Kodėl jaunimas nenori mokytis, kalbėjo Užimtumo tarnybos direktoriaus pavaduotojas Gytis Darulis.

– Jūsų duomenimis, kas antras jaunuolis iki 29 metų po mokyklos rinkosi nesimokyti. Ar tie jaunuoliai turi kažkokią priežastį ir paaiškinimą?

– Pusė Užimtumo tarnyboje registruotų jaunuolių neturi įgyto diplomo – ar tai profesinės mokyklos, ar aukštojo mokslo. Šiai dienai turime praktiškai kas penktą klientą jaunuolį, jo amžius yra žemiau 30 metų. Iš jų pusė neturi, o likę, kurie turi, didesnė dalis turi profesinio mokslo diplomą, o mažesnė – aukštojo mokslo (virš 21 proc.). Yra daug priežasčių, kodėl, ypač šiais laikais. Pirmas dalykas, kad turime poreikių, deja, juos patenkinti reikia pinigų. Todėl daug kas renkasi eiti užsidirbti, „užsikabina“ ir mokslo nebereikia. Kitas dalykas – daug kalbame apie tai, kur stoti, ar stoti. Dar girdimos tokios kalbos: kam išvis kažką mokytis. Galbūt yra šiek tiek mokslo krizė, nes daug kas kelia klausimus – kam to reikia, kokia pridėtinė vertė. Mes gal to neklausdavome – tėvai pasakė, eini ir darai. Dabar taip neišeina.

– Kokius darbus jie dažniausiai dirba? Ar yra tokių, kuriems be mokslo nepavyksta niekur įsidarbinti?

– Patirtys labai skirtingos. Stebime, kad jaunimui – asmenims iki 29-erių – praktiškai dvigubai geriau sekasi įsidarbinti nei žiūrint į visą mūsų klientų populiaciją. Jaunimas įsidarbina vidutiniškai per 4 mėnesius, kai kiti – per 8. Be abejo, čia turime ir tuos itin pažangius klientus, kuriems lengva įsidarbinti, ir toje pačioje vietoje yra tie sunkiausi atvejai, kur tikrai yra kompleksinės problemos. Žiūrint pagal profesijas, yra ir profesinės kvalifikacijos nereikalaujančių darbų, ypač statybose, apdirbamosios gamybos įmonėse, tada turime tiek apskaitininkų, pardavimo vadybininkų, vairuotojų. Be abejo, šiais laikais IT sektorius irgi paklausus – nemažai jaunuolių renkasi dirbti įvairių tipų programuotojais ir panašiomis profesijomis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kur Lietuvoje yra daugiausia nedirbančio jaunimo?

– Kalbant apie regionus, jaunimo nedarbas gerai atspindi bendrą tendenciją, kad tai yra Lietuvos pakraščiai. Ten yra didesni ir nedirbančio jaunimo skaičiai. Mažiausias yra Neringoje, o didžiausias – Kaune, netoli atsilieka Vilnius. Taip yra dėl to, kad ten turime labai daug aukštojo mokslo institucijų, labai daug studentų, čia gal labiau statistikos klausimas, bet jie yra irgi priskiriami prie nedirbančiųjų – tie, kas mokosi aukštojo mokslo įstaigose, dėl to taip gali keistai atrodyti, bet problemos nėra. Beje, yra daug ir keičiančių darbus. Situacija yra tikrai ne prasčiausia.

– Turbūt reikėtų sugrįžti prie to, kad pusė Užimtumo tarnyboje registruotų jaunuolių neturi profesinio ar aukštojo išsilavinimo. Ar jūs čia matote problemą? Kaip tą statistiką reikėtų keisti? Ar reikėtų tuos jaunus žmones kažkaip motyvuoti mokytis?

– Tas mokslas nėra tai, kad nuėjau, įgijau išsilavinimą ir baigėsi tas gyvenimo etapas. Tas veikė šimtus metų. Dabar keičiasi rinka kiekvieną dieną – vienos technologijos atsiranda, kitos miršta. Mokslo paskirtis yra išmokti mokytis, ne išmokti X ar Y, o išmokti mokytis, kad galėtum nuolat atnaujinti savo žinias, įgyti naujų ir pamiršti tai, ko nereikia. Dažnai pamirštame tai, ko reikia. Esmė yra pamiršti tai, ko nebereikia, kas pasenę, kad netrukdytų ateities veiklose.