N. Mačiulis: „Eurobarometro“ duomenimis, pastaruosius 10 metų Lietuva visada pirmauja tuo atžvilgiu, kad lietuviai labai nerimauja dėl augančių kainų. Tai visuomet buvo didžiausias galvos skausmas – net tais metais, kai kainos visai nedidėjo ar net mažėjo. Pvz., 2009 m., per krizę, kai kainos tikrai neaugo, o didesnė problema buvo nedarbo lygis, būtent infliacija Lietuvos gyventojams buvo didžiausias galvos skausmas.

Manau, kad nereikia klausti, ką mes matome parduotuvių lentynose. Statistikos departamentas, skaičiuodamas infliaciją, tai daro ne kabinetuose, o visoje Lietuvoje – kainas fiksuoja maždaug 2000 vietų, vertina apie 900 prekių ir paslaugų. Žiūrint į vidutinį kainų lygį, kuris ES valstybėse skaičiuojamas vienodai, mes pagal kainų lygį ar augimą neišsiskiriame neigiamu atžvilgiu. Neigiamai mes išsiskiriame pagal pajamų lygį. O tai paradoksas – gyventojai piktinasi aukštomis kainomis, nors turėtų piktintis mažomis pajamomis.

I. Genytė-Pikčienė: Reikia prisiminti, kad kainų augimas yra sveikos makroekonominės raidos rodiklis. Kas yra infliacija? Tai parodo, kad pinigai turi būti įdarbinti, nešti naudą, o ne užkonservuoti laikomi vietoje. Kai pinigai sukasi ekonomikoje, ši plečiasi.

Vyksta progresas, kuriamos darbo vietos – taigi vyksta sveika ekonominė plėtra. Ne veltui didieji ir svarbiausi pinigų politikos formuotojai, tokie kaip Europos centrinis bankas ar Federalinė rezervų sistema, siekia ne defliacijos ar kainų stabilumo, o sveikos infliacijos. Brandžiose ekonomikose tai turėtų siekti apie 2 proc., besivystančiose – kiek daugiau. Taigi normalaus lygio infliacija – sveikintinas ir ekonomikai naudingas reiškinys.

– „Norfos“ savininkas Dainius Dundulis teigia, jog jei norime, kad Lietuva suklestėtų, kainos turi pakilti. Ar tikrai?

N. Mačiulis: Čia sumaišyta priežastis ir pasekmė. Nėra pasaulyje klestinčios, turtingos, konkurencingos valstybės, kurioje kainos būtų mažos ir skurdo lygis žemas. Bet aukštos kainos – paprastai jau konkurencingos, klestinčios valstybės pasekmė. Kai didėja produktyvumas, auga užmokestis, tuomet spartesnį atlyginimų augimą vejasi ir kylančios kainos. Turbūt D. Dundulis norėjo pasakyti, kad, vystantis ekonomikai ir norėdami matyti sparčiau augantį darbo užmokestį, neišvengsime infliacijos.

Žiūrint į vidutinį kainų lygį, kuris ES valstybėse skaičiuojamas vienodai, mes pagal kainų lygį ar augimą neišsiskiriame neigiamu atžvilgiu. Neigiamai mes išsiskiriame pagal pajamų lygį.

  - Banko „Luminor“ apžvalgos pagrindinė mintis – Lietuva taip gerai negyveno kelis šimtmečius. Kuo rėmėtės?

I. Genytė-Pikčienė: Rėmėmės istoriniais tyrimais, rinkome senus duomenis, kad pasižiūrėtume, kaip šalis vystėsi. Matome, kad Lietuva tikrai geriau gyveno tik Renesanso periodu, kai buvo įkurtas Vilniaus universitetas, sukurta dviejų šalių valstybė ir pan.

Bet paskui Lietuva išgyveno labai daug ekonominių pakilimų ir nuosmukių ir niekada nepasiekė dabartinio lygio. Galime didžiuotis tuo, ką pasiekėme per laisvės metus, nes gana aukšto lygio ekonominė gerovė sukurta per trumpą laiką. O šalį kūrėme nuo pat pamatų. Dabar, gilindamiesi į tokius smulkius dalykus, kaip pabrangę kalafiorai ar šukuosenos, pamirštame esmę. Todėl žvilgsnis iš paukščio skrydžio padeda prisiminti tikras vertybes ir priverčia savęs paklausti, ar tikrai gyvenimas toks sudėtingas ir blogas.

O kad jis nėra blogas, rodo mažmeninės prekybos apyvartos rodikliai. Nors skųstis dėl kainų – pagrindinė lietuvių savybė, mažmeninės prekybos apyvarta auga tikrai labai sparčiai. Tai rodo, kad, nors kainos auga, mūsų tautiečiai nevengia apsipirkinėti ir vartojimą ne mažina, o didina. Matyt, kainos nėra tokios baisios, bet apie jas labai smagu pakalbėti.

  – Kodėl žmonės nesutinka su teigiamomis naujienomis, nors pasakoma, kad statistika rodo, jog situacija tikrai gerėja?

N. Mačiulis: Reikia pripažinti, kad ne kiekvienam dirbančiam žmogui atlyginimas padidėjo, nors didėjo daugiau nei pusei darbuotojų. Akivaizdu, kad yra gyventojų, kuriems atlyginimai nesikeičia nuo pat 2009 m. Jie turi pagrindo būti nepatenkinti ir abejoti statistika, nes galvoja apie save, artimuosius.

Kitas aspektas tas, kad mes vėl kalbame apie vidutinius kainų pokyčius, į kuriuos įeina ir šildymo, degalų, viešųjų paslaugų kainos, kurios nesikeičia. Nors, pvz., degalų kainos pastaruosius kelerius metus labai sumažėjo, palyginti su buvusiomis praėjusį dešimtmetį. Taigi mes ignoruojame ir užmirštame kainas, kurios retai keičiasi, ir kreipiame dėmesį į tai, kas brango sparčiai, pvz., sezoninės prekės.

Nesu girdėjęs teiginio, kad niekas nebrangsta. Ir prieš įvedant eurą niekas nesakė, kad niekas nebrangs. Priešingai – visi sako, kad kainų didėjimas yra nuolatinis reiškinys. Ir Europos centrinis bankas, ir kiti viešai deklaruoja, kad nuolatinis maždaug 2 proc. siekiantis kainų didėjimas yra siekiamybė, o tai nesusiję nei su valiutos pasikeitimu, nei su kitais reiškiniais.

Yra asmenų, kurie gyvena iš socialinių išmokų, kurios neužtikrina perkamosios galios, tad šiuo atveju pabrangęs būtiniausių prekių krepšelis kelia stresą. Neužmirškime, kad dirba apie 1,4 mln. asmenų, bet daug žmonių gyvena iš pensijų, socialinių išmokų ir jiems diskusijos apie kylančius atlyginimus nėra įdomios.

Minimalus atlyginimas prieš 10 metų siekė maždaug 400 litų – dabar 400 eurų. Tai vienas sparčiausiai augusių minimalių atlyginimų. Taigi, nors perkamoji galia labai padidėjo, vis tiek sunku tikėtis, kad asmuo, gaunantis minimalų atlyginimą, jausis gerai. Dabar minimalų atlyginimą gaunančių asmenų, dirbančių visą darbo dieną, yra 3,5 proc., o vis didesnė dalis dirbančių žmonių uždirba daugiau nei minimalų atlyginimą.

– Savo pranešime sakėte: „Jei manote, kad su pinigais elgiatės protingai, veikiausiai klystate, o jei manote, kad eurais viskas kainuoja tiek, kiek kainavo litais, smegenys žaidžia žaidimą.“ Ką norėjote pasakyti?

N. Mačiulis: Šiek tiek minėjau – mes žiūrime į labai siaurą prekių ar paslaugų imtį ir iš to darome išvadas apie visas prekes ir paslaugas. Tikrai galima rasti prekių, kurios prieš penkerius metus litais kainavo tiek, kiek dabar eurais. Kai kuriais atvejais taip atsitiko dėl sparčiai augusio minimalaus atlyginimo, nes padidėjo sąnaudos (daugeliui paslaugų darbo sąnaudų komponentas labai svarbus).

Kai kurias atvejais, reikia pripažinti, nėra konkurencijos ir kai kurie verslininkai gali parduoti daug brangiau. Bet svarbu atkreipti dėmesį, kad absurdiškų kainų negali būti, jei nebūna pirkėjų. Pvz., padidinus trąšų kainas 2–3 kartus, jų niekas nepirks, tad kainos turės grįžti prie normalaus lygio. Taip, yra atvejų, kai nėra konkurencijos ir piktnaudžiaujama, bet Lietuvoje tai nėra masinis reiškinys.

Galima palyginti: pirmo būtinumo maisto prekių krepšelio (duonos, pieno, grūdų, mėsos) kainos per pastaruosius trejus metus pasikeitė mažai, liko beveik tokios pačios. O mes kartais paimame brangiausią grietinės indelį ir bandome atsiminti, kiek jis kainavo litais.

Mes neneigiame fakto, kad daugelio paslaugų kainos pastaruosius penkerius metus didėjo, kai kurios net dvigubai. Tie, kas nori įsirengti būstą, naudojasi santechnikų, elektrikų, automechanikų paslaugomis, tai tikrai gali pamatyti. O priežastis susijusi su didėjančiais atlyginimais. Taip mes grįžtame prie temos ištakų. Sunku tikėtis, kad daugybė profesines paslaugas teikiančių asmenų gyvens geriau, jei nedidins kainų.

I. Genytė-Pikčienė: Tai susiję su dar viena tema – situacija darbo rinkoje. Jau daug metų darbdaviai ir paslaugų sektoriaus atstovai pastebi mažėjantį specialistų skaičių. Bet dėl to atsiranda paskata kelti atlyginimus, kad tie specialistai pasiliktų. Prie to prisideda ir emigracija, ir mažėjantis specialistų skaičius. Taigi likę čia turi būti motyvuojami, o vienas kertinių motyvatorių – didesnis atlyginimas.