertės smukimo, pastaroji perspektyva atrodė geresnė.

Ateityje – naujas periodas, per kurį bus perrašoma istorija ir ilgus metus egzistavusios finansų paradigmos. Dešimtmečius gyva idėja, kad valstybės gali neribotai skolintis ir paskui tai kompensuoti pakeltais mokesčiais ir taupymu, pasirodė esanti ne tik klaidinga, tačiau ir katastrofiškai destruktyvi. Radikaliai keičiasi požiūris į finansų sektoriaus, kuris yra iš prigimties nestabilus, priežiūrą. Didelė bankų tarpusavio priklausomybė vis dar yra galvos skausmas įstatymų leidėjams, nes tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl krizė plečiasi taip greitai.

Dešimt dabartinės finansų sistemos trūkumų, kurie turi būti apgalvoti ir išspręsti

1. Reguliuojančių institucijų dėmesys buvo per daug nukreiptas į atskiras finansų įstaigas ir pernelyg mažai – į visos sistemos stabilumą.

2. Dereguliacija lėmė tai, kad investicijų bankai galėjo kurti ypač sudėtingus išvestinius produktus, kurie pirmiausia buvo orientuoti kaip pagalbinės priemonės realiems mainams vykdyti. Tačiau dėl didelio kainų kitimo jie tapo labai mėgstami spekuliantų, todėl tai išpūtė maisto, energetikos, naftos ir kitų žaliavų kainas ir ši rinka tapo ypač nestabili. Pridedant faktą, kad išvestinės finansinės priemonės buvo mažai reguliuojamos, tai susideda į bendrą rezultatą, kuris lemia ypač nestabilią ir labai dažnai ne iki galo skaidrią rinką. Todėl priežiūra turėtų būti vykdoma be išimčių, apimant visus regionus (ir lengvatines – ofšorines – zonas), visas finansines institucijas, visas rinkas ir visas finansines priemones.

3. Priežiūros institucijų veikla buvo procikliška, t. y. eidavo panašia kryptimi kaip ir ekonomika. Kylant ekonomikai, buvo lengvinamos sąlygos finansų įstaigoms, o smunkant – griežtinamos. Atsižvelgiant į tai, kad ekonomika natūraliai svyruoja, toks elgesys tik padidina jos svyravimų amplitudę. Todėl priežiūros strategija turėtų keistis ir būti anticikliška – kylant ekonomikai reikia griežtinti finansų įstaigų veiklą, kad ši mažiau skolintų, ir ekonomika nespėtų perkaisti.

4. Finansų įstaigoms buvo leista užaugti per didelėms, per sudėtingoms ir pernelyg tarpusavyje susijusioms. Taip susikūrė bankininkystės rinka, kurioje buvo palyginti nedaug žaidėjų, kontroliuojančių didžiąją dalį sektoriaus. Tačiau kiekviena iš šių institucijų turėjo pernelyg mažai rezervinio kapitalo (kuris, kaip minėta aukščiau, nuolat mažėjo), kuris būtinas prasidėjus nuosmukiui. Tai reiškė, kad vienos institucijos problemos sukeltų krizę visame sektoriuje. Todėl rezervinio kapitalo rodiklių didinimas, griežtesnis pasiruošimas kriziniams ir pesimistiniams scenarijams yra privalomas, norint ateityje išvengti tokio masto krizių.

5. Nuolat augusios finansų rinkos (dėl dereguliacijos ir masinio pinigų spausdinimo), pernelyg ilgai taikytos žemos palūkanų normos lėmė, kad kreditą gauti buvo paprasta bet kam. Dėl to vis dažniau buvo skolinamasi trumpam laikui (nes palūkanos mažesnės), bet ilgalaikiam turtui finansuoti. Šis disbalansas lėmė, kad, kilus bėdų, ilgalaikis turtas negalės greitai kompensuoti paskolų.

6. Buvo visiškai nesiruošta finansų sektoriaus griūčiai ir nesukurta teisinė bei procesinė bazė, kaip greitai ir efektyviai perimti, uždaryti ir restruktūrizuoti finansinę įstaigą (banką, draudimo bendrovę ar kt.). Todėl kilus pirminei panikai vienos institucijos buvo paliekamos bankrutuoti, o kitos chaotiškai gelbėjamos mokesčių mokėtojų pinigais neturint visų teisinių procedūrų tam veiksmui atlikti. Todėl naujos finansinio priežiūros režimo pagrindinis uždavinys yra sukurti sistemą, kaip su minimaliais nuostoliais perimti į probleminę situaciją atsidūrusią finansų įstaigą ir išvengti domino efekto dėl didelių ryšių su kitomis institucijomis.

7. Tarptautinio standartizuoto priežiūros mechanizmo trūkumas lėmė tai, kad finansų sektorius veikė visame pasaulyje, tačiau remdamasis skirtingais įstatymais, skirtinga teisine ir reguliavimo baze. Tai lėmė ir lengvatinių zonų atsiradimą, kuriose priežiūra buvo minimali. Nauja finansų paradigma turėtų būti orientuota į skaidrią finansų sektoriaus veiklą tarptautiniu mastu. Ji turėtų užtikrinti, kad daugiau nei keliose šalyse veikianti finansų įstaiga privalėtų veikti pagal tarptautinius bankų susitarimus ir taisykles.

8. Prieš krizinį laikotarpį finansų sektorius turėjo per mažai kapitalo, jis buvo nepakankamos kokybės ir buvo pernelyg daug paremtas dideliais svertais (mažai nuosavų, daug skolintų lėšų). Tai lėmė, kad mažai žemos kokybės kapitalas buvo tiesiog "suvalgytas" prasidėjus krizei, neliko jokio rezervo, kuris būtų padėjęs išsilaikyti rinkoje, ir tai paskatino kitas susijusias institucijas labai greitai įsitraukti į griūtį.

9. Finansų sektorius, kaip tarpininkas paskirstant piniginius išteklius, absorbavo pernelyg daug pelno (aukščiau minėta, kad prieš krizę JAV bankai gavo 40 proc. visos šalies privataus sektoriaus pelno). Tai buvo pasiekta pernelyg daug rizikuojant, nes didesnė kiekybė (daugiau paskolų, daugiau parduotų produktų ir t. t.) lėmė vadovybės priedų dydžius, todėl nebuvo kreipiamas dėmesys į išduodamų paskolų ir sukuriamų finansinių produktų kokybę. Naujoji priežiūros sistema turėtų gerokai pakelti kokybės kartelę, užkirsti kelią standartizuotiems finansiniams produktams formuoti ir bankų vadovybę motyvuoti veiklos kiekybe, o ne kokybe.

10. Finansų krizė taip pat parodė, kad gerokai trūksta skaidrumo saugant vartotojus ir investuotojus nuo finansinių piramidžių. Vien per garsiąją Bernardo Madoffo finansinę machinaciją iš patiklių investuotojų pasisavinta daugiau nei 65 mlrd. JAV dolerių (palyginkime: Lietuvos metinis biudžetas siekia tik apie 10 mlrd. JAV dolerių). Todėl finansų rinkos skaidrumas bus vienas pagrindinių iššūkių naujai investuotojų apsaugos sistemai formuoti.