Primilžio kiekiai padidėjo
Visai neseniai Žemės ūkio duomenų centras (ŽŪDC) paskelbė naujausią statistinę informaciją apie pieno ūkius Lietuvoje. Analizuojamas dešimties pastarųjų metų laikotarpis. Išvadose teigiama, kad vidutinė pieninių karvių banda 2016–2026 m. padidėjo maždaug nuo šešių iki penkiolikos karvių. Per 100 karvių turinčiose bandose šiandien laikoma beveik pusė visų pieninių karvių; prieš dešimtmetį – maždaug ketvirtadalis.
Vidutinis primilžis iš vienos kontroliuojamos karvės 2016–2025 m. padidėjo nuo 5,5 t iki 7,6 t, arba 38 proc. Pieninių karvių skaičius per dešimtmetį sumažėjo maždaug trečdaliu, o bendras primelžto pieno kiekis – tik apie 6 proc.
2023–2026 m. susietosios paramos gavėjų sumažėjo apie 31 proc., o paramai tinkamų karvių – apie 10 proc.
Ūkiai stambėja
Pagal ŽŪDC tvarkomo Ūkinių gyvūnų registro (ŪGR) duomenis, per dešimtmetį vidutinė pieninių karvių banda Lietuvoje padidėjo nuo maždaug šešių iki penkiolikos karvių.
Ypač ryškiai pasikeitė mažiausių ir didžiausių bandų santykis. Iki penkių karvių turinčių bandų skaičius sumažėjo nuo 41,3 tūkst. 2016 m. iki 8,9 tūkst. 2026 m. Jos vis dar sudaro didelę visų bandų dalį, tačiau jose laikoma tik apie 9 proc. pieninių karvių.
Per 100 karvių turinčių bandų skaičius per dešimtmetį padidėjo nuo 264 iki 303, o jose laikomų karvių – nuo 73,5 tūkst. iki 97,1 tūkst.
Dar aiškiau struktūros pokytį parodo jų dalis: prieš dešimtmetį per 100 karvių turinčiose bandose buvo laikoma maždaug ketvirtadalis visų pieninių karvių, o šiandien – beveik pusė.
Per dešimtmetį sektoriaus struktūra aiškiai pasislinko didesnių bandų link – jose šiandien sutelkta gerokai didesnė pieninių karvių dalis nei anksčiau.
Pokyčių tempas skiriasi
ŽŪDC analizėje pastebima, kad bandų stambėjimo tendencija matoma visoje Lietuvoje, tačiau jos tempas regionuose nevienodas. Remiantis ŪGR duomenimis, per dešimtmetį Panevėžio apskrityje vidutinė pieninių karvių banda padidėjo nuo maždaug septynių iki 25 karvių, Šiaulių – nuo septynių iki beveik 23, Marijampolės – nuo septynių iki beveik 20 karvių.
Naujausi susietosios paramos duomenys rodo panašų regioninį paveikslą. 2026 m. vienam paramos gavėjui Panevėžio apskrityje vidutiniškai teko beveik 28 paramai tinkamos karvės, Šiaulių – beveik 24, Marijampolės – apie 20.
Tuo metu Alytaus ir Vilniaus apskrityse vienam paramos gavėjui vidutiniškai teko po maždaug septynias paramai tinkamas karves.
Regioniniai skirtumai rodo, kad Lietuvos pieno sektoriaus struktūra nevienoda, tačiau bendra kryptis aiški – vidutinės bandos didėja, o vis didesnė pieninių karvių dalis laikoma stambesnėse bandose.
Stambesnės gamybos apimtys
Paramos žemės ūkio veiklos subjektams apskaičiavimo informacinės sistemos duomenys rodo, kad 2023 m. susietąją pajamų paramą už pienines karves gavo apie 17,4 tūkst. gavėjų, o 2026 m. – 11,9 tūkst. Per tą patį laikotarpį paramai tinkamų karvių skaičius sumažėjo gerokai mažiau – nuo maždaug 201 tūkst. iki 181 tūkst.
Taigi paramos gavėjų skaičius mažėjo gerokai sparčiau nei paramai tinkamų karvių. Tai papildo ilgesnio laikotarpio vaizdą – pieninių karvių bandos stambėja, o augantis produktyvumas padeda išlaikyti gerokai stabilesnes gamybos apimtis.
Lėmė kartų kaita
Ką apie šį statistinį vaizdelį kalba ūkininkai? Kas lėmė, kad karvių bandos ėmė stambėti? Ar tai reiškia, kad Lietuvoje jau beveik nebeliko pačių smulkiausių pienininkystės srities ūkininkų, laikančių po kelias karvutes?
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas Paulius Macas sako, kad tokią pienininkystės situaciją lėmė ne vienas veiksnys, tarp kurių jis mini ir politinius sprendimus. Tačiau, pasak Pauliaus, tai tik ledkalnio viršūnė, tikrai ne lemiamas veiksnys, formuojant apskritai visą žemės ūkį ir jo ateitį. „Anksčiau Lietuvoje buvo tūkstančiai ūkių, kuriuose buvo tik po kelias karvutes. Tačiau atėjo kartų kaita, – sako LŪS vicepirmininkas. – Vyresnieji traukiasi iš sektoriaus, parduoda karves, išnuomoja žemę, o jaunimas nenori perimti ūkių. Taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse. Vaikai mieliau važiuoja į miestus, nenori grįžti į kaimą, nes matė, kaip sunkiai visą gyvenimą dirbo ūkyje jų tėvai. Jie nenori keltis anksti ryte ir dirbti iki vėlyvo vakaro.“
Pienininkystė – viena sunkiausių ūkininkavimo sričių, o gal net sunkiausia, todėl jaunimui nepatraukli. Tačiau P. Macas sako, kad tai sritis, kurioje pastaruoju metu yra įvykęs bene didžiausias technologijų proveržis. „Mane tai taip pat labai motyvuoja. Technologijos labai palengvina ūkininkavimą ne tik man, bet ir ūkio darbuotojams, – tikina Paulius. – Ūkininkams, kurie nepabijojo, investavo, pvz., kaip mano tėvai, ūkio nereikėjo parduoti. Jei nebūtų investavę, gal ir aš nebūčiau sutikęs eiti į žemės ūkį, bet mačiau progresą, mačiau, kaip viskas keičiasi, nebijojau. Taigi ir pačių ūkininkų problema, kad laiku neinvestavo į ūkį, juk tai būtų buvę perspektyvu. Dabar plėstis, modernizuotis jau sunkiau. Viskas labai pabrango, todėl tektų imti dideles ilgalaikes paskolas. Niekas nenori rizikuoti, nes dabar ir geopolitinė situacija neteikia stabilumo.“
ES parama nereiškia viso tavo investicijų apmokėjimo – didžiąją dalį savos lėšos, banko paskolos. Šiemet ūkininkai atsargiai žiūri į modernizaciją, į kitus finansinius planus.
Jaunimui pradėti ūkininkauti taip pat labai sunku. LŪS vicepirmininkas pasakoja, kad ūkininkauti pradėjo būdamas 23–24 metų. Jis pamena, kad jau tada turėjo būti toks pats konkurencingas kaip ir vyresni ūkininkai, kaip jo tėvai, kurie ūkininkavo jau porą dešimtmečių. Jaunas žmogus turi konkuruoti su vyresniais, kurie sukaupę kapitalo. Per penkerius metus ūkio nesukursi, reikia dešimtmečių. Tik tada jau gali sau ką nors leisti. Jaunimui toks ilgas kelias neatrodo patraukliai.
Džiaugiasi kaimu
Tauragės rajono Ruikių kaime esantis Pauliaus šeimos ūkis labai modernus, todėl vyrui nereikia keltis 6 val. ryto, kad pašertų, pamelžtų karves. Jam užtenka laiko užsiimti visuomenine veikla, su šeima gali išvažiuoti atostogų, į šventes, nes už jį viską padaro technika. Žinoma, kol kas turi būti ją prižiūrintis žmogus. „Mūsų Tauragės krašte labai daug pienininkystės ūkių. Vidutiniškai laikoma nuo 60 iki 100 karvių, gal tik keliuose ūkiuose jų 200 ar 300, bendrovių iš viso nėra,“ – sako jau iš jaunojo ūkininko statuso „išaugęs“ P. Macas ir ima su meile pasakoti, kaip smagu turėti gyvulininkystės ūkį.
Žemės ūkyje jis sukasi nuo 23-ejų. Dabar vyras jau įsitvirtinęs savo srityje. „Miesto žmogui gal sunku įsivaizduoti, kaip smagu tas karves auginti, gyventi kaime, pjauti pirmąją žolę, kombainu išvažiuoti į laukus. Kokia tai vidinė emocija, – pats negailėdamas emocijų pasakoja Paulius. – Kartais sunku žmonėms paaiškinti, kodėl tam ūkininkui kartais taip nelengva atsisakyti ūkininkavimo, gyvulių, karvyčių, – juk tai gyvastis. Neįsivaizduoja žmonės, ką išgyvena ūkininkas, kai reikia tas karves suvaryti į furgoną ir išvežti, pvz., į Lenkiją. Tai ne technika, tai gyvuliai, prisiriši prie jų.“
Reikia drąsių sprendimų
Paulius kilęs iš Tauragės, gyveno mieste, kol tėvai, čia dirbę samdomus darbus, sugalvojo keltis į kaimą ir pradėti ūkininkauti senelių ūkyje. Pats Paulius baigė veterinarijos studijas, jau tarsi iš anksto žinodamas, kad grįš į ūkį. Žmoną, miesto žmogų, iš Šiaulių perviliojo į Tauragės rajono kaimo ūkį. Jau penkti metai santuokoje. Kartu su žmona planuoja ūkio plėtrą, nes mato perspektyvą.
„Reikia išdrįsti optimizuoti ūkio darbą, kartais nebijoti net avantiūrų, domėtis, kas vyksta žemės ūkio politikoje, – sako ūkininkas. – Dabar moderniuose ūkiuose beveik viską daro robotai: mėžia mėšlą, paduoda pašarą karvėms, pamelžia.“ Pamelžtų ir pats rankomis, jei reikėtų, nes moka, juokiasi Paulius, kurio pienininkystės ūkyje dabar yra 120 melžiamų karvių, o dirba tik trys samdomi darbuotojai.
Tad pienininkystės ūkiai nemiršta, tik keičiasi. Jeigu į žemės ūkį ateitų daugiau jaunų žmonių, neišnyktų nei pienininkystė, nei kitos svarbios agrosektoriaus sritys.
Naujausi komentarai