– Dar 2021 m. kalbėjomės apie tavo antrąjį albumą „Vilko švelnumas“. Per tuos metus įvyko labai daug pokyčių. Papasakok trumpai apie juos.

– Išėjus mano antrajam albumui pastebėjau tendenciją įsiklausytojų laiškuose: „Ačiū, kad dar labiau tampi savimi ir nepaskęsti industrijoje.“ Oi, kaip ryškiai man įstrigo tokio pobūdžio komentarai. Interpretavau juos taip, tarsi mano auditorijos prasiplėtimas ir ypač atsidūrimas televizijoje kai kuriems signalizavo apie tokios, kokią mane atrado, pabaigą. Tuo metu iš savo patirties supratau, kad televizijoje tikrai ne kiekvienas parsiduoda velniui ar pameta save, suserga žvaigždžių liga ar tampa arogantišku žmogumi. Jei atlikta nemažai savęs pažinimo darbo, savivertė – nemenka, tuomet tikrai galima išsaugoti vidinę ašį, kad ir kokiam chaose ar komerciniame pasaulyje atsidurtum. Taip pat supratau, jog neromantizuoju, kad esu amžinai užsiėmusi. Numatau savo tvarkaraštyje laiko poilsiui, vienatvei ir nieko neveikimui. Tai  lygiavertiškai svarbu visoms pastangoms, kurias įdedu, kad būčiau ten, kur esu.

A. Morozovo nuotr.

– Ką tau davė tie pokyčiai ir laisvė?

– Gebėti atsipalaiduoti, suvokti, kad pirmiausia esu žmogus, kuris patiria, stebi save, rašo, dainuoja, o ne industrijos dalyvė, kuri aria be laisvadienių, kad būtų nuolat aktuali. Tai nėra niekuo geresnis ar blogesnis kelias. Tiesiog kiekvienas eina savu.

Prieš porą metų prigavau save, kad pradedu galvoti apie skubotą muzikos leidimą, lyginimąsi su kitais… Nors mano kolegos ir eina visai kitu keliu. Ačiūdie, laiku paėmiau save už pakarpos ir supratau, kad jei jau su kuo lygintis, tai tik su savimi, – su ta, kokia buvau, pavyzdžiui, prieš metus. 

– Kaip dabar, po albumo išleidimo, atrodo tavo darbai, rutina ir laisvalaikis? Kuo gyveni, kaip įsikvepi kūrybai?

– Po albumo išleidimo – daug dviprasmiškų nuotaikų. Esu juo visiškai patenkinta, klausausi kasdien, bet su giliu nuovargiu... Beveik niekuo normaliai negaliu užsiimti, kūnas ir protas išsekę. Patiriu didžiulį atgalinį ryšį su auditorija, tačiau viskas – per ekraną ir gal todėl apima savotiškas vienišumas. Šurmulio daug, bet jis visas telefone. Šiuolaikiškai… (Šypsosi.) Todėl labai laukiu albumo pristatymo koncerto – patirti ir save, ir muziką, ir svarbiausia – įsiklausytojus gyvai.

G. Jauniškio nuotr.

Dabar per šį etapą einu kvėpuodama ir globodama save – jau nebenumetu savęs į šešėlį kaip anksčiau. Žiemą išgyvenu kiekvieną sekmadienį eidama į pirtį ir stovėdama po neįtikimai stipriai krintančio vandens srove, kuri, atrodo, atsako į visus klausimus, ir namo grįžtu ramesnė.

– Naujojo albumo „Mažas rūpintojėlis“ garsus kūrėte kartu su D. Starkausku iš „Abudu“  ir B. Kukeniu. Kaip sekėsi kartu dirbti? Man labai patiko ir pralinksmino viename interviu tavo pasakytas palyginimas, kad dirbdama su šiais vyrukais jauteisi tarsi su klasiokais pabėgusi iš pamokų ledų valgyti. To nerūpestingumo jie ir įnešė į albumą? Ko išmokai iš šio bendradarbiavimo?

– Po keletą metų trukusių skambesio paieškų su skirtingais aranžuotojais labai griežtai sau įsivardijau konkrečias savo išleistas dainas, kurias labai mėgstu, ir visas jas aranžavo tas pats žmogus – D. Starkauskas. Jis ir sutiko tapti albumo skambesio vizionieriumi. Beną pakviečiau kaip mūsų virtuozą – bet kokiu instrumentu bet ką sugroti galintį jauną muzikantą. Nė neįtariau, kokia stipri bus mūsų trijulės chemija. Augdama neturėjau draugų bernų, nemokėjau su jais bendrauti. Ši patirtis man kompensavo visą paauglystėje nepatirtą laiką... (Šypsosi.)

R. Verseckaitės nuotr.

Albumą rašėme dažniausiai išvykdami į gamtą – toliau nuo miesto, arčiau tankaus miško. Kartu gyvenome dieną naktį. Neslėpsiu, turėjau tikrą šeimininkutės ir indų plovėjos etatą. Nuo vieno gero bajerio iki kito kartais nepraeidavo nei minutė – dėl nekontroliuojamo juoko ir verkiau, ir laksčiau į tualetą. (Juokiasi.) Kai pasiekdavome kūrybinį bloką, imdavome gitaras ir dainuodavome su albumu visai nesusijusias dainas.

Domantas su Benu įnešė ir tiesiog labai gero lengvumo į dūšią, ir labai subtilaus žygio iki finalinio albumo paveikslo žingsnių. Iš naujo išmokau tiesiog klausytis muzikos sėdėdama ant sofos, ir klausytis muzikos kaip ją kuriantis žmogus. Įgijau labai daug kantrybės, nes supratau, kad kiekvienas durniaus voliojimas / posūkis nuo pagrindinio kelio – irgi yra albumo kūrimo proceso dalis.

– Albumą kūrėte keliose vietose. Papasakok truputį apie jas. Kaip jas atradai? Kuo jos svarbios procesui?

– Kartais gyvenime būna nuostabus sinchroniškumas ir tai, ko reikia, tiesiog atsiduria priešais tave. Mano bičiulis Marius Lucka išsiruošė į didelę kelionę ir mėnesiui liko tuščias jo namas prie ežero. Jis pasitikėjo mumis tiek, kad įsileido visai savaitei su tona instrumentų, kurie vis išmušdavo namuko elektros saugiklius. Išties intymi patirtis – mano močiutė pasakytų, kad gyvenome užpakalius suglaudę... (Šypsosi.)

A. Morozovo nuotr.

Vėliau persikėlėme į namuko priešingybę – milžinišką rezidenciją, kurią kadaise pastatė Kolumbijos lietuvių šeima. Tai padarė įtakos ir albumo skambesiui – atsirado daugiau erdvės, nuolat spragsėjusio židinio garsų, vietoj būgnų mušamaisiais tapę stalai, kolonos, taurės... Mažajame namelyje nebūtume priėję prie sprendimų, dėl kurių daina „Ona“ dabar skamba būtent taip, kaip girdite.

– Kiek truko ir kaip atrodė kūrybos procesas?

– Viskas, kaip visada, prasidėjo mano vienatvėje, prie pianino, kurį pasiimu su savimi vos radusi kelias dienas pakeisti aplinką. Yra dainų, kaip „Gudrutis“, kuri sukurta dar prieš ketverius metus, o, pavyzdžiui, „Piktą karūną“ sukūriau taip vėlai, kad vos spėjo pereiti per Domanto ir Beno rankas. Alinos Orlovos daina „Vaiduokliai“ tapo labai svarbiu atskaitos tašku. Vieną dieną tiesiog klausiau jos, kol tai atrakino dar nelankytą šaltinį mano pasąmonėje – vaikystę. Susižavėjau, kaip drąsiai prieš 20 metų Alina jau piešė tokį neromantinį lyrinį pasaulį su mirštančiais girtuokliais ir dėl to verkiančiais kūdikiais, kurių niekas negirdi. Mane tai tarytum išlaisvino taip pat žengti per mažiau romantines temas. Tą kartą grįžusi iš ilgo pasivaikščiojimo parašiau dainą „Nuoširdžiai“, o sukaupusi pirmas penkias šešias dainas parodžiau Domantui, Benui ir žengėme į bendrą procesą. Prisimenu, jiems iš tų pirmųjų versijų labiausiai patiko „Troleibusas“.

A. Morozovo nuotr.

– Anksčiau išleidai albumą „Vilko švelnumas“. Šio albumo dainoje irgi minimas vilkas, o dainoje „Keleiviai be bilietų“ gelbsti laukinį šunį… Kuo svarbus šis simbolis? Galbūt tai tik atsitiktinumas? 

– Laukinis gyvūnas yra pagrindinis žmogaus vidinio pasaulio simbolis. Bent jau taip sako mano psichoterapeutė, besivadovaujanti Carlo Gustavo Jungo filosofija. Kelias naktis iš eilės sapnavau, kaip vis iš kito gaisro, vis kitoje vietoje gelbėju laukinį šunį, kaip nuo skardžio stebiu šokančius apsiputojusius vilkus... Rytais po tokio sapno jausdavausi kaip po nežemiškos patirties. Visus sapnus atidžiai užsirašiusi atnešdavau terapeutei ir ji greitai uždavė tikslingų klausimų: kas skverbiasi į tavo pasaulį; kokiose situacijose jauti, kad kažkas kėsinasi į tavo autonomiją; kada jauti, kad nerimas tampa vis mažiau kontroliuojamas?..  Terapeutė uždavė ir dainoje skambantį klausimą „Iš kur tas alkis?“. Viską suvirškinusi parašiau dainą, kuri yra mano mėgstamiausia albume. Tiesa, nors priedainio tekstą parašiau akimirksniu, melodijos neradau pusmetį – buvau beveik pasidavusi, nes jau nebegirdėjau dainos prasmės ir grožio, šitiek laiko ją droždama nesėkmingais bandymais. Gerai, kad nepasidaviau.

– Kaip gimsta vizualioji dalis, t. y. albumo viršelis ir vaizdo klipai?

– Daugiausia vaizdinių mane pasiekia tiesiog einant. Didžiąją dalį tekstų ir vizualinių idėjų pagavau kelias valandas eidama, kur akys veda. Tada protas pereina į kitokią būseną, kurioje nebelieka neatsakytų elektroninių laiškų ir buities.

Viršelyje atsidūrusi mano mažoji draugė Beatričė – ir suplanuotas, ir spontaniškas sprendimas. Kartu išvykome į Kernavę, lakstėme per laukus, senąsias gyvenvietes... Maniau, kad viršelyje būsime kartu, tačiau nė viena nuotrauka man geriau neatsakė į „Mažo rūpintojėlio“ vaizdinį nei ta, kurioje daugiaprasmiškai šypsosi Beatričė. 

Jai dar tik devyneri, bet nuo jos sklinda ir patyrusio išminčiaus energija. Tiesa, ją staigiai pertraukia vaikiškas lengvumas, laisvė, spontaniški klausimai be jokio filtro… Šis dualumas ir yra apie „Mažą rūpintojėlį“.

A. Morozovo nuotr.

– Albume yra duetas su Marijonu Mikutavičiumi. Kaip jis atsirado?

– Šis duetas mano galvoje atsirado maždaug tada, kai buvau dvylikos metų, bet tik kaip vaizdinys, kaip tolima fantazija. Pamačius Marijoną gatvėje šiek tiek padažnėdavo kvėpavimas, bet ką nors daryti dėl to nė minties neturėjau. (Juokiasi.) Įrašius dainos „Ona“ gitaras, būgnus ir sukūrus tą muzikinį gotikos paveikslą man pasidarė aišku, su kuo šis duetas. Nebuvo abejonės. Gal todėl, kad specialiai nebandžiau pritempti jokios dainos, o „Ona“ pati padiktavo, ko reikia. Tiesa, tik pradėjus pokalbį apie duetą, pirmas impulsas buvo, kad tai duetas su kita moterimi, bet labai greitai pasukome pas Marijoną ir nebegrįžome. (Šypsosi.)

– Šis duetas buvo tarsi svajonė. Pasvajok daugiau – kokių dar duetų norėtum? Su kokiais prodiuseriais ar muzikantais norėtum dirbti?

– Tik prieš metus atradau FC Baseball kūrybą – jo tekstai tokie geri, kad kartais ima juokas iš malonumo klausant ir norisi paspausti jam ranką. Parašiau jam, kad suprantu, kodėl mūsų bendri klausytojai pageidauja bendro kūrinio. Vis dėlto Tautvydas taip gražiai mane atstūmė, kad tik dar labiau užsimaniau bendros dainos. (Juokiasi.) Jis atsakė: „Manau, kad mums nereikia kurti bendros dainos, nes mes esame ta pati monetos pusė.“  Būti poetiškai atstumtai poeto... savotiškai malonu. (Šypsosi.)

G. Jauniškio nuotr.

Taip pat esu didžiulė Roko Kašėtos gerbėja. Tik dėl jo kūrybos dabar pati galėčiau padzūkuoti nepertraukiama… Tik nesufantazuoju, kaip skambėtų mūsų duetas: ar man dzūkiškai, ar abu skirtingomis šnektomis dainuotume, bet tada kaip tai padaryti, kad neskambėtų kaip kultūrinis eksperimentas? (Šypsosi.)

– Kokie atsiliepimai iš gerbėjų pasirodžius albumui?

– Maloniai nustebau, kiek daug įsiklausytojų suprato, kas yra tas mažas rūpintojėlis, nes, iki pasirodant albumui, dėl pavadinimo sulaukdavau keistesnių reakcijų, o išgirdus muziką viskas stojo į savo vietas ir dažnam įvyko „aha“ momentas.

Daug žmonių dosniai dalijosi savo patirtimis klausantis „rūpintojėlio“– kaip kai kurios dainos juos net išgąsdino, nes „jausmas, lyg išplėšei lapus iš mano dienoraščio ir negailestingai išdėjai visą tiesą“. Gal mes visi rašome tą patį dienoraštį? (Šypsosi.) Buvo komentarų ir apie tai, kaip man reikia tik sėdėti prie pianino ir nereikia jokių papildomų popskambesių, kad turiu groti vien mažose salytėse, nes tik tam sutverta mano muzika... Žodžiu, gavau ir šiek tiek paaiškinimų, kaip turiu gyventi, bet laukinio šuns tą naktį nesusapnavau... (Juokiasi.)

G. Jauniškio nuotr.

– Kuo dabar dar, be muzikos, gyveni? Kaip įsikrauni po intensyvaus laikotarpio?

– Išsilaikiau žalios juostelės karatė diržą. Labai tuo didžiuojuosi. Su keletu iniciatyvių karatistų suorganizavome jau antrąją karatė žiemos stovyklą. Labai gera žadinti rytais visus su dainomis, kartu sportuoti, eiti į žygį per pusnynus, tris valandas gerti kavą ir prisiverkti iš juoko, imti neformalius interviu iš savo trenerių, kurie papasakoja istorijų, kurioms nėra laiko per treniruotes... Tai visiškas poilsis nuo savo profesijos ir giluminis bendruomenės pojūtis. (Šypsosi.)

– Kokie tolesni planai? Dabar dar kiek pailsėsi ar vėl kibsi į kūrybą?

–  Laukia Knygų mugė, ilgai lauktas gyvas kontaktas su auditorija. Vasarą planuojamas didelis koncertas Vilniuje. Rugpjūtį – dar vienas karatė egzaminas. Tas juodas diržas vis labiau atrodo misija įmanoma! (Šypsosi.)

Stengiuosi dabar susikurti tokias sąlygas, kad kibimas į kūrybą būtų ir poilsis. Jaučiuosi išleidusi tikrai puikų albumą, galinti mėgautis juo ir kitais puikiais pastarųjų metų lietuvių autorių albumais. 2024 m. buvo tikri lietuviškos muzikos aukštų akimirkų metai...