Vartotojus „pamiršo“

Po savaitės, kitą penktadienį, pirmajame naujojo darinio – Maisto tarybos – posėdyje prie bendro stalo ketinama susodinti tris pagrindinius maisto grandinės žaidėjus – ūkininkus, perdirbėjus ir prekybininkus, taip pat ministerijų, kitų valdžios institucijų, universitetų mokslininkų atstovus. Žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas savo įsakyme rašė, kad ši patariamoji institucija sudaryta vykdant Vyriausybės programą, o Tarybos tikslas – „analizuoti ir, vertinant rinkos stebėsenos rezultatus, siūlyti sprendimus, taip prisidedant prie didesnio kainodaros skaidrumo, vartotojų informuotumo ir pasitikėjimo, taip pat artimesnio, interesų pusiausvyra paremto institucijų ir rinkos dalyvių dialogo ir bendradarbiavimo.“

Taryboje tikrai gausus būrys – iš viso net 27 skirtingoms sritims atstovaujantys asmenys. Tačiau, pasak populiaraus posakio, jei tavęs nėra prie stalo, tada tu – ant stalo: jei tavo problemas kažkas sprendžia tau nedalyvaujant, tikriausiai būsi „suvalgytas“.

Tačiau nors iš kai kurių institucijų yra net po keturis, vartotojų atstovams prie stalo vietos, bent kol kas, neliko. Tiesa, Taryboje yra Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba, tačiau tai – valdiška įstaiga, o ne vartotojams „iš apačios“ atstovaujanti organizacija.

„Vartotojų aljansas neįtrauktas, bet jų prašymas gautas ir bus svarstomas“, – informavo žemės ūkio ministro patarėjas žiniasklaidai Justas Jaskonis.

Vartotojų aljanso viceprezidentas Kęstutis Kupšys tikisi, kad ir vartotojų atstovams atsiras vietos prie stalo, bet dar bus matyti, kaip pavyktų čia atstovauti vartotojų interesams, nes balsai stipresni tų, kurie turi pinigus ir galią. Jo manymu, galingiausi aktoriai šioje grandinėje – prekybininkai, mažmeninės prekybos tinklai, ir daug kas mato grėsmę, kad būtent jie diktuoja sąlygas. Taryba galėtų pasirūpinti galimybėmis pasisakyti visiems grandinės dalyviams, taip pat ir vartotojų. Žinoma, jei šiems bent jau bus skirta kėdė prie stalo.

„Visos grandys turi dirbti, kad galutinis vartotojas turėtų maisto produktų ir kad kaina būtų protinga. Galima bandyti jį apeiti, apsimesti, kad viską, ką paduosi, jis suvalgys ir sumokės, kiek norėsi. Tačiau tai nebūtų sąžininga piliečių atžvilgiu“, – pabrėžia K. Kupšys.

Tačiau ar Taryba dažnai prisimins vartotoją, sunku pasakyti, nes žemės ūkio ministras akcentuoja kitą klausimą: ar maisto grandinės dalyviams joje vienodai skalsu.

„Tačiau vartotojų interesas – ne persistumdymai maisto grandinėje, o kokybiškas maistas už prieinamą kainą. Jei yra 100 eurų, kuriuos reikia padalyti tarp trijų, kiekvienas jų norės didesnės dalies, tačiau nė vienas nenorės, kad tas 100 taptų 90, priešingai – norėtų, kad būtų 120. Vartotojų interesas priešingas – jie nori mokėti ne 100 eurų, o mažiau. Tiems trims susivienijus, atimti iš vartotojų būtų lengviausia. Kai turi tokį svertą, kad visi nori valgyti, realiai kainas gali kelti, kiek nori“, – konstatuoja K. Kupšys.

Jis tikisi, kad po trijų maisto grandinės žaidėjų pasistumdymų Taryboje gal bus prieita ir prie klausimo, kad kainos, jei ir didėtų, tai pamažu ir nepakenkiant visuomenės, ypač pačių skurdžiausiųjų, perkamajai galiai.

Blogyn: pasak A. Svitojaus, industrinio žemės ūkio atėjimas, šeimos ūkių, viso socialinio sluoksnio sunaikinimas, ekologijos klausimai kelia didelę grėsmę. Reikia didesnės įvairovės ir kokybiškesnio maisto. / L. Balandžio / BNS nuotr.

Ką svarstys, neaišku

Ar vartotojas pajus kokią naudą iš to, kad sukurta nauja institucija, nesiima spręsti ir Žemės ūkio rūmų, turėsiančių taryboje net keturis atstovus, pirmininkas Arūnas Svitojus: „Gal norai būtų geri, tačiau dar reikia suprasti, ką ji svarstys. Iš Vyriausybės išėjo signalas, kad turėtų būti peržiūrimos galutinės kainos vartotojui, Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) labiau žiūri į trijų grandinės grupių pelnų pasiskirstymą. Dabar pelnai prekybos centrams ateina dideli, kažką gauna perdirbėjai, o ūkininkui – kas lieka. Nesveika ta grandinė, ypač pieno gamyboje.“

Jis pateikia tokį pavyzdį: pienas atpinga dukart, o parduotuvėse lieka ta pati kaina. Jo įsitikinimu, kažkas susikrauna didžiulius milijoninius pelnus, o kiti grandinės dalyviai kenčia, kaip ir vartotojas, nes, pingant žaliavoms, jis naudos negauna.

Lietuvos verslo konfederacijos į Tarybą deleguoto jos viceprezidento ekonomisto Mariaus Dubnikovo nuomone, jokia Taryba kainų nesureguliuos, tai neįmanoma, nes jas reguliuoja laisvoji rinka. „Galima pasiekti vienintelį dalyką – iki galo ir atvirai paaiškinti, kas ir kiek uždirba grandinės lygmeniu – augintojas, perdirbėjas, pardavėjas. Tada visuomenė galės spręsti, nori rinktis vieną ar kitą prekybos tinklą, perdirbėją ar augintoją. Jei tokia informacija atsiras, bus šiek tiek sumažinta įtampa, kad kažkas sukčiauja. Bet supraskime, kad ir prekyboje sąvoka „sukčiauja“ nėra ta, kuri turėtų būti vartojama: tiesiog prašo kainos už produktą, kurį nori parduoti. Jei pirkėjas sutinka mokėti, puiku, jei ne, pardavėjas eina lauk iš rinkos ir negauna pajamų“, – aiškina M. Dubnikovas.

Kaip vienas iš Tarybos veiklos privalumų ir nurodoma, kad bus išsiaiškinta ir paviešinta informacija, kaip kainos pyragą dalijasi maisto grandinės dalyviai. Tačiau Lietuvos prekybos įmonių asociacijai Taryboje atstovausianti jos direktorė ekonomistė Rūta Vainienė primena, kad čia nieko nauja – ją renka Žemės ūkio duomenų centras ir viešai skelbia portale produktukainos.lt. Keliais pjūviais vertinamos dvidešimties būtiniausių maisto produktų faktinės kainos prekybos tinkluose ir tam tikrų tiekimo grandinių sudedamosios dalys joje. Ir, pabrėžia ji, informaciją renka ne kokia kontorėlė, o oficiali valstybės institucija, pavaldi ŽŪM, pagal patvirtintą metodiką. Tad negi ministerija apie tai nežino?

Vartotojų interesas – ne persistumdymai maisto grandinėje, o kokybiškas maistas už prieinamą kainą.

O išvesti kažkokį visų maisto produktų kainos pyrago vidurkį nėra prasmės: nors gobšuoliais paprastai įvardijami prekybininkai, R. Vainienė atkreipia dėmesį, kad pagal viešą statistiką skirtingų produktų skirtinga ir situacija: vienų kainoje didžiausia dalis – ūkininko, kitų – perdirbėjo, dar kitų – prekybininko.

„Prekybininkams tenka visos kritikos strėlės, nes jie yra tie, kurie vartotojui pasako, kokia kaina. Yra toks posakis: „Nužudyk laiškininką“, – o prekybininkai ir yra tie laiškininkai, kurie praneša blogą žinią. Tačiau ji susiformuoja visoje tiekimo grandinėje: juk žemės ūkis – tai ir trąšos, pašarai, žemė, technika, degalai, perdirbėjai – technologijos, fabrikai, logistika, o prekyboje didžiausi kaštai yra darbo jėga. Jei kas sako, kad prekyboje dideli antkainiai, tai ne antkainiai, bet – žmonės, darbuotojai“, – sako R. Vainienė.

Bet labiausiai ją stebina, kad, bent jau sprendžiant iš to, kas girdėti viešumoje, Taryboje ketinama kalbėti, kad tiekimo grandinėje reikia teisingai paskirstyti kaštus ir pelnus. „Tačiau apie tai draudžiama kalbėti pagal Konkurencijos įstatymą. Jei sakys, kad žemdirbiai turi uždirbti tiek, perdirbėjai – tiek, pardavėjai – tiek, mes tikrai tokiose diskusijose nedalyvausime, turėsime atsistoti ir išeiti, nes taip peržengiamos ribos. Negalime prie stalo tartis, kiek kas turi uždirbti,“ – pabrėžia R. Vainienė. Jos manymu, galima kalbėti, kas taip pat minėta, apie administracinę naštą, lengvatinį PVM tarifą.

Pozicija: „Ketinama kalbėti, kad tiekimo grandinėje reikia teisingai paskirstyti kaštus ir pelnus. Tačiau apie tai draudžiama kalbėti pagal Konkurencijos įstatymą. Tokiose diskusijose nedalyvausime“, – sako R. Vainienė. / J. Kalinsko / BNS nuotr.

Ar mokame brangiau

O maisto kainos Lietuvoje kandžiojasi vis skaudžiau: Lietuvos banko duomenimis, nuo 2020 iki 2024 m. jos pakilo apie 50 proc. ir kai kuriais atvejais to negalima paaiškinti žaliavų ar energijos išteklių brangimu. Pagal išlaidas maistui jau lygiuojamės su vokiečiais, tačiau pagal atlyginimus – toli gražu ne.

Vartotojų aljanso viceprezidentas K. Kupšys pasakoja, kad per pastarąjį mėnesį jam teko pabuvoti Belgijos, Ispanijos, Vokietijos parduotuvėse. „Ką mačiau ten ir kas pas mus – dangus ir žemė. Taip, ten gali rasti ir brangių, ir pigesnių prekių, kaip ir Lietuvoje prekybos centruose. Bet visada pastebima, kad bendras kainų lygis tose mano išvardytose ir ne vienoje kitoje šalyje žemesnis nei pas mus. Tad kyla nuostaba, kaip čia gali būti, kad Lietuva, nebūdama pati turtingiausia valstybė Europoje, yra tarp brangiausiai už maistą mokančių šalių“, – stebisi K. Kupšys. Pasak jo, aiškinantis, kas tai lemia, dešimtmečiais kartojami tie patys argumentai – maža rinka ir t. t., ir pan.

„Vokietijoje pigiau? Netikiu. Manau, manipuliatyviai ištrauktas vienas ar kitas vienos kokybės produktas ir palygintas su kitos kokybės produktu“, – įsitikinusi R. Vainienė.

Ji pasitikinti pačių prekybininkų, pavyzdžiui, „Norfos“ savininko, surinkta informacija, kad, atmetus PVM, pas mus kainos mažesnės nei Vokietijoje, Lenkijoje. „Kai lygini kainą parduotuvės lentynoje, ji skiriasi, nes pas mus PVM 21 proc., o ten 5 ar dar mažiau. Turi būti profesionalus palyginimas, kad būtų lyginami obuoliai su obuoliais, kriaušės su kriaušėmis, o ne nesulyginami dalykai“, – pabrėžia R. Vainienė.

Taigi aiškinantis, kas iš trijų pagrindinių maisto grandinės žaidėjų – ūkininko, perdirbėjo ir prekybininko – labiausiai kelia maisto kainą, nereikia užmiršti ir ketvirtojo – valstybės.

O M. Dubnikovo įsitikinimu, jei neturima pajamų ir norima maitintis pigiai, Lietuvoje tikrai įmanoma pigiai nusipirkti bazinių produktų. „Tačiau jei norime žiemą nusipirkti brokolį, kuris atvežtas iš Pietų Amerikos, supraskime, kad už jį ir mokėsime atitinkamai. Manau, prikurta labai daug mitų, tad Tarybos misija turėtų būti ir juos išsklaidyti. Kartais sukuriamos legendos apie brangius produktus, kai paimamas koks vienas, kuris tuo metu brangus, nes gal, pavyzdžiui, kur nors sausra ir jų trūksta, ar kainą lemia kitos aplinkybės“, – mano M. Dubnikovas.

Jis sako nematąs nieko blogo, jei kas prekes, paslaugas siūlo brangiau, nes pirkėjas pats renkasi vieną ar kitą parduotuvę ar paslaugos tiekėją. Gali pardavinėti prekę nors ir dvigubai brangiau nei kitur, jei iš jo pirks, nes prekę pateiks gražiau, geresnėje aplinkoje. Pasak M. Dubnikovo, konkurencija nėra suvokiama tik kaip kainos konkurencija – kas pigiau pasiūlys, tas geresnis rinkos žaidėjas. Toli gražu ne. Jis pateikia pavyzdį iš automobilių pramonės: joje yra įvairių prekių ženklų, siūlančių nuo pigiausių iki brangiausių automobilių. Nors jie atlieka tą pačią funkciją – perveža žmones iš taško A į tašką B, tai daro siūlydami skirtingą komforto lygį ar skirtingą įvaizdį, kuris nepamatuojamas, bet egzistuoja. „Konkuruojama įvairiais būdais. Man nepriimtina, kad konkuruotume tik žemiausia kaina. Kas nori ja konkuruoti, gali tai daryti, bet kainą lemia rinka“, – pabrėžia M. Dubnikovas.

Skirtumai: M. Dubnikovo įsitikinimu, Lietuvoje tikrai įmanoma pigiai nusipirkti bazinių produktų. Tačiau jei norime žiemą nusipirkti brokolį iš Pietų Amerikos, už jį ir mokėsime atitinkamai. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Didinti įvairovę

Ūkininkų atstovo A. Svitojaus nuomone, prabangos prekių kaina nesvarbi – kas turi pinigų, už juos susimokės. Tačiau du trečdaliai Lietuvos gauna vidutines ir mažesnes algas, iš kurių turi išgyventi, tad kylant kainoms turi būti sureguliuota žmonėms maisto sauga, sumažintas PVM bent jau būtiniausiems maisto produktams, ekologiškiems produktams, daržovės turi būti prieinamos ir sveikos. „Turi būti diferenciacija tarp produktų – sąžininga kaina už pagrindinius bazinius produktus, o ne koncentravimasis į didelius pelnus“, – įsitikinęs A. Svitojus.

Jo manymu, viena iš didžiausių problemų – konkurencijos ir įvairovės naikinimas. Štai Lietuvoje buvo šimtai pieninių, šimtai mėsos skerdyklėlių. „Dabar liko tik kelios perdirbimo įmonės ir jos, be abejo, diktuoja kainas. Iš daugybės parduotuvių, kurias turėjome, liko penki prekybos centrai, kurie sugeba nusistatyti kainas, kokios jiems patogiau, o vartotojas neturi pasirinkimo. Mes sunaikinome vidutinį ir smulkųjį sektorių ir nuo to nukentėjo vartotojas, nes neturi pasirinkimo“, – apgailestauja A. Svitojus.

Jo manymu, ūkininkai galėtų patys daugiau prekiauti savo produktais. „Italai, prancūzai – visi turi daug turgelių, eina ten pirkti tikrai gero produkto. O Lietuvoje juos spaudžia įvairios inspekcijos, tam tikromis taisyklėmis, įstatymų reguliavimais tai varžoma. Sakoma, kad leidžiama, tačiau iškasama bedugnė, kad to negalėtų daryti, nors tai galėtų per pusę atpiginti būtiniausius produktus“, – sako A. Svitojus.

Kai lygini kainas ant Lietuvos ir Vokietijos ar Lenkijos parduotuvių lentynų, jos skiriasi, nes pas mus PVM 21 proc., o ten 5 ar dar mažiau.

Pasak jo, tai užtikrintų garantuotas pajamas gamintojui ir kokybiškesnio, pigesnio produkto tiesioginį ir kuo greitesnį patekimą vartotojui, apeinant komplikuotą perdirbimą ir prekybos centrus.

Tačiau tendencijos priešingos ir keliančios nerimą. Jei gamintojų, perdirbėjų, pardavėjų liks dar mažiau, o didelės tarptautinės korporacijos supirks perdirbimo įmones, žemę, viskas bus vienose rankose ir nuo vieno žmogaus priklausys šimto milijonų žmonių maitinimas. „Industrinio žemės ūkio atėjimas, šeimos ūkių, viso socialinio sluoksnio sunaikinimas, ekologijos klausimai kelia didelę grėsmę, Lietuvai taip pat. Reikia didesnės įvairovės ir kokybiškesnio maisto. Produktų turime per daug, taip pat ir Lietuvoje, bet neturime užtektinai sveikų produktų, kurie užtikrintų sveiką, ilgą gyvenimą, kokybišką aplinką. Ar Maisto taryba sugebės kažką spręsti šiuo ir Europos Komisijos keliamu klausimu, bus matyti“, – sako Žemės ūkio rūmų pirmininkas.

Vartotojų atstovas K. Kupšys taip pat mano, kad viena iš priemonių, norint mažinti maisto kainas – konkurencijos didinimas, įvairesnių prekybininkų, gal stipresnės kooperatinės prekybos turėjimas, gal ūkininkų, kurie atvežtų maisto produktus į miesto centrus, kad trumpėtų grandinė iki vartotojo. „Klausimas turėtų būti, kaip sudaryti pirkėjui daugiau galimybių apsipirkti iš didesnio kiekio prekybininkų. Tačiau Lietuvoje mažose parduotuvėse žmonės perka mažiau, nes jų beveik nebėra, viskas sukoncentruota į kelis prekybos centrus, jie kontroliuoja mažmeninę prekybą. Toks sukoncentravimas patogus prekybininkui, nes viskas po vienu stogu, bet ilgainiui veda prie to, kad kažkas grandinėje turi didžiulę galią ir visiems diktuoja sąlygas“, – pabrėžia K. Kupšys.

Jis atkreipia dėmesį į dar vieną problemą, kuriai skiriame mažai dėmesio, – maisto švaistymą. Europos mastu vienas žmogus per metus vidutiniškai išmeta 132 kg maisto, ir tai vyksta kiekviename maisto grandinės etape iki pat vartotojo. „Kai šitiek maisto nueina šuniui ant uodegos, suskaičiuokime, už kokią dalį resursų sumokame be reikalo – kiek sudeginame kuro, kad jį pervežtume, kiek jo išmetame ir sumokame dar kartą, kad tą šiukšle virtusį maistą išvežtų. Reikia imtis realių veiksmų minimizuojant maisto švaistymą. Tam reikia ir visuomenės informavimo, ir technologinės išmonės, ir didesnio perdirbėjų, prekybininkų pasirengimo pokyčiams“, – sako K. Kupšys.

Švaistymas: „Europos mastu vienas žmogus per metus vidutiniškai išmeta 132 kg maisto. Kai šitiek maisto nueina šuniui ant uodegos, suskaičiuokime, už kokią dalį resursų sumokame be reikalo“, – sako K. Kupšys. / V. Kopūsto / BNS nuotr.

Vis dėlto R. Vainienės įsitikinimu, burtų lazdelės, įgyvendinančios vartotojų svajonę, kad maistas gerokai atpigtų, tikrai nėra, išskyrus valstybės atsisakymą PVM dalies. Visa kita nėra teisės aktų reglamentavimo sritis, nebent kainą dar būtų galima sumažinti mažinant administracinę naštą, biurokratizmą, nes dėl jo, pavyzdžiui, pailgėjusios statybos, o laikas – pinigai.

Belieka priminti, kad, Valstybės duomenų agentūros duomenimis, užpernai visavertiškai maitintis negalėjo kas dešimtas Lietuvos gyventojas. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo pernai atliktoje apklausoje kas septintas guodėsi, kad jam nepakako pinigų maistui. Klausimas, kuo jiems galėtų padėti Maisto taryba.