Lietuva viena ranka miškus saugo, o kita – leidžia naikinti?

Kokios spragos slypi šio produkto sertifikavimo sistemoje, kodėl palaipsniui jo atsisako vis daugiau Europos Sąjungos valstybių ir kodėl vis dar neskuba Lietuva, kalbėjome su Žaliosios politikos instituto vadovu Remigijumi Lapinsku.

– Kodėl dėl palmių aliejaus kertami vertingi miškai?

– Palmių aliejaus yra daugelyje produktų nuo maisto iki kosmetikos gaminių. 2018 m. šio aliejaus ir šalutinio jo produkto PFAD pasaulyje buvo pagaminta maždaug 75 mln. tonų, o tai maždaug 9 kg vienam žmogui per metus. Norint patenkinti tokį produkto poreikį, reikia labai daug žemės. Šiuo metu palmių plantacijos pasaulyje užima apie 20 mln. hektarų plotą.

Palmės auga ne bet kur – tik joms palankioje klimatinėje zonoje. Todėl daugiausiai palmių aliejaus pagaminama Indonezijoje ir Malaizijoje. Deja, tyrimai rodo, kad dažnai palmių plantacijos atsiranda ten, kur anksčiau augo atogrąžų miškas, t.y. ekologine prasme ypač vertingi medžiai yra iškertami arba sudeginami, kad jų vietoje būtų galima pasodinti palmių plantacijas.

Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas.

– Siekiant sumažinti aplinkosauginį poveikį šis produktas pradėtas sertifikuoti pagal tvarumo standartus, todėl sertifikatą turintis aliejus laikomas mažiau pakenkusiu aplinkai. Dabar maždaug 3,17 mln. ha palmių aliejaus plantacijų yra sertifikuota vienos žymiausių sertifikavimo organizacijų RSPO standartu. Ar situacija iš esmės pasikeistų, jei daugiau palmių aliejaus būtų sertifikuojama?

– Problema slypi tame, kad pats sertifikavimo mechanizmas turi spragų. Tyrimai rodo, kad trys ketvirtadaliai RSPO sertifikuotų palmių aliejaus plantacijų Indonezijoje ir Malaizijos Borneo dalyje užima teritoriją, kurioje dar prieš 30 metų buvo miškas ir (arba) laukinės gamtos buveinės. Remiantis tokia sertifikavimo politika, teritorija, kurioje šiuo metu auga miškas, netrukus gali virsti palmių plantacija ir vis tiek būti sertifikuojama tvarumo ženklu.

Negana to, dabartinė sistema leidžia apeiti reikalavimus, suskirstant plantaciją į kelias dalis: tvarią ir netvarią. Tai sudaro palankias sąlygas augintojui nurodyti, kad tvarioje plantacijos dalyje derlingumas buvo didesnis, todėl buvo užaugintas didesnis produkcijos kiekis. Tokiu būdu netvarioje plantacijoje užaugintas produktas gali būti deklaruojamas kaip užaugintas tvarumo standartus atitinkančioje plantacijoje.

Be to, sistema taip pat neužtikrina, iš kokio lauko (sertifikuoto ar ne) buvo pristatyta žaliava šalutinio palmių aliejaus produkto – riebiųjų rūgščių distiliato (PFAD) gamybai. Tai lemia piktnaudžiavimus, kai PFAD gaminamas iš netvariose plantacijose užaugusios žaliavos.

Palmių aliejaus sertifikavimas neišsprendžia aplinkosauginių problemų, nes reikalavimai yra per silpni ir lengvai apeinami.

Visa tai rodo, kad iš esmės, palmių aliejaus sertifikavimas neišsprendžia aplinkosauginių problemų, nes reikalavimai yra per silpni ir lengvai apeinami, sistema nėra vieninga ir nėra griežtos priežiūros.

– Kadangi didžioji dalis į ES importuojamo palmių aliejaus yra naudojama biodegaluose, ES priėmė naują Atsinaujinančios energijos direktyvos redakciją, kuri įpareigoja ES šalis iki 2030 m. laipsniškai atsisakyti biodegalų, susijusių su didele netiesioginio žemės naudojimo keitimo rizika. Kodėl tokio sprendimo nepakanka?

– Šis žingsnis išties sveikintinas, bet nebūtinai bus efektyvus. Žaliavų, tinkamų pažangiųjų (II kartos) biodegalų gamybai, sąrašus tvirtina ES šalių narių kompetentingos institucijos. Šiuo metu tik pusėje ES valstybių priimti sprendimai, kurie apibrėžia palmių aliejų kaip netinkamą, netvarią žaliavą ateities biodegalų gamybai. Kitos valstybės, tarp jų ir Lietuva, palmių kol kas nėra įtraukusios į netinkamų žaliavų sąrašą. Negana to, palmių riebalų rūgščių distiliatas (PFAD) norimas pripažinti palmių aliejaus gavybos atlieka, suteikiant žalią šviesą tolesniam jo naudojimui.

Tačiau tai yra visiškas „žaliasis smegenų plovimas“, nes palmių riebalų rūgščių distiliatas yra puiki žaliava gyvulių pašarui, todėl turėtų būti laikomas šalutiniu gamybos produktu (ko-produktu), o ne atlieka. Kodėl tuomet jo nenaudojame pašarams? Nes pastaruoju metu ekonomiškai naudingiau PFAD naudoti biodegalų pramonėje. Ar esate girdėję, kad banano žievė kainuotų brangiau nei visas bananas? Turbūt ne. Užtat PFAD kaina ne tik panaši į palmių aliejaus, bet kai kuriais periodais net ją lenkia. Kaip tai įmanoma, jei PFAD yra palmių aliejaus gavybos atlieka?

– Kokia politika palmių aliejaus atžvilgiu šiuo metu galioja Lietuvoje?

– Šiuo metu tiek palmių aliejus, tiek ir PFAD Lietuvoje gali būti naudojami, jokie įstatymai to nedraudžia. Tiesa, šiemet buvo priimtas Alternatyviųjų degalų įstatymo projektas, kuriame numatoma nuo 2024 m. atsisakyti biodegalų, susijusių su didele netiesioginio žemės naudojimo keitimo rizika. Tai reiškia, kad palmių aliejus bei PFAD ir toliau galės būti naudojami, jei tik bus sertifikuoti, o sertifikavimas, kaip jau minėjau, problemos neišsprendžia.

Tiesą sakant, ši situacija man kelia nuostabą, nes miškai lietuviams yra labai svarbūs. Pastaraisiais metais miškų kirtimai sulaukdavo ypač didelio rezonanso – vyko protesto akcijos, netrūko pasipiktinimo socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Reaguodama į šią situaciją naujoji valdžia nusprendė susodinti visus prie vieno stalo ir priimti Nacionalinį miškų susitarimą, kurio rengimo procese asmeniškai aktyviai dalyvauju ir diskusijos vyksta jau ne vieną mėnesį, ir, ko gero, ne vieną dar truks. Bet saugoti atogrąžų miškų, panašu, kad nesiruošiame. Taip išeina, kad viena ranka saugome miškus, o kita – leidžiame naikinti.

– Kaip šią situaciją sprendžia kitos ES šalys?

– Kaip parodė mūsų (Žaliosios politikos instituto) atliktas tyrimas, beveik pusė ES šalių jau pašalino arba yra priėmusios sprendimą palaipsniui pašalinti palmių aliejų ir jo produktus iš biodegalų rinkos. Dažniausiai valstybės ne draudžia šiuos produktus, o skatina rinktis kitas alternatyvas, pavyzdžiui, panaikinant anksčiau galiojusias valstybines lengvatas.

Abiejų produktų (tiek palmių aliejaus, tiek ir PFAD) jau yra atsisakiusios Norvegija, Austrija, Belgija ir Prancūzija. Kitos šalys (Danija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Čekija, Vengrija ir Slovėnija) yra atsisakiusios vieno iš šių produktų arba yra priėmusios sprendimą tai padaryti artimiausiu metu.

Tuo tarpu Lenkijoje degalai iš palmių aliejaus ir PFAD nėra naudojami, nes ten itin gerai išvystytas žemės ūkis ir palmių aliejus keičiamas vietiniais produktais. Tokią pačią situaciją turime ir Lietuvoje, todėl keista, kodėl nesiremiame savo žemės ūkiu ir jo produktais, o darome ekologinę ir ekonominę žalą importuodami netvarią žaliavą iš užsienio.

Didžioji Britanija ir Nyderlandai PFAD vertina ne kaip atlieką, o kaip palmių aliejaus ko-produktą, todėl šiose šalyse skiriasi PFAD kilmės sertifikavimas – jis pradedamas ne nuo išgavimo gamyklos, o nuo derliaus nuėmimo lauko. Tai leidžia bent iš dalies užtikrinti griežtesnę kontrolę.