Klaipėdoje maža viešųjų erdvių

Klaipėdoje šiuo metu rengiamas miesto bendrasis planas, apimsiantis laikotarpį iki 2025 metų. Jo prioritetai: uostamiesčio urbanistinės idėjos ir plėtros strategija, miesto transporto plėtra, uosto dalies, pramonės bei inžinerinių tinklų išdėstymas.

Klaipėdos miesto vyriausiasis architektas Almantas Mureika sakė, jog vis labiau ryškėja dar vienas prioritetas, kurį jis linkęs laikyti svarbiausiu – viešosios erdvės.

Vyriausiojo architekto žodžiais, pagrindinė su viešosiomis erdvėmis susijusi problema yra tai, jog kiekvienas žemės sklypą turintis ir jame statybą pradėti norintis savininkas – tiek privatus asmuo, tiek bendrovė ar įstaiga, jeigu šalia esama parko, miško, skvero ar aikštės, pageidauja į tą viešąją erdvę įsibrauti. Ir jeigu ne visą pirmąjį pastato aukštą į, tarkim, aikštę “įkišti”, tai bent jau ant konsolių iškeltą trečiąjį aukštą virš aikštės pakabinti. Pasak A. Mureikos, nebūtina fiziškai į viešąją erdvę bruktis – agresyvūs pastatų tūriai taip pat dažnai užstoja vizualinę erdvę. Tad naujame miesto bendrajame plane, kuris yra pagrindinis miesto plėtros dokumentas, reikės nurodyti, kas viešosiose erdvėse galima, o kas – griežtai ne.

Rengiant bendrąjį planą ypatingas dėmesys kreipiamas į tai, kad nekiltų konfliktų: kad gyvenamieji rajonai neatsirastų šalia pramonės plėtros zonų arba kad rekreaciniuose plotuose neišdygtų taršos židinių.

Visuomenei svarbiausios erdvės

Bendrajame plane išskirta dešimt tokių erdvių, kur privalu itin aiškiai apibrėžti, kas bus aktyviai saugoma, kas plėtojama bendruomenės labui, kas atliekama miesto ir visuomenės lėšomis ir kur bus laisvė privačioms investicijoms.

Tokioms teritorijoms priskirtina piliavietė bei jos aplinka, senojo tabako fabriko plotas su Jono kalnelio teritorija, Danės upės krantinės bei šiaurinis ir pietinis ragas, teritorija prie Antrosios perkėlos, Smeltalės upės žiotys su žvejų ir mažųjų laivų prieplaukomis, uosto įplaukos molai, marių pakrantė nuo uosto teritorijos pietinės ribos, Kuršių nerijos nacionalinio parko pakrantės prie marių, Smiltynė ir visi prie Baltijos jūros miesto teritorijoje esantys paplūdimiai.

Tačiau dera pastebėti, jog bendrasis planas nedetalizuoja, kas konkrečiai atsiras vienoje ar kitoje vietoje. Jame tiesiog apibrėžiamos erdvės, kuriose esama viešo intereso. Konkretūs objektai svarstomi rengiant teritorijų detaliuosius planus.

Kai kertasi interesai

Neretai atsitinka taip, jog dėl teritorijų interesai susikerta. Kaip pavyzdį A. Mureika pateikė tebevykstančią diskusiją dėl pramogų parko prie Jūrų muziejaus – akvariumo. Miestas nori parengti tokią teritorijos vystymo programą, kuri maksimaliai atitiktų miestiečių, o ne vien tik šalia įsikūrusių mokslininkų poreikius. Suprantamas ir pastarųjų noras parengti programą, kurios dėka jie pritauktų tyrinėjimams reikalingas lėšas iš ES. Bet miesto planuotojai nelabai supranta, kodėl norima išlaikyti baseiną, kuris dvi dešimtis metų nėra naudojamas.

“Jei baseinas liks mokslininkams, teritorija bus aptverta, ir viešoji erdvė vėl bus apribota. O jeigu ten įsikurtų visiems prieinamas pramogų parkas, atsirastų puiki poilsio vieta ir klaipėdiečiams, ir miesto svečiams, juolab kad tokio parko mūsų mieste nėra”, - sakė vyriausiasis architektas.

Pasak A. Mureikos, jeigu dabar būtų rengiamas Klaipėdos miesto strateginis planas, pirmas jo prioritetas turėtų būti poilsis, rekreacija, turizmas. Žinia, krantines ir ypač paplūdimius dera itin saugoti, tačiau be to, kad jie būtų švarūs, reikia juos ir gerai įrengti. Atsigauti turėtų visa rytinė Smiltynės pakrantė, kuri rengiamame bendrajame plane įvardijama viešąja erdve, kur turėtų atsirasti poilsiautojų aptanavimui skirti objektai. Persikėlę į Smiltynę žmonės būtent čia turėtų rasti kažką įdomaus ir naujo, turėtų galimybę pasivaikščioti molu. Beje, Uosto direkcija saugumo sumetimais norėjo molą užtverti, ir teko gan ilgai įtikinėti, jog čia esama viešo intereso, ir ne užtvarų, o saugių turėklų labiausiai reikia.

Būtina tvarkyti ir šiaurinio molo teritoriją, kur suvažiuoja minios žmonių, o aplinka – klaikoka. Griežtai nusprendus, jog ši vieta taip pat turi prioritetinį viešosios erdvės statusą, net be didelių investicijų būtų galima tvarkyti aplinką – nutiesti takus, pastatyti suolelius, galų gale - šiukšliadėžes.

Idėjas norima laidoti

Kol kas vis dar graudi padėtis dėl rekreacinių teritorijų pietinėje miesto dalyje. Planuose yra numatoma dalį Kliošų miško tarp III vandenvietės ir Kuršių marių pertvarkyti į miško parką. Taip pat kiek piečiau “numarintos” valčių prieplaukos numatyta pastatyti mažųjų laivų prieplauką bei pertvarkyti jau esančią Smeltalės žiotyse.

Kliošų miškas yra Klaipėdos rajono teritorijoje, ten esama ir karinio poligono, tad dėl parko dar reikėtų derėtis. Po straipsnių spaudoje sunerimę kariai kreipėsi į Urbanistinės plėtros departamento specialistus dėl miesto planų. Anot karių, jie teritoriją tvarko, šiukšles veža ir šaudo vos ne kasdien, o miestas poligoną atimt nori. Nors kalba eina tik apie marių pakrantės dalį, kur norima įrengti civilizuotas poilsio vietas, kad būtų kur ir automobilius pastatyti, ir vasarą bei žiemą ten zujantiems žvejams takus nutiesti. “Tegu šaudo tie kariai į miško pusę, ar būtina į žvejus šaudyti?” - gūžčiojo pečiais dirbantieji prie miesto plėtros planų.

Bendrojo plano rengėjai buvo numatę ir tilto per Kuršių marias statybos galimybių nagrinėjimą. Kauno transporto instituto specialistai atliko transporto studiją. Ketinta kompleksiškai svarstyti pasekmes miesto bei nacionalinio parko gamtai, urbanistinėms bei inžinerinėms struktūroms, laivybai, transportui, jeigu tiltas vis dėlto būtų statomas.

“Klaipėdos miestprojekto” architektai, rengiantys Smiltynės galimybių studiją, taip pat nagrinėjo, kokie būtų tilto pliusai bei minusai. Vienas didžiausių pliusų miesto požiūriu būtų tai, kad pietinės Klaipėdos dalies, kur gyvena daugiausia klaipėdiečių, gyventojai turėtų puikią galimybę persikelti į Kuršių nerijos nacionalinį parką. Tačiau praėjusių metų pabaigoje savivaldybė gavo Saugomų teritorijų tarnybos surašytą gan grėsmingą raštą, kad tokias idėjas reikia laidoti dar “pradinėje stadijoje”.

Užtverti nuo vandens

“Klaipėdoje istoriškai susiklostė paradoksali situacija – prie vandens gyvenantys žmonės neturi kaip prie jo prieiti. Miestas vystėsi paskui uostą, kuris užtvėrė vandens erdves. Kylyje (Vokietija) vykusioje prie Baltijos jūros esančių miestų konferencijoje įsitikinome, kad mes – labiausiai atskirti nuo vandens. O susipažinus su kitų miestų plėtros planais, susidarė įspūdis, kad jie stengiasi kiek įmanoma daugiau vandens erdvių atverti. To reikia ir Klaipėdai”, - sakė Almantas Mureika.

Todėl naujame miesto bendrajame plane stengiamasi ne tik išsaugoti ir tvarkyti dvi esančias prieigas – prie Danės ir Naujosios perkėlos, bet ir išlaikyti viešąsias erdves prie Smeltalė žiočių ir Kliošų miško. O uosto planai dėl giliavandenio uosto statybos prie Melnragės kelia daug nerimo – bus užtvertos ne tik marių, bet ir jūros erdvės.