– Kodėl mūsų gyvenamoji erdvė taip traukiasi?

– Yra kelios priežastys. Kaip bebūtų keista, pirma – mes geriau gyvename. Jei anksčiau butai būdavo perkami šeimoms, dabar dauguma būtų perka vieniši žmonės arba tie, kurie dar tik pradeda savarankišką gyvenimą. Čia tokia statistika. Galima sakyti, kad mes panašėjame į skandinavišką visuomenę, kurioje, pavyzdžiui, Stokholme, apie 60 proc. namų ūkių gyvena po vieną asmenį. Kitas dalykas – dabar žmonės vėliau kuria šeimas, tuokiasi vidutiniškai apie 30 metų amžiaus. Apie 40 proc. santuokas sudaro būdami 35-erių. Iki tol jie gyvena po vieną, daro karjerą, stengiasi susitvarkyti gyvenimą, užsidirbti pinigų – atsakingai ruošiasi kurti šeimą. Tai yra kaupia santaupas didesniam būstui. Trečias dalykas – daug lemia miesto gyvenimas, kuris siūlo daug paslaugų. Pradedant skalbyklomis, restoranais ir kt. Nereikia visko daryti pačiam, kasdien gaminti ir pan. Todėl žmonės puikiai išsitenka mažos kvadratūros būstuose, užtenka minimalistinio varianto.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokios dar gali būti priežastys, kodėl lietuviai dažniau renkasi mažus butus?

– Na, ketvirtas dalykas, kuris tai lemia, – išaugusi būsto kaina. Kai kurie galbūt ir norėtų didesnio buto, bet neįperka. Statistika rodo, kad lietuviai pirmajam būstui skiria ne daugiau kaip 100 tūkst. eurų.  T. y. turi sutilpti į savo biudžetą. O už 80 tūkst. – tokia įprastai būna suma – išeina tik vieno kambario arba mažas dviejų kambarių butas. Na, ir paskutinė tendencija, kuri stipriai išryškėjo per pastaruosius dešimt metų, – įsigyti mažą butą kaip investiciją ateičiai. Šeimos, kurios sukaupia tam tikrą sumą, tas santaupas laiko ne banke, o investuoja į nekilnojamąjį turtą, kad pinigai dirbtų, neštų pelną. Tą butą nuomoja ir taip prisiduria pragyvenimui. Tai, sakyčiau, protinga investicija.

– Jūsų nuomone, ar negrįžta ta vadinama „chruščiovkių“, arba mažų sovietmečiu populiarių butų, mada?

Net jei pasiūlytum kažkokią ypatingą idėją, bet ji prieštarautų rinkai, tiesiog subankrutuotum.

 

– Nemanau, kad tai būtų tinkamas palyginimas, nes šiuolaikiniai butai yra gerokai aukštesnės kokybės, kitokio lygmens, net ir mažos kvadratūros. Kiekvienas butas yra pasiekiamas liftu, ko anksčiau nebūdavo. Seniau penkto aukšto gyventojai turėjo iki buto kopti pėsčiomis. Butai daromi ergonomiški, niekas, praktiškai nedaro atskirų virtuvių. Yra tik virtuvės niša, kad būtų didesnis plotas, išsaugoma erdvė. Kartais tas mažas butas būna taip gerai suplanuotas, kad tų 30–40 kv. m visiškai užtenka smagiam, pakankamai komfortiškam gyvenimui. Į svečius gali pasikviesti net nemažą kompaniją.

– Kai kurie teigia, kad taip statybos įmonės nori pasipinigauti? Pastato daugiabutį su daug butukų – na štai jums ir pelnas. Geriau parduoti tris butus nei vieną. Ką manote jūs?

– Manau, tokia mintis yra populistinė. Butų rinką apsprendžia rinka: ką žmonės labiausiai perka, tą statybininkai ir stato. t. y. reaguoja į paklausą. Net jei pasiūlytum kažkokią ypatingą idėją, bet ji prieštarautų rinkai, tiesiog subankrutuotum.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie ieško didesnių, erdvesnių būstų, tarkim, šimto ir daugiau kvadratinių metrų ploto?

– 90–100 kv. m būstai dažniausiai yra kotedžų tipo. Kotedžo kvadratinis metras atsieina pigiau. Galima įpirkti už 120 –150 tūkst. eurų nedidelį kotedžą. Šeimai tai – idealus variantas. O šiaip žmonės, kurie gali dirbti nuotoliniu būdu, siūlyčiau pasižvalgyti būsto regionuose, nedidelių miestų centruose. Net tuose pačiuose miesteliuose yra nuostabių variantų, namų, kuriuos galima nebrangiai susiremontuoti. Ko, tiesą pasakius, regionai ir laukia. Arba pasidairyti sodybos. Nes didelis butas didmiesčio centre yra labai didelė prabanga. Tą sau gali leisti vienetai. O kuo arčiau centro, tuo mažesni bus butai, tuo judresnis gyvenimas.