Teismas pažymėjo, kad socialinė parama yra konstitucinė vertybė, tačiau valstybė turi teisę nustatyti sąlygas jos teikimui, jei tai daroma proporcingai ir atitinka tikslą skatinti socialinės paramos gavėjų integravimąsi į visuomenę, įtrauktį į bendruomenę.

Ši byla nagrinėta pagal individualų skundą.

Asmuo į KT kreipėsi dėl Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatų, numatančių, jog paramą gaunantys gyventojai privalo dalyvauti savivaldybės organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje, o jeigu to nedaro jiems gali būti nutrauktas pašalpos mokėjimas.

Pareiškėjas bandė įtikinti teismą, kad tokia tvarka prieštarauja Konstitucijos normai, numatančiai, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir  neįgalumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Anot jo, priverstinis reikalavimas dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje mainais už socialinę paramą yra papildoma sąlyga, kuri gali neatitikti socialinės paramos užtikrinimo principo.

Skunde teigiama, kad jei asmuo yra priverstas atlikti darbą, kad gautų socialinę paramą, ši teisė tampa apribota.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog pinigine socialine parama siekiama nuo skurdo apsaugoti nepasiturinčius asmenis, savivaldybės administracija, įpareigodama socialinės paramos gavėjus dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, turi nustatyti reikalavimo atlikti tokią veiklą išimtis, atsižvelgdama į konkretaus socialinę paramą gaunančio asmens padėtį.