K. Navickas: save matau kaip tiltą tarp aplinkosaugos ir žemės ūkio (interviu)

Jis taip pat sako bandysiantis suderinti aplinkosaugos ir žemdirbių interesus, nes konfrontacija visada yra blogiau nei bendradarbiavimas.

„Reikia nepamiršti, kad aš jau nebe aplinkos ministras ir tas mano griežtumas šitoje vietoje labai aiškiai apibrėžtas ministerijos funkcijose ir Vyriausybės programoje. Šitoje vietoje labiau save matau ir matysiu kaip tiltą tarp aplinkos sektoriaus ir žemės ūkio“, – interviu BNS sakė K. Navickas.

K. Navicko teigimu, tarp jo prioritetų – žemės ūkio inkubatorių, patogesnių prekybos platformų smulkiems ūkininkams sukūrimas bei smulkių ir vidutinių ūkių dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose.

– Prezidentas Gitanas Nausėda po susitikimo su jumis minėjo, kad jūs turite įdomių ir inovatyvių idėjų, kurios leistų keisti ir transformuoti žemės ūkį. Ar galite jas įvardinti?

– Viena yra susijusi su smulkių ir vidutinių ūkių įsitraukimu į trumpąsias maisto grandines. Šiandien turime formatą – ūkininkų turgeliai, bet tai ir laikui imlus, ir ne visada pačiam vartotojui patogus. Mes, kaip vartotojai, esam pripratinti lengvo pasirinkimo per prekybos centrus, nors yra nemažai atvejų, kai mes visai norėtume paremti ūkininkus, tik tie instrumentai nėra patogūs. Viena mintis, kuri kirba mano galvoje, tai yra sukurti patogesnes informacines platformas.

Kita problema – tai, kad ūkininkams, nebūtinai kalbu apie smukius ir vidutinius, reikia sudaryti sąlygas dalyvauti valstybės ir savivaldybės įmonių vykdomuose viešuosiuose pirkimuose. Šitos organizacijos susiduria su problema, jei nori daryti viešąjį pirkimą, turi organizuoti atskiram produktui, tai administraciškai neįmanoma, labai brangu ir labai laikui imlus sprendimas.

Egzistuoja patirtys kitose šalyse, įvairūs kooperatyvai, kurie maisto krepšelius, reikalingus viešajam pirkimui, sukoordinuoja ir suformuoja. Čia, žinoma, nebūtų bananų ir mandarinų, importuotų produktų, bet pagrindiniai, kurie reikalingi kasdieniam maistui, turėtų būti suformuoti ir taip galėtume įtraukti vietos augintojus ir gamintojus į tą schemą.

Dar viena idėja susijusi su ištuštėjusiais kaimais, apleista žeme, tiek valstybine ir privačia. Reikėtų steigti labai panašiu konceptu, kaip vadinami verslo inkubatoriai, žemės arba ūkio inkubatorius, kur būtų formuojami bandomieji ūkiai.

Jaunas žmogus, šeima ar žmonių grupė, norėdami pradėti ūkininkauti, galėtų ateiti į tą ūkį, ten būtų pradinis kapitalas – statiniai, technika, žemės, jiems turėtų būti teikiama konsultacija tam tikru laikotarpiu ir kol jis atsistoja ant kojų. Čia jau kriterijus reikėtų išdirbti, manau, penkeri metai būtų tinkamas laikotarpis ir jie turėtų palikti ūkį, užleisti vietą kitiems.

– Kiek reikėtų laiko, kad tokie žemės ūkio inkubatoriai galėtų pradėti veikti?

– Manau, kad per metus įmanoma sukurti, čia yra daug veiksnių. Reikia pasižiūrėti, kiek yra valstybės valdomos žemės, ar ji vienoje vietoje, viename sklype arba bent jau kaimynystėje, nes mes turime bėdą, kad sklypai yra labai išmėtyti.

Kita sąlyga, kad rastume organizaciją, partnerį, geriausia būtų, kad nereikėtų steigti naujos organizacijos. Galbūt gali Žemės ūkio rūmai ar kita jau veikianti organizacija tartis dėl partnerystės, kaip tai galėtų vykti. Jeigu būtų sprendimas įtraukti buvusias žemės ūkio profesinio mokymo mokyklas, tai būtų dar geriau, nes jos paprastai turi ir žemės ūkio techniką, ir žemės valdo nemažai.

– Minėjote ūkininkų kooperaciją. Apie tai kalbėjo ir ankstesni žemės ūkio ministrai, tačiau kooperacijos plėtra nėra sparti. Ką jūs darysite kitaip, kad kooperacija didėtų?

– Kooperacija vyksta ten, kur yra poreikis, kur akivaizdžiai matosi bendra nauda. Ji nevyksta ten, kur vyksta konkurencija tarp ūkininkų. Nenorėčiau uždėti neigiamo atspalvio, bet reikia suprasti, kad ūkininkai nori parodyti savo produkto išskirtinumą, kad štai, aš esu iš tokios vietovės, mano kiaušiniai, uogos, uogienės ar sūriai yra išskirtiniai ir, natūralu, kad jie nori būti individualistai. Tai yra objektyvios priežastys, dėl ko nesikooperuoja.

Šitoje vietoje labiau save matau ir matysiu kaip tiltą tarp aplinkos sektoriaus ir žemės ūkio. Gynybinis griovys šiandien yra per gilus ir niekur neveda, konfrontacija visada yra blogiau nei bendradarbiavimas.

– Kai kurie ūkininkai jūsų kandidatūrą sutiko su nerimu ir teigė bijantys, kad taikysite itin griežtus reikalavimus žemės ūkiui, kad aplinkosauga, o ne žemdirbiai bus pirmoje vietoje ir kad jų neapginsite. Kaip derinsite aplinkosaugos ir žemdirbių interesus?

– Reikia nepamiršti, kad aš jau nebe aplinkos ministras ir tas mano griežtumas šitoje vietoje labai aiškiai apibrėžtas ministerijos funkcijose ir Vyriausybės programoje. Šitoje vietoje labiau save matau ir matysiu kaip tiltą tarp aplinkos sektoriaus ir žemės ūkio. Gynybinis griovys šiandien yra per gilus ir niekur neveda, konfrontacija visada yra blogiau nei bendradarbiavimas.

– Jūsų kadencijos laikotarpiu viena didžiausių aktualijų bus Europos Žaliasis kursas, tai iššūkis žemės ūkiui. Derybos dėl naujos perspektyvos tikslų nėra visiškai pasibaigusios, bet akivaizdu, kad reikalavimai aplinkosaugai yra didesni, matome, kad ir dalis tiesioginių išmokų turės būti skiriama jai.  Žemdirbiai tuo metu sako, kad augant reikalavimams, turi didėti ir parama. Ar sutinkate su tuo?

– Parama auga, buvo išsiderėta didesnė parama tiesioginėms išmokoms. Derybos nėra pasibaigę, bet vienas dalykas yra aiškus, kad visos tos priemonės, nors jos yra augančios, bet jos yra šalies vidaus apsisprendimo reikalas. Ir čia aš matau nemažą iššūkį įtikinti koalicijos partnerius ir Seimą, kad neatsisakytume aplinkosauginio kurso, kad įgyvendintume kaip galimybę.

Jau dabar ruošiamose programose yra numatytas ūkių modernizavimas link aplinkai palankesnių sprendimų per Europos atsigavimo fondą ir tikrai norėtųsi aplinkosaugines priemones žemės ūkyje turėti tikslesnes, gal jų apimtis ir mažinti, turiu omenyje fizinį plotą ar kitus kriterijus, ir mes tikrai šitoje vietoje galėtume turėti nemažą kokybinį šuolį su tokiomis pačiomis, o gal net mažesnėmis lėšomis negu yra dabar.

– Vyriausybės programoje skelbiama, kad tiesioginių išmokų mokėjimas turi būti tikslingesnis ir efektyvesnis. Kaip jis keistųsi?

– Tiesioginė išmoka turi tris sluoksnius – bazinės išmokos, mokamos už produkciją, turime jaunųjų ūkininkų priedą ir turime vadinamąjį perskirstymo dalyką. Šitos perskirstymo dalies kriterijus aš tikrai norėčiau susieti su investicijomis, kurios daro teigiamą poveikį aplinkai, klimato kaitai.

Reikia nemažo ekspertų įdirbio randant tuos kriterijus ir koreliacijas, tai galėtų būti vienas iš skatinamųjų dalykų. Dar vienas dalykas, iš Europos atsigavimo fondo ūkių modernizacijai, skaitmenizacijai numatyta nemažai pinigų. Yra ūkininkų, kurie ūkininkauja moderniai, aplinkai palankesniu būdu, juos aš noriu iškelti į dienos šviesą, juos parodyti, paskatinti ir skatinti kitus ūkininkus sekti tuo pavyzdžiu.

– Yra nuogąstavimų, kad ambicijos dėl aplinkosaugos gali gerokai sumažinti žemės ūkio gamybą ir jau ir taip mažėjantį gyvulių skaičių. Kaip užtikrinsite, kad gamyba nemažėtų?

– Čia skiriasi požiūrio kampas. Jeigu siūloma nauja priemonė, ūkininkams tai skamba kaip aplinkosauga ar klimato kaita, tada jie pradeda kasti gilų griovį: „Mes ginsimės, niekas iš mūsų nepadarys jokio pokyčio“. Ūkininkavimas tikrai turi gilias tradicijas, bet keičiasi kartos, juo labiau technologijos labai greitai vystosi visuose sektoriuose ir žemės ūkio sektorius nėra išimtis.

Mes neatradinėjam naujo dviračio, per tam tikrus aplinkai palankesnius sprendimus, technologijas ir sudarytas sąlygas pačiam ūkiui modernėti galime sukurti pridėtinę vertę ne tik aplinkosauginę, bet ir ekonominę.

Kitas dalykas, turi būti skatinamas auginimas tokių kultūrų ar net ir esamų kultūrų, net ne žaliavos, ne perdirbto produkto pardavimui, bet kurio perdirbimas ir sukuria pridėtinę vertę.