O kur iš tiesų nukeliauja grąžintos prekės ir kokio dydžio tai problema, plačiau pakomentavo Vartotojų aljanso narė Rūta Treinytė. 

– Negi tikrai beveik visos grąžintos prekės tampa šiukšlėmis?

– Tikrai ne visos – negalima taip sakyti, bet įvairūs skaičiavimai rodo, kad didelė dauguma prekių, kurias įsigyjame, pavyzdžiui, internetu, nukeliauja arba į šiukšlynus, arba yra sudeginamos.

– O kodėl jos tiesiog nėra kam nors atiduodamos ar parduodamos pigiau?

– Dalis prekių tikrai nukeliauja į labdarą. Jeigu jas dar įmanoma parduoti, jos atsiduria lentynose. Tačiau tokių prekių yra labai nedaug, nes, pavyzdžiui, jeigu mes jau nusipirkome, pažeidėme pakuotę, pasimatavome prekę, o galbūt ji buvo defektuota – viskas, ji yra utilizuojama.

Ž. Gedvilos / ELTOS nuotr.

– Ar yra tokių kategorijų daiktų, kurie iš karto išmetami grąžinus?

– Tokias kategorijas turbūt geriausiai jums įvardintų prekybininkai, bet aišku, kai vartotojas grąžina prekę, prekybininkas nori, kad ji būtų geros kokybės. Natūralu, prekė buvo pagaminta, sunaudoti resursai, tai turi atsipirkti. Ji turi būti tokia, kad ją dar galima būtų parduoti. Jei prekė yra pažeista, sudėvėta, neįmanoma jos pataisyti, tuomet ji išmetama. Galbūt prekę galima suremontuoti – gal ten kažkas nutrūko, susiuvai ir toliau gali dėvėti.

– Ar mes kalbame tik apie drabužius, ar apie bet kokią prekę? Juk, pavyzdžiui, buities prekės – jei pakuotė pažeista, tai nieko tokio.

– Kalbame apie įvairias prekes. Pavyzdžiui, įjungiate skalbimo mašiną – neveikia arba nusiperkate kokį nors prietaisą – neveikia, įsigyjate baldus – suplyšę. Grąžinimas sudėtingas, bet prekės turi būti pagamintos taip, kad jas būtų galima pataisyti. Vartotojas gali kreiptis į gamintoją, kad jis pataisytų prekę – tai nebūtinai bus grąžinimas.

Bet kai kalbame apie grąžinimą ir išmetimą – tai jau tas reiškinys, kai pirkėjas perka internetu katę maiše. Nežinai, ar tie batai tiks, ar tas baldas atrodys taip, kaip įsivaizduoji. Pasižiūri, nusiperki, pasimatuoji – nepatiko – grąžini. Ir daug tų grąžintų, visiškai naujų prekių yra tiesiog išmetamos. Čia – didžiausia problema.

Ž. Gedvilos / ELTOS nuotr.

– Skamba žiaurokai ir netgi nesąžininga pirkėjo atžvilgiu, nes tu nenori šiukšlinti – tu nori turėti galimybę rinktis. Tai aš kaip ir nešiukšlinu.

– Įdomiai susukote mintį. Čia yra tas taškas: aš, kaip pirkėjas, nusiperku prekę – nesvarbu, ar fizinėje, ar elektroninėje parduotuvėje – ir jau turiu santykį su ta preke. Bet aš neturiu santykio su tuo, kaip ta prekė buvo pagaminta, supakuota, atvežta ir kas vyksta po to, kai ją grąžinu. Jeigu jūs žinotumėte, greičiausiai nepirktumėte tų trijų megztinių, iš kurių du grąžinsite ir jie bus išmesti. O gal apskritai jų nepirktumėte arba labai atsakingai pasirinktumėte vieną.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O tai kaip tada nepirkti? Arba kaip pirkti atsakingai?

– Pirmiausia, elektroninė prekyba veikia labai emociniu principu. Pamačiau telefone programėlę, graži reklama, išsirinkau, paspaudžiau ir netgi laimės hormonai išsiskyrė. Tas staigus pirkimas – nuo jo reikia mokytis atsiriboti. Daug pirkimų vyksta vakarais, naktimis – tai irgi rodo emocinį sprendimą.

– Kaip žinoti, ar pardavėjas ir gamintojas elgiasi etiškai, kai perki prekę?

– Kol kas neturime labai aiškių taisyklių, bet jos jau kuriamos. Šiomis dienomis paskelbtos taisyklės, pagal kurias, pavyzdžiui, tekstilės gamintojai bus įpareigoti, kad jų prekių perdirbimas, jeigu jos patenka į atliekas, būtų finansuojamas iš jų pačių lėšų. Turime direktyvas, kurios pradeda įpareigoti gamintojus ir pardavėjus nurodyti, kiek prekių buvo parduota ir kiek – išmesta.

Taigi, ten, kur susiduria elektroninė vitrina – nesvarbu, ar fizinė, ar skaitmeninė – turi būti kuo daugiau informacijos vartotojui. Vartotojas gali ir psichologiškai save stabdyti, bet atsakomybė turi būti abipusė – tiek gamintojo, tiek pirkėjo.