Kaimo gyventojų tvartuose karves ir kiaules keičia stručiai. Panevėžio rajone  pirmasis naujos verslo rūšies ėmęsis Gintaras Vainauskas iš Miežiškių seniūnijos, Nainiškių kaimo, nepabūgo nei sunkmečio, nei skeptikų įspėjimų, kad iš stručių gali nebūti jokios naudos.

Jis turi keturiolika stručių, iš jų penki jau suaugę, o devyni dar mažiukai.

Netradicinis pirkinys – sena svajonė

Penkiasdešimtmetis vyras daug metų svajojo auginti šiuos paukščius, kol atsirado galimybė juos įsigyti. Septyneriais metais jaunesnė jo žmona Virginija ir trys suaugę vaikai – dukra ir du sūnus – nė nemėgino atkalbinėti.

Tiesa, Vainauskų tvarte  kol kas dar kriuksi kiaulės su mažais paršiukais, jie planuoja vėl įsigyti karvę. Mat stručiai pelno duos tik po kelerių metų. Sutuoktiniai pasvarsto: jei matys, kad iš šių Afrikos paukščių galima neblogai pragyventi, galbūt augins tik juos. Apskritai jie sau  labai nekvaršina galvos, ar apsimokės laikyti egzotiškus paukščius.

Dar tik kuriantys savo stručių ūkį Vainauskai jau pajuto, kad maždaug prieš dešimt metų Lietuvoje pradėti auginti paukščiai kelia  vis didesnį gyventojų susidomėjimą.

„Mūsų jau klausinėja, ar neturime parduoti stručiukų, kiaušinių. Atsakome, kad kol kas galime tik pasiūlyti pasigrožėti“, – juokėsi G.Vainauskas.

Per metus virto milžinais

Pirmuosius septynis stručius Vainauskai nusipirko  prieš metus. Už juos mokėjo po 500 litų. Tačiau iš jų liko tik penki. Vienas nusilaužė koją, kitas sunegalavo ir šeimininkai jį papjovė. Kiti per metus virto dideliais, gražiais paukščiais.
 
Vainauskai jų nesvėrė, tačiau mano, kad kiekvienas jau prilygsta geram vyrui – sveria apie 100 kilogramų, o ūgiu nenusileidžia dvimetriniams krepšininkams. Stručiai veikiausiai dar pastambės ir išsitemps. Mat subrendę šie paukščiai paprastai sveria iki 150 kilogramų, o jų ūgis gali siekti 2 metrus 70 centimetrų. Juolab kad Vainauskai savo augintinius lepina – lesina iki soties. Stručiai minta kombinuotaisiais pašarais, grūdais, žole, mėgsta morkas, kopūstus.

Nainiškiečiai pavasarį įsitikino, kad šie paukščiai ne veltui vadinami puikiais sprinteriais. Jie iš namų kieme esančio aptvaro stručius mėgino pervaryti į netoliese esančią fermą. Iš pradžių paukščiai vorele sekė paskui šeimininką, tačiau staiga kažko pasibaidė ir pasileido bėgti į visas puses.

G.Vainauskas su žmona ir į pagalbą atskubėjusiais kaimynais vaikėsi stručius, kol patys nupuolė nuo kojų. Keturis sugavo, sutupdė į specialiai atsivarytą autobusiuką ir nuvežė į fermą. Penktasis pradingėlis atsirado tik kitą dieną. G.Vainauskas,  išsiprašęs iš darbo degalinėje, rado savo paukštį už kelių kilometrų nuo namų ramiai tarsi gandrą vaikštinėjantį po laukus ir skabantį žolę.

„Gerai, kad šis ir kiti pabėgėliai mane prisileido artyn. Jeigu skuostų kur akys mato, niekaip nepagautum. Stručiai gali bėgti iki 50 kilometrų per valandą greičiu“, – pasakojo G.Vainauskas.

Galvos į smėlį nekiša

Stručiai nepaprastai smalsūs paukščiai. Vos tik pamatę prie atvaro artėjant žmones, penki dideli sparnuočiai vienas per kitą pasileidžia tvoros link, tiesia kaklus, žiūri didelėmis akimis, kraipo galvas. Tiesa, šeimininkų šunų, kurių šie turi bent kelis – savų ir priglaustų,  stručiai nemėgsta. Šnypšdami  ir plasnodami juos veja tolyn. Sunerimę stručiai sukasi aplink ir kilnoja sparnus. Iš šalies atrodo, kad jie šoka.

G.Vainauskas drąsiai eina į savo sparnuočių milžinų aptvarą. Vyras tikina, kad saviems šie paukščiai draugiški. Tiesa, jis girdėjo, kad įsiutę stručiai būna labai pavojingi, gali suspardyti. Patyrę stručių augintojai naujokus įspėja, kad neverta bėgti nuo supykusio stručio, nes nepabėgsi. Tokiu atveju reikia stengtis užeiti paukščiui už nugaros.

„Tikiuosi, kad man nuo savo augintinių neteks gelbėtis“, – juokėsi G.Vainauskas.

Netrukus vyras atskirs stručius. Vieną patiną apgyvendins su viena patele, o kitam teks dvi. Mat gyvendami drauge subrendę patinai gali imti kovoti tarpusavyje.

Ūkininkas teigia: posakis, kad kiša galvą į smėlį kaip stručiai, nėra teisingas. Jis nematė, kad stručiai taip elgtųsi. Kai jie išsigąsta, atsigula ant žemės ir ištempia kaklus.

Kiaušinių sulauks negreitai

Vainauskai dar negreitai galės skanauti savo stručių kiaušinių. Šie paukščiai kiaušinius pradeda dėti tik sulaukę ketverių penkerių metų. Vienas stručio kiaušinis sveria nuo 1 iki 1,5 kilogramo.  Vainauskai įsitikino, koks kietas kiaušinio lukštas. Mažus stručiukus jie lesino stručio kiaušinio lukštu, jį teko trupinti plaktuku.

V..Vainauskienė svarstė, kad prekiauti stručio kiaušiniais, jeigu jie kainuotų tiek, kiek prieš metus ar dvejus – po 60 –70 litų, apsimokėtų. Viena patelė nuo pavasario iki rudens padeda  iki 80 kiaušinių.

Skersti stručiai tinkami nuo 14 mėnesių. Jei sveria apie 100 kilogramų, tinkamos mėsos būna apie 30 kilogramų. Stručio filė kilogramas kainuoja apie 70 litų, kotletinės mėsos – apie 40–50 litų.

Vainauskai ragavo strutienos. Pasak jų, stručio mėsa liesa, švelni, tamsiai raudonos spalvos, neturi kremzlių, sausgyslių. „Ji nepanaši į paukštieną, labiau primena jautieną“, – pasakojo V.Vainauskienė.

Ūkininkai nesirengia skanauti savo paukščių mėsos, nes planuoja stručius dauginti.

Maži reiklūs, dideli – ne

Prieš porą mėnesių Vainauskai nusipirko dešimt stručiukų. Sutuoktiniai juokauja, kad per krizę tai gera investicija. Juolab kad stručiukai, palyginti su praėjusiais metais, atpigę – kainavo tik po 300 litų.

Maži paukščiai lepūs, reikalauja daug priežiūros. G.Vainauskas net vasarą jus nakčiai suvarydavo į patalpą, šildomą lempomis. Judrūs sparnuočiai nenustygsta vietoje, laksto kaip pašėlę. Plonos kojos  ne visada atlaiko paukščio svorį ir lūžta. Taip atsitiko ir vienam iš šiemet Vainauskų nusipirktų stručiukų.

Ūkininkų teigimu, maži stručiai tikri besočiai, sulesa gerokai daugiau už suaugusiuosius. Ūkininkai guodžiasi tuo, kad stručiai greitai auga.

„Kai prieš du mėnesius atsivežėm poros savaičių stručiukus, jie buvo didumo kaip ežiukai, o dabar kalakukus gerokai praaugo“, – rodydama į po aptvarą zujančius paukščius kalbėjo V.Vainauskienė.

Dideli stručiai ir sulesa mažiau, ir nebijo žvarbesnio oro. Pasak G.Vainausko, jie puikiai prisitaiko prie darganotų orų, lietuviškų žiemų. Tik reikia pasirūpinti, kad aptvare nesusidarytų ledo. Mat stručiai gali paslysti ir susižaloti kojas.

Mažuosius stručius G.Vainauskas aptvare prie namų laikys iki kitų metų pavasario, kol šie užgaus. Tada juos perkels į fermą, kurioje žiemos didieji stručiai. Vyras juokiasi, kad važiuojantiems pro šalį žmonėms bus dar didesnė atrakcija. Jau dabar retas kuris, pamatęs penkis didžiulius sručius, susilaiko nesustabdęs automobilio ir neišlipęs jų pasižiūrėti iš arčiau. Tikėtina, kad tarp smalsuolių atsiras ir tokių, kurie sumanys patys auginti stručius.

Pasak G.Vainausko, jei stručius nori auginti dėl grožio, būtinai reikia pirkti porą. Po vieną šie paukščiai gali nugaišti iš liūdesio.

Panaudoja net blakstienas

Laukinėje gamtoje stručiai  daugiausia aptinkami Afrikos pietuose, vakaruose. Stručiai nėra sėslūs paukščiai, jie nukeliauja didelius atstumus, ieškodami sau tinkamo maisto. Nuo plėšrūnų stručius gelbėja greitos ir stiprios kojos.  Strutis  ne tik sugeba pabėgi nuo savo priešo, bet ir gali jį  mirtinai suspardyti.

XVIII amžiuje stručiams grėsė išnykimas, nes jie buvo intensyviai medžiojami dėl odos, plunksnų. Jomis damos puošė savo skrybėles. Tačiau mados pasikeitė ir stručių poreikis sumažėjo.

Šiais laikais stručiai auginami įvairiose pasaulio šalyse. Didžiausios jų fermos yra Pietų Afrikos Respublikoje. Ten fermose auginama iki 10 tūkstančių stručių. Nemažos šių paukščių fermos taip pat  yra Turkijoje, Ispanijoje, Izraelyje, Australijoje, Amerikoje. Stručiai auginami dėl mėsos, kiaušinių, odos, plunksnų, net blakstienų. Iš pastarųjų gaminami kosmetiniai šepetėliai.

Lietuvos žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo plėtros centro duomenimis, Lietuvoje registruoti 25 stručių ūkiai, juose auginama 1625 stručiai. Panevėžio rajone oficialiai registruoti stručių augintojai yra tik Virginija ir Gintaras Vainauskai iš Miežiškių seniūnijos, Nainiškių kaimo.