– Pone ministre, naftos – bazinio energijos ištekliaus – kainos pamažu pakilo į dviejų metų aukštumas, tad kuo šis brangimas gresia mūsų šilumos sektoriaus kainoms?

– Mes vertiname ne tik vienadienes tendencijas. Todėl nematome tiesioginio ryšio tarp naftos ir šilumos kainų. Lietuvoje turime tvarią 65 proc. biokuro dalį šilumos gamybos išteklių paletėje, todėl nemanau, kad naftos kainų dinamika tiesiogiai imtų daryti įtaką mūsų miestuose gaminamos šilumos kainoms [gamtinių dujų kainos naftos vertės rodiklius seka maždaug 6 mėn. žingsniu – aut. past.]

– Keletą metų Kauno šilumos ūkis buvo rodomas kaip pavyzdys, esą, kokią naudą gali gauti šilumos vartotojai dėl nuožmios šilumos gamintojų konkurencijos. Dabar kainos šoko penktadaliu. Kas atsitiko?

– Kaune konkurencija tikrai įtempta. Tokia situacija rodo, kad tam reguliavimui, kuris vyravo iki šiol ir veikė, reikia pokyčių. Paradoksalu tai, kad ir gamintojai, ir tiekėjai naudoja tą patį išteklių – biokurą. Kol jie naudojo skirtingus išteklius – atitinkamai gamtines dujas ir biokurą, konkurencijos naudą juto vartotojai. Šiandien patiriame situaciją, kuri reikalauja pereiti prie kito konkurencijos modelio. Nesiruošiame daryti greitų, situacinių sprendimų, analizuosime, kokie sprendimai duotų didžiausios naudos vartotojams.

Nesiruošiame daryti greitų, situacinių sprendimų, analizuosime, kokie sprendimai duotų didžiausios naudos vartotojams.

– Keletą metų ekspertai, rinkos dalyviai įspėjo, esą Kauno šilumos ūkis patiria perinvestavimo į gamybos priemones problemą. Ar kainų šuolis yra perteklinių investicijų grimasa?

– Kaune turime įtemptą konkurenciją. Iki šiol ji davė naudos. Tačiau turime pripažinti, kad šilumos sektorius reikalauja išsamesnio planavimo. Turime siekti naudos vartotojui, taip pat šilumos gamintojo ir tiekėjo lygiateisiškumo. Negalime pasiduoti tik nereguliuojamai konkurencijai. Tikimės, kad subalansuotą konkurenciją turėtų sutverti skatinamasis reguliavimas.

– Ar tomis aplinkybėmis, kurios susiklostė Kaune, vis dar patraukliai atrodo valstybinės „Lietuvos energijos“ planas Kaune pastatyti biokuro kogeneracinę jėgainę? O gal atvirkščiai?

– Šis projektas numatomas pirmiausiai atliekų deginimo klausimui spręsti. Tai vienas iš trijų taškų Lietuvoje (Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje – aut. past.), kur ši paslauga bus tiekiama. Tačiau Kauno projektas turėtų ne tik šią problemą išspręsti, o taip pat gaminti vartotojams šilumą už mažiausią kainą.

– Vieni šilumos gamintojai yra reguliuojami, kiti – ne. Ar verta sulyginti jų statusą įstatymu?

– Šilumos ūkio sektorius šalyje yra unikalus: turime bent šešias dešimtis modelių, nes kiekvienoje savivaldybėje diegiami skirtingi reguliavimo principai. Skirtumus mėginama sulyginti stiprėjančiu reguliavimu. Mano nuomone, dar stipresnis reguliavimas neišspręs problemų. Privalome užtikrinti tam tikrus principus, kurie padidintų konkurenciją tarp gamintojų ir tiekėjų.

Yra tam tikrų metodologinių skirtumų, kurie kaip tik reikalauja stipriau reguliuoti reguliuojamus gamintojus. Tačiau neturime tikslo užtikrinti lygių konkurencijos sąlygų, [reikia] įvertinti ir efektą, kurį jos duoda vartotojams. Ta patirtis, kuri buvo iki šiol, rodo, kad tam tikrą efektą turime. Norime ateityje turėti saugiklius, kurie leistų Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (VKEKK) imtis intervencijų kainų lygiui suvaldyti. Skatinamojo reguliavimo sistema leistų mažiau reguliuoti, tačiau būtų aiškesnė visiems rinkos dalyviams.

– Nepriklausomi šilumos gamintojai skundžiasi, esą vasarą jiems sunku išgyventi, išlaikyti kvalifikuotą personalą, nes nėra paklausos šilumos energijai. Elektros gamybos sektoriuje, be elektros gamybos, yra ir kitų paslaugų – balansavimo, rezervo, kurias įmonės, laimėjusios aukcionus, gali teikti ir išlaikyti stabilų darbą. Gal tokį principą laikas būtų įdiegti ir šilumos sektoriuje?

– Šilumos gamybos sektoriuje tiekėjai yra atsakingi už visas paslaugas – tiekimo saugumą, rezervą, tuo pat metu nepriklausomi gamintojai – tik už šilumos gamybą. Nemanome, kad atsakomybę reiktų perkelti kažkam kitam. Tačiau svarbu yra tai, kad konkurencija būtų lygiavertė ir nesukeltų naštos vartotojams.

Tiekėjai galėtų daugiau dėmesio skirti veiklos, paklausos prognozavimui. Tada ir nepriklausomiems šilumos gamintojams būtų lengviau planuoti savo veiklą, išnaudoti esamas galimybes ilgalaikėmis sutartimis sukaupti reikalingą biokuro kiekį. Manome, kad tos galimybės nėra išnaudojamos iki galo.

– Kokių įstatymdavystės iniciatyvų ministerija žada imtis šiais metais?

– Strategijos projekte ankstyvą rudenį bus pateiktos idėjos, kaip mes planuojame pertvarkyti sektoriaus veiklos sąrangą. Kauno situacija yra pirmasis indikatorius. Pagrindiniai siūlomi principai yra subalansuoti trijų sistemos veikėjų – vartotojų, tiekėjų ir nepriklausomų gamintojų – interesus. Kartu su VKEKK mėginame analizuoti ir sudėlioti sistemą, kurioje užtikrintume biokuro pirkimo skaidrumą per vienintelę Lietuvoje „Baltpool“ biržą.

– Vokietijos „Danpower“ pranešė dvejiems metams stabdanti investicijas Lietuvoje. Koks tai signalas?

– Kiek žinau, artimiausiu metu „Danpower“ naujų investicijų Lietuvoje neplanavo. Turime su jais ir teisminių ginčų. Jų signalą aš priimu taip, kad reguliacinė aplinka, jos stabilumas Lietuvoje jiems vis dar nėra labai aiškus ir komfortiškas.

– Ar Lietuva tokiomis investicijomis iš užsienio suinteresuota?

– Tai priklauso nuo konkrečios situacijos ir savivaldybės. Dabar Vilniuje ir Kaune yra labai aiški investicijų perspektyva. Dėl kitų projektų, kiek žinau, turi apsispręsti „Vilniaus šilumos tinklai“, kurie nori padidinti biokuro dalį savo gamyboje. Tačiau tai priklausys nuo Vilniaus savivaldybės reguliuojamos įmonės sprendimų.