Siūlymų netrūksta – nuo mokesčių mažinimo ir dalies akcizo grąžinimo iki viršpelnių mokesčio naftos perdirbėjams ar biodegalų naudojimo ribojimo. Tačiau kurie iš šių sprendimų iš tiesų padėtų sumažinti degalų kainas ir kokių pasekmių jie turėtų Lietuvos ekonomikai?
Kur slypi tikrosios degalų brangimo priežastys ir kokios priemonės padėtų ištrūkti iš kainų spąstų? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo Atsinaujinančių degalų asociacijos „Future Fuel“ viceprezidentas Jurgis Polujanskas (toliau – J. P.), Seimo Ekonomikos komiteto narys Gintautas Paluckas (toliau – G. P.) ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Audrius Vanagas (toliau – A. V.).
– Jurgi, jūs daug kalbate apie kainas ir pats esate šio verslo atstovas. Kaip jūs manote, kodėl degalai Lietuvoje tokie brangūs?
– J. P.: Kai tik prasidėjo ši krizė, pirmoji užduotis mūsų nariams buvo padaryti kainos dekonstrukciją. Mes matome, kad mokesčių dalis sudaro 40,8 proc. Išsivysčiusiose šalyse tai yra normalu. Akcizas yra vienas iš didžiausių mokesčių, kuriuo valstybė finansuoja savo išlaidas. Taip ir turėtų būti. Taip pat matome, kad 52,8 proc. sudaro naftos kaina bei perdirbimo marža. Mes nežinome, kokia ji, nes ORLEN Lietuva iki šiol nepateikia ataskaitų. Iš energetikos agentūros ir kitų šalių girdime, kad perdirbimo marža šiandien yra kosminio lygio. Mes džiaugiamės už juos, nes kai verslui gerai, tai ir Lietuvai gerai. Dar matome, kad biodegalai ir degalinių marža sudaro vos 5 proc. kainos. Visame šiame kontekste sklando pasiūlymai, orientuoti į tuos 5 proc. Tai yra verslas, kuris yra investavęs kelis šimtus milijonų eurų ir Lietuvoje sukuria kelis šimtus darbo vietų. Mums norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad mes negalime pjauti šakos, ant kurios sėdime. Tada kyla klausimas, ką daro kiti. Toli ieškoti nereikia. Mes turime Lenkijos pavyzdį. Lenkai stipriai tvarkosi ir saugo savo žemės ūkį, naudoja išskirtinai lenkišką žemės ūkio produkciją biodegalams, taip pat jie yra įsivedę viršpelnio mokestį savo kontroliuojamai gamyklai. Iš to viršpelnio jie sugeba finansuoti kainų mažinimą ir šiandien Lenkijoje akcizas yra 200 eurų per toną mažesnis nei Lietuvoje. Tai yra keliasdešimt centų. Lenkai tai daro iš savo kišenės, o tai yra daug metų stiprinama ekonomika.
Lietuvoje mes vengiame apie tai kalbėti. Tai yra savaime suprantama, nes ryšiai su Lenkija mums yra labai svarbūs. Mes kaip verslas irgi vengiame viršpelnio mokesčio, nes tuomet tampa neaišku, ar tai kapitalistinė, ar socialistinė valstybė. Tai atgraso investuotojus. Liūdina tai, kad su lenkais elgiamės draugiškai, o Lietuvoje bijome apie tai šnekėti. Ir dar girdime iš Lietuvos atstovų, kad galbūt reikėtų atsisakyti lietuviškų degalų bei užvežti lenkiškų. Mums norisi skaidraus aiškumo, pas ką susikaupia toks viršpelnis ir iš kur galėtume paimti pinigus.
Taip pat mes matome ateitį. Jei šiandien sakome, kad neturime pinigų ir neagituojame už viršpelnio mokestį, turime matyti ateinančius metus. Ateinančiais metais vėl didės akcizas ir reikėtų tą traukinį pristabdyti. Be to, finansų ministerijoje dvejus metus guli dalinis akcizo grąžinimo projektas. Tai projektas, kuris leidžia grąžinti į Lenkiją išvažiavusį tranzitą ir nuo akcizų skirtumo surinkti apie 100 milijonų eurų. Tas procesas galėjo būti pradėtas ir pabaigtas. Mes galėjome turėti įrankį, kuris leistų akcizą grąžinti į Lietuvą, stiprinti ekonomiką ir sumažinti degalų kainas gyventojams. Projektas nepajudėjo ir atsakymas buvo toks, kad irkluojame ir neturime kada išsikelti burių.
– Ar tai lenkiškas fenomenas, ar ir mes galime pasielgti panašiai?
– G. P.: Negalime tiesiogiai lygintis su Lenkijoje taikoma akcizų politika ar fiskaline laisve. Prisiminkime, kad ten yra ne euras, o zlotas. Jie gali žaisti deficitu ir valiutos verte. Jų mokesčių ir biudžeto struktūra šiek tiek skiriasi, yra papildomų pajamų šaltinių, kurių neturime mes. Pavyzdžiui, kelių mokesčiai Lietuvoje ilgą laiką buvo gerokai mažesni, o lenkai visą dešimtmetį turėjo aukštesnius mokesčius.
Kai įveikinėjome pandemijos krizės pasekmes, su Europa suderėjome tam tikrus teisės aktų pakeitimus, kurie irgi įtraukė įsipareigojimą dėl akcizų. Jie turi būti gerbiami ir turime jų laikytis. Nepaisant didelio visuomeninio ir verslo spaudimo, Finansų ministerija ir Vyriausybė turi stuburą. Lengviausia būtų spjauti ir nieko nedaryti arba atsisakyti įsipareigojimų. Stuburą laikyti reikia, nes kitaip irgi gali būti finansinės pasekmės. Tačiau kietas stuburas nėra plieninis ir reikia prisitaikyti prie aplinkybių. Šiandien lenkai yra nustatę kainų lubas benzinui ir dyzelinui. Savaitgalį lankiausi Lenkijoje ir kainų skirtumas buvo beveik 50 centų. Tai yra absoliučiai lemiamas veiksnys, kur piltis kurą.
Kalbant apie pasiūlymą dėl diferencijuotos akcizo grąžinimo tvarkos, yra keli niuansai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį. Nebus taip, kad padarysime akcizo grąžinimą tik tranzitui. Direktyvos ir Konstitucija to neleidžia. Arba tai bus daroma visai logistikos grandinei, arba niekam. Reikia taip suprasti. Tuomet poveikis biudžetui iškart keičiasi. Reikia nepamiršti ir to, kad degalinėse pilame ne tik kurą, mes perkame ir užkandžius. Yra visas vartojimo įpročių krepšelis, kuris lemia didesnius nuostolius prekybos sektoriuje ne tik kuro atveju. Jei lenkai laikysis tokios tvarkos, kokia yra dabar, ir nesusirinks žemai kabančių vaisių, nebus tokio instrumento, kuris galėtų be didelių ženklių biudžetinių nuostolių sumažinti kuro kainas taip, kad verslas rinktųsi pirkti jį Lietuvoje.
– Audriau, kokie yra jūsų pamąstymai dėl degalų? Kaip aukštos degalų kainos veikia žemės ūkio darbuotojus? Ar matote sprendimus, ką būtų galima padaryti?
– A. V.: Kol kas tenka būti Ispanijoje ir tenka matyti draugiškas žmonėms kainas degalinių švieslentėse. 1,60 eur. yra kaina, kurią mes jau seniai matėme. Nors ir esame patriotai, matydami tokias kainas įvertiname, kad mums tai kainuoja nemažai. Reikėtų pasigilinti, kodėl susiklostė tokia situacija.
Mus labiausiai neramina tai, kad kai premjeras nuvažiuoja į ORLEN gamyklą ar būna koks nors pasitarimas dėl degalų, išeina mintys, kad degalų iš mūsų pagaminto rapso reikėtų atsisakyti. Tai natūralus spaudimas, nes žinome, kad Lenkijoje atidaryta kita gamykla, ir normalu, kad ORLEN norės maišyti biodegalus. Mūsų užaugintas rapsas yra perdirbamas Lietuvoje. Daug diskutuojama apie perdirbimą, kad turime kurti didesnę vertę grandinėje iš žemės ūkio. Neturime naftos, bet turime dirbamą žemę, iš kurios galima pasigaminti degalus. Kitos šalys to neturi.
Dabar konkurencija yra natūrali, įmonės konkuruoja tarp savęs ir mes gauname didžiausią įmanomą kainą už tą žaliavą. Taip pat yra ir eksporto rinkos. Kaip lietuvis noriu, kad ta vertė liktų mūsų šalyje.
Sezonas grūdų augintojams eina į pabaigą, tik vienetai kultūrų yra pradedami nuiminėti. Turėjome pakankamai sunkų sezoną ne tik dėl klimato, bet ir dėl degalų sąnaudų. Klimatinės sąlygos iššaukė didesnį degalų suvartojimą, o degalai pabrango dvigubai. Tai suponuoja, kad jei atsisakysime degalų mažinimo ir dėl to sumažės superkamų grūdų kaina, kitas sezonas gali būti dar sunkesnis. Politikams ir visiems kitiems reikia pagalvoti, kaip atkreipti didesnį dėmesį į žemės ūkį.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)