Saugome net Amazonės miškus
EK siūlo 2028–2034 m. laikotarpiui sumažinti finansavimą žemės ūkiui. Tokie ketinimai sujudino visą ES šalių žemdirbių bendruomenę, prasidėjo diskusijos. Pagal EK planus Lietuvai numatoma skirti 4,386 mlrd. eurų, t. y. maždaug 20 proc. (arba apie 1,1 mlrd. eurų) mažiau, palyginti su 2021–2027 m. laikotarpiu, kai šis finansavimas siekė 5,485 mlrd. eurų. Turint galvoje, kad jau daug metų ir tiesioginės išmokos Lietuvos žemdirbiams yra bene mažiausios aljanse, pagrįstai gali kilti klausimas, kaip mūsų šalies ūkininkai išsilaikys konkurencinėje Europos rinkoje.
Nors finansavimas mažinamas, reikalavimai ūkininkams auga. Žemdirbių bendruomenėje jau seniai juokaujama, kad ūkininkai tampa vis labiau aplinkosaugininkais nei žemdirbiais. Nuo ateinančių metų pradžios pradedamas taikyti ES kovos su miškų naikinimu reglamentas (EUDR). Kovos su klimato kaita dokumentas palies nemažai verslų ir didelę dalį Lietuvos ūkių (ypač mėsinių galvijų, kiaulių ir paukščių augintojus), nes gali padidinti veiklos sąnaudas.
Tikslai labai kilnūs – užkirsti kelią miškams kirsti ir alinti visame pasaulyje, todėl, norint prekiauti ES rinkoje, reikės įrodyti, kad produktai nesusiję su miškų naikinimu ir alinimu visame pasaulyje. Prie to labiausiai prisideda ir į reglamentrą itrauktos tokios ir Europoje vartojamos prekės kaip alyvpalmių aliejus, sojos (ypač pašarų gamybai), mediena, kakava, kava, jautiena ir kaučiukas. Būtent šios prekės daugiausiai atkeliauja iš Pietų Amerikos, o ten, pvz., dėl sojų (kurios yra viena svarbiausių pašarų sudėtinė dalis) auginimo kartais nepagrįstai kertami miškai. Tad, norėdami dalyvauti ES rinkoje, ūkininkai pirmiausia ir privalės dokumentais įrodyti, kad dėl šių produktų naudojimas nesusijęs su miškų naikinimu.
Dvelkia išlaidomis
Spalio 8 d. EK patvirtino vienodas veiklos taisykles dideliems kiaulių ir paukščių ūkiams visoje ES. Naujuoju reguliavimu siekiama sumažinti amoniako išmetimą į orą, taip pat azoto ir fosforo patekimą į aplinką. Šios medžiagos prisideda prie oro ir vandens taršos, todėl reikalavimų tikslas – mažinti intensyvios gyvulininkystės poveikį žmonių sveikatai ir ekosistemoms.
Komisija pabrėžia, kad naujosios taisyklės turėtų būti proporcingos ūkių dydžiui, o ūkininkams – paliekama galimybė pasirinkti tinkamiausius taršos mažinimo būdus. Vis dėlto net ir lankstesni reikalavimai gali pareikalauti papildomų išlaidų, ypač iš ūkių, kurių pastatai ir įranga neatitinka naujų aplinkosaugos standartų.
Pokyčiams reikia ne tik laiko
Naujosios taisyklės apima ne vien taršos matavimą ar dokumentų tvarkymą. Jos susijusios su ūkių kasdiene veikla: gyvulių šėrimu, laikymo sąlygomis, mėšlo surinkimu, laikymu, apdorojimu ir panaudojimu laukuose. Todėl kiekvieno ūkio išlaidos priklausys nuo jo dabartinės infrastruktūros ir nuo to, kokių priemonių reikės nustatytiems aplinkosaugos rodikliams pasiekti.
Nors finansavimas mažinamas, reikalavimai ūkininkams auga.
Vieniems ūkiams gali pakakti pakeisti šėrimo strategiją ar patobulinti mėšlo tvarkymo praktiką. Kitiems gali prireikti investuoti į tvartų įrangą, vėdinimo sistemas, mėšlo laikymo infrastruktūrą ar kitus techninius sprendimus. Konkrečios investicijos paaiškės įvertinus kiekvieno ūkio situaciją ir taikomus reikalavimus.
EK teigia, kad pirmenybė teikiama ekonomiškai pagrįstoms priemonėms, o ūkiams suteikiamas pereinamasis laikotarpis. Didžiausiems ūkiams naujosios taisyklės bus pradėtos taikyti nuo 2030 m., kitiems – vėliau, iki 2032-ųjų. Taigi laiko pasirengti yra, tačiau pradėti planuoti investicijas reikės gerokai anksčiau.
Jautrus klausimas
Lietuvos kiaulininkystės sektoriui šis klausimas ypač aktualus, nes tenka konkuruoti su kitų ES šalių gamintojais, o investicijoms reikalingos lėšos turi būti uždirbamos rinkoje arba gaunamos kaip finansinė parama.
Kiaulių augintojai jau turi laikytis gyvūnų gerovės, biologinio saugumo, pašarų naudojimo ir kitų reikalavimų (bene daugiausia jų yra nustatyta dėl afrikinio kiaulių maro). Kiekvienas papildomas įpareigojimas didina poreikį planuoti išlaidas ilgesniam laikotarpiui. Jeigu ūkis turi atnaujinti pastatus ar įrangą, šios investicijos konkuruoja su kitais būtinais poreikiais: pašarais, energija, darbo užmokesčiu, veterinarine priežiūra ir gamybos tęstinumu.
Todėl svarbu vertinti ne tik tai, kokių aplinkosaugos rezultatų siekiama, bet ir tai, kokių realių finansavimo galimybių turės Lietuvos gamintojai. Aplinkosaugos modernizavimas neturėtų būti suprantamas vien kaip nauja ūkininko prievolė. Tai ir investicinis procesas, kuriam būtinas aiškus finansavimo modelis.
Parama – svarbiausia
Kad nauji reikalavimai netaptų papildoma našta sektoriui, būtina įvertinti, ar esamos investicinės priemonės galės padėti ūkiams prisitaikyti. Kokia paramos dalis galėtų būti skiriama aplinkosaugos infrastruktūrai, ar bus pakankamai lėšų, kokio dydžio išlaidas galės padengti ūkininkai ir ar paramos sąlygos bus pritaikytos skirtingo dydžio ūkiams.
Lietuvoje jau veikia paramos priemonės, skirtos gyvūnų gerovei ir žemės ūkio valdoms modernizuoti. Tačiau gyvūnų gerovės išmokos nėra tas pats kas investicinės paramos aplinkosaugos įrangai. Pvz., 2026 m. pradžioje paskelbtais Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, pagal investicijų į žemės ūkio valdas priemonę kiaulininkystės ir paukštininkystės sektoriams pateiktos 36 paraiškos, kuriomis prašyta daugiau kaip 25,8 mln. eurų, o šiam sektorių pogrupiui skirta 5 mln. eurų. Šie skaičiai apima abu sektorius kartu, todėl jie neparodo vien kiaulininkystės finansavimo, tačiau atskleidžia konkurenciją dėl investicinės paramos.
Kiaulių augintojams svarbu ne tik žinoti, kad paramos priemonės egzistuoja, bet ir turėti galimybę ja pasinaudoti. Jeigu investicijoms reikalingos sumos didelės, o finansavimo lėšų neužtenka visiems tinkamiems projektams, dalis ūkių gali būti priversti atidėti modernizavimą arba priimti kitus sprendimus, net labai skausmingus.
Nepaveiks konkurencingumo?
Aplinkosaugos tikslai svarbūs visoms ES šalims, tačiau vienodi reikalavimai savaime nereiškia vienodų galimybių juos įgyvendinti. Ūkių finansinė padėtis, turima infrastruktūra ir galimybės skolintis skiriasi. Todėl Lietuvos kiaulininkystės sektoriui svarbu, kad naujųjų taisyklių įgyvendinimas būtų derinamas su realiomis investavimo galimybėmis ir ilgalaike sektoriaus plėtros politika.
Jeigu modernizavimas padės efektyviau naudoti pašarus, geriau tvarkyti mėšlą ir mažinti taršą, ilgainiui tai gali būti naudinga ir pačiam ūkiui. Tačiau tokia nauda neatsiras savaime: reikės pasirinkti tinkamas technologijas, apskaičiuoti jų atsiperkamumą ir užtikrinti, kad investicijų našta nesutrukdytų vykdyti pagrindinės veiklos.
Lietuvai teks spręsti, kaip suderinti aplinkosaugos tikslus su gyvulininkystės ekonominiu gyvybingumu. Vien reikalavimų įgyvendinimo terminų nepakaks, jeigu ūkiams trūks lėšų jiems pasirengti.
Reikia planuoti jau dabar
Naujosios ES taisyklės neįsigalios visiems ūkiams iš karto, o daliai mažesnių ir vidutinių ūkių, nepatenkančių į nustatytą reguliavimo taikymo sritį, jos nebus taikomos. Vis dėlto ūkiams, kuriems reikalavimai bus privalomi, pasirengimas gali užtrukti ne vienus metus.
Todėl jau dabar svarbu išsiaiškinti, kiek ūkių pateks į naujojo reguliavimo taikymo sritį, kokių investicijų jiems reikės ir kokia dalis išlaidų galėtų būti finansuojama valstybės ir ES paramos lėšomis.
Kiaulininkystės ateitį lems ne vien tai, kaip greitai ūkininkai prisitaikys prie aplinkosaugos reikalavimų, bet ir tai, ar jiems bus sudarytos sąlygos šiuos pokyčius įgyvendinti. Aplinkosauga ir konkurencinga gyvulininkystė neturėtų būti priešpriešinamos – tačiau joms suderinti būtini ne tik įpareigojimai, bet ir realiai prieinamos investicijos.
Komentaras
Jonas Žultauskas, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos tarybos narys
Žinome, kas mūsų laukia. Savo nuogąstavimus jau esame išsakę tiek Žemės ūkio ministerijai, tiek Seimo Kaimo reikalų komitetui. Turime daug problemų, nes mūsų dauguma ūkių yra seni, palopyti, tad nuolat reikia daug investicijų. Reikia apsispręsti, kas bus mūsų prioritetai, ko labiausiai reikia ir kiek turime pinigų.
Iš Europos ateina daug įvairių reikalavimų. Viskas dėl to, kad tokioms direktyvoms rengti ateina daug jaunų žmonių, prieš kuriuos aš, žinoma, nieko prieš neturiu. Jie baigę mokslus, yra aktyvūs, net daktarines disertacijas apsigina, tačiau jie ateina be patirties, realiai nesusidūrę su pačia gamyba, gal du tris kartus buvę fermoje, tačiau rengia dokumentus, prisigalvoja įvairių reikalavimų. Jie gal įsivaizduoja, kad mes kiaules, karves turime auginti kaip šuniuką ar kačiuką. Taip, rūpintis gyvūnais reikia, saugoti aplinką taip pat reikia. Tačiau, perlenkus visus šiuos reikalavimus, mes tapsime tiesiog nekonkurencingi rinkoje. Manau, kad dauguma ūkių gali ir neatlaikyti tų reikalavimų, kitaip nei labiau pežengę, modernesni ūkiai. Daug kas priklauso ir nuo rinkos, visi dirba nuostolingai, tai apie kokias investicijas gali galvoti? Pinigų nėra, mums pati ministerija tiesiai šviesiai sako, kad jų nėra, EK taip pat ketina mažinti finansavimą, tai iš ko mums vykdyti tuos ambicingus reikalavimus?
Reikėtų gerai pamąstyti, kaip mes turime reaguoti į tokius reikalavimus. Jų dar yra ir daugiau. Tarkim, EUDR mus taip pat palies dėl sojų vartojimo. Vartoji, vadinasi, prisidedi prie miškų kirtimo Pietų Amerikoje, nes ten kertant atlaisvinama vieta sojoms auginti.
Naujausi komentarai