Tikimasi, kad priėmus įstatymą lupikautojų kontrolė bus sugriežtinta, o kol kas ekspertai siūlo atidžiai skaityti sutartis ir esant reikalui kreiptis į vartotojų teisių gynėjus arba net į teismą. Kad ši tema aktuali, liudija ir redakciją pasiekiantys skaitytojų laiškai. Vieną jų, šiek tiek patrumpintą, spausdiname.

Gyventojai, regis, jau įtikinti, kad pristigus pinigų neverta kreiptis nei pas artimuosius, nei pas draugus. Finansinių sunkumų turintiems tautiečiams skuba padėti vartojimo kreditus siūlančios bendrovės. Paskolas imantys vartotojai susivilioja iš pažiūros priimtinomis palūkanomis ir neįsitikina, kiek iš tiesų teks sumokėti už greitai ir patogiai gautą kreditą.

Nors vartotojai jaučiasi apgaudinėjami, vartojimo kreditų bendrovės ginasi skelbiančios visą informaciją – tereikia tik pasidomėti. Tačiau kol nepriimtas vartojimo kredito įstatymas, šių skolintojų niekas nekontroliuoja.

Sveiki,

Rašau Jums anonimiškai, nes siekiu ne pasiviešinti, o atkreipti Jūsų dėmesį į kelis įdomius faktus. Mano nuomone, šie faktai nedera su solidžios bendrovės "General Financing" (valdančios prekės ženklą "Kreditas 123" – red. past.) reputacija. Ypač tokios, kuri yra pasaulyje gerai žinomos finansų grupės "Societe Generale" (www.societegenerale.com) dalimi. <...>

Taigi Lietuvoje veikia bendrovė, kurios reklaminis šūkis – skaidrios finansinės paslaugos. Ši bendrovė priklauso "Societe Generale Group".

Jei atsiverstumėte šios bendrovės interneto tinklalapį arba paklaustumėte jų paskambinę telefonu, sužinotumėte, kad šios bendrovės išduodamų paskolų palūkanų norma yra nuo 14 iki 25 proc. Na, nei daug, nei mažai, tokios palūkanos yra palygintinos su bankų paskolų palūkanomis.

Tačiau, pasirodo, ši bendrovė sugalvojo puikų marketinginį triuką. Palūkanos mažos, o sutarties sudarymo mokestis – didelis. Ir, beje, sutarties sudarymo mokestis – ne kokia nors fiksuota suma ar procento dalis, kaip kad dažnai būna bankuose, bet prasideda nuo 10 proc. (skaičiuojant nuo paskolos sumos – red. past.)! Be to, tas mokestis įtraukiamas į paskolos sumą ir net nuo jo skaičiuojamos palūkanos. Ar tai nėra papildomas pasipelnymas, ir ar tai neprieštarauja įstatymui? Juk, kiek aš žinau iš spaudos, net (kredito įstaigų siunčiamų – red. past.) laiškų, primenančių apie įsiskolinimo ar vėlavimą mokėti įmokas, kainos turi būti pagrįstos ir negali būti pasipelnymo šaltinis... O čia – sutarties mokestis yra beveik lygus palūkanoms.

Pažiūrėkime, kas nutiktų, jei pasiskolinčiau 4 tūkst. litų metams. Man reikės mokėti tik 18 proc. metinių palūkanų. Bet prie šios kredito sumos yra pridedamas sutarties sudarymo mokestis – mažiausiai 10 proc. – kurio dalis kiekvieną mėnesį yra grąžinama kartu su paskola visą kredito laikotarpį ir nuo jo yra skaičiuojamos palūkanos. Atrodo – kas čia blogo?

<...> Tokiu būdu jie galėtų nustatyti sutarties mokestį, siekiantį 20 proc., ir vartotojui viešai teigti, kad jų palūkanos yra nuo 2 proc. Tai sukeltų daug įtarimų, o jiems to nereikia – jie pasirinko viduriuką. Mano asmenine nuomone, visa tai – vartotojo klaidinimas. <...> Tokio triuko esmė paprasta – jie dirbtinai atpigina savo pinigus, tokiu būdu įgydami galimybę rodyti mažas palūkanas. Tačiau klientas galutinai sumoka ne jam nurodytas palūkanas, o gerokai daugiau, pats to nesuvokdamas.

Manau, kad tai prieštarauja įstatymui, tik bėda, kad tokių UAB niekas neprižiūri.

Pagarbiai,

Anonimas, kuriam rūpi.
 Komentarai

Zita Čeponytė, Lietuvos vartotojų instituto prezidentė

Greitųjų kreditų bendrovių teikiamos paslaugos yra ne vien tik Lietuvos problema, o visos ES bėda. Lietuvoje greitųjų kreditų rinka perpildyta, konkurencija aštri, todėl kaip ir daugelyje sektorių siekiama išskaidyti paslaugas, kad vartotojui būtų nesuprantama ar sunkiai suprantama tikroji paslaugos kaina.

Ne paslaptis, kad iš šių bendrovių vartotojai skolinasi labai nepalankiomis sąlygomis. Be to, minėtų bendrovių neprižiūri Lietuvos bankas, nes jos nerenka gyventojų indėlių ir nenaudoja jų paskoloms teikti. Todėl daugelis sąlygų, kurias siūlo vartotojams komerciniai bankai ir greitųjų kreditų bendrovės, labai skiriasi.

Atsakant skaitytojui, mano nuomone, sutarties sudarymo mokesčio sąlygos galėtų būti nagrinėjamos kaip sutarčių nesąžiningos sąlygos. Tai nagrinėja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT). Jei ginčai užsitęstų, galima kreiptis į teismą. Tiesa, prieš tai sutartis turėtų įvertinti advokatai.

Tikimės, kad vartojimo kredito įstatymas, kurio projektas šiuo metu svarstomas Seime, gerokai pakeis padėtį, nes šis teisės aktas numatys kreditų bendrovių veiklos kontrolę. Įstatymo projekte numatoma, kad paskolų davėjai turės teisę verstis vartojimo kredito teikimo veikla tik po to, kai priežiūros institucija – VVTAT – įrašys juos į viešąjį kredito davėjų sąrašą. Tik atitinkančioms nustatytus reikalavimus bendrovėms bus leidžiama teikti vartojimo kreditus.

Vitas Ūsas, VVTAT atstovas viešiesiems ryšiams

Civilinis kodeksas numato, kad paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu, todėl valstybė negali reguliuoti paskolų kainų, t. y. palūkanų ir kitų mokesčių dydžių.

Sudarydami kredito sutartis vartotojai turi atkreipti dėmesį ne tik į palūkanų normos dydį, bet ir į visus kitus su kredito gavimu susijusius mokesčius, kredito grąžinimo įmokų dydžius ir terminus. Vienu esminių ir svarbiausių vartojimo kredito sutarčių veiksnių, lemiančių vartotojų pasirinkimą, turėtų būti bendra kredito kainos metinė norma (kokį paskolos sumos procentą reikės grąžinti kredito įstaigai per metus – red. past.). Apskaičiuojant bendrą kredito kainą sumuojamos visos išlaidos, kurias vartotojas patirs mokėdamas už suteiktą kreditą, įskaitant palūkanas ir su kredito suteikimu bei naudojimu susijusius mokesčius. Nežinodamas šios informacijos, vartotojas negali įvertinti savo ekonominių galimybių pasiskolinti.

Jeigu sutartyje nenurodyta bendros kredito kainos metinė norma, vartotojas turi teisę sutarties atsisakyti – tokiu atveju jis turi grąžinti pasiimtą kreditą, bet mokėti sutartyje nustatytų palūkanų ir kitų mokesčių neprivalo.

Taip pat svarbu, kad sudarydami kredito sutartis vartotojai tinkamai suprastų prisiimamų įsipareigojimų dydį ir įvertintų savo galimybes kiekvieną mėnesį mokėti nustatyto dydžio kredito įmokas.

Vartojimo kredito įstatymas turėtų įtvirtinti nuostatas, pagal kurias kreditoriai ne tik privalės pateikti išsamią informaciją apie vartojimo kreditą ir sutarties sąlygas, bet ir nurodyti bendrą kredito kainą, t. y. visas išlaidas, įskaitant palūkanas, visus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius ir išlaidas dėl papildomų paslaugų, už kurias vartotojas turės sumokėti.

Pranciškus Gerulis, Lietuvos vartojimo kredito asociacijos direktorius

Šiuo metu Lietuvos rinkoje veikiančios finansų įstaigos – bankai, finansinės nuomos bendrovės, vartojimo kreditų ir greitųjų kreditų bendrovės – savo paslaugoms taiko skirtingą kainodarą, kuri yra kiekvienos bendrovės vidaus reikalas. Svarbiausia, kad veikdamos rinkoje finansų įstaigos nepažeistų Lietuvoje galiojančių ir jų veiklą reglamentuojančių įstatymų. Naudodamos skirtingus kainodaros metodus, bendrovės skirtingai reklamuoja ir savo paslaugas: vienos nurodo metines palūkanų normas (dažniausiai taip daro bankai ir vartojimo kreditų bendrovės), kitos (dažniausiai finansinės nuomos bendrovės) akcentuoja prekių pabrangimo koeficientus, trečios (dažniausiai greitųjų kreditų bendrovės) pateikia tik paskolų mokesčius.

Žinoma, paprastą vartotoją toks skirtingos informacijos kiekis gali klaidinti ir teisingą sprendimą priimti jam gali būti sunku. Dėl to Vyriausybė ir Lietuvos bankas yra nustatęs specialų dydį – metinę kredito grąžinimo normą (MKGN), kurios apskaičiavimo tvarka vienoda tiek bankams, tiek finansų įstaigoms, tiek finansinės nuomos bendrovėms. Būtent šis dydis, o ne metinė palūkanų norma, prekės pabrangimo koeficientas ar kitokie mokesčiai, parodo, kiek kreditas pabrangs. Kiekvienas besiskolinantis asmuo turėtų pasidomėti šiuo dydžiu, nes jis leis pasirinkti tinkamiausią pasiūlymą gauti paskolą.

Lietuvos vartojimo kredito asociacijai priklausančios finansų bendrovės laikosi visų Lietuvoje galiojančių jų veiklą reglamentuojančių įstatymų ir vartojimo kreditus teikia taip, kaip tai nurodo Civilinis kodeksas. Visos mūsų asociacijos narės vartojimo kreditų teikimo sutartyse nurodo MKGN, o "General Financing" interneto svetainėje yra vartojimo kredito skaičiuoklė, kuri padeda suskaičiuoti bendrovės paslaugų MKGN.

Konstantinas Balakinas, "General Financing" generalinis direktorius

"General Financing" laikosi visų Lietuvoje galiojančių finansų įstaigų veiklą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų didesne apimtimi, nei privaloma (to reikalauja ir Prancūzijos banko "Societe Generale" grupė, kuriai priklauso "General Financing"). Vartojimo kredito sutartyse bendrovė pateikia visą būtiną informaciją apie paskolos suteikimo sąlygas, metinę kredito grąžinimo normą, palūkanų normą, mokesčius ir kitas su kredito gavimu bei naudojimu susijusias kredito gavėjo išlaidas.

Lietuvoje įprasta prieš imant bet kokios rūšies kreditą pasidomėti jam taikoma palūkanų norma. Jau senokai susiformavusi nuomonė, kad būtent šis dydis parodo, kiek paimtas kreditas pabrangs, t. y. kiek papildomai žmogui reikės grąžinti. Tačiau ši nuomonė nevisiškai teisinga, dažniausiai ne tik palūkanos sudaro vartojimo kredito kainą. Galutinę kredito kainą parodo kitas dydis – metinė kredito grąžinimo norma (MKGN).

"General Financing" ir kitų mūsų šalyje veikiančių finansinės nuomos bendrovių, bankų kainodaros yra skirtingos. Reklamuodamos savo paslaugas, vienos nurodo ir akcentuoja metines palūkanų normas, kitos – prekių pabrangimo koeficientus, dar kitos – tiesiog paskolos mokesčius, tačiau būtent MKGN yra tas dydis, kuris leidžia paprastai ir tiksliai palyginti kelis skirtingus kredito teikimo pasiūlymus. Kuo mažesnė MKGN, tuo mažiau reikės mokėti už kreditą.