Lietuvoje nepamatuotai džiaugiamasi sėkmingai eksportuojamomis durpėmis, naujienų tinklalapiui LRT.lt sako ekologas, Nemuno deltos regioninio parko direkcijos vyr. specialistas Robertas Kubilius. „Durpė formuojasi kelis tūkstančius metų, o mes ją išeksploatuojame – per šimtą. Dar mūsų amžiuje jai atsistatyti jokios galimybės nebebus“, – nuogąstauja R. Kubilius.

Ar tikrai atkuriame tai, kas sunaikinama?

Durpių įmonių asociacijos „Lietuviškos durpės“ prezidentas Giedrius Kavaliauskas tikina, kad durpių Lietuvai užteks tikrai ilgam, nes šiandien gavybos ir naujų klodų generavimo balansas esąs neutralus. Jo teigimu, pramonė išgauna maždaug 2 mln. kubinių metrų per metus, o nepažeistos pelkes užaugina tiek pat naujų klodų.

Tačiau R. Kubilius sako jokio neutralaus balanso neįžvelgiantis: „Per metus durpių priauga iki 5 mm. Dabartiniais tempais jų išteklius galime išeksploatuoti per 100 metų, o tam, kad visiškai atsikurtų tai, kas buvo, reikės keleto milijonų metų“.

Maža to, kaip pažymi Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Žemės gelmių ištekliaus skyriaus vedėjas Vytautas Januška, kol durpynai yra naudojami, naujų durpių jie negeneruoja. „Atidengtas paviršius labiau degraduoja, durpės yra, o ne priauga. Tam, kad priaugtų, paviršius turi būti padengtas vandeniu ir augalija“, – teigia V. Januška.

Vadinamasis neutralus balansas, pasak LGT specialisto, reiškia, jog išteklių nemažėja, tačiau neabejotinai mažėja tinkamų naudoti durpynų. V. Januškos teigimu, skaičiuojant gavybos ir naujų klodų generavimo balansą, įvertinami ir nepradėti naudoti durpynai. Tie skaičiai rodo, kad durpių priauga, tačiau, anot specialisto, yra kita medalio pusė – nepradėti naudoti durpynai daugiausia glūdi saugomose teritorijose, kuriose turbūt niekada ir nebus naudojami.

Skubame švaistyti brangstančius išteklius

Lietuvos durpių eksporto rinka sudaro 95 proc. LGT specialistas V. Januška teigia, kad Lietuvoje durpių išgaunama daugiau, nei reikia vietos rinkai, todėl jos yra taip sėkmingai eksportuojamos.

Savo ruožtu Lietuvos žaliųjų judėjimo (LŽJ) pirmininkas Rimantas Braziulis pažymi, kad šalis neišnaudoja viso durpių potencialo. Mat iš durpių galima gaminti daugybę įvairiausių gaminių – ir medicinai, ir statyboms, o kaip trąša tai – neįkainojamas turtas.

„Mūsų dirvos tuoj bus bevaisės, o mes nenaudojame savų durpių dirvos tręšimui, eksportuojame į užsienio šalis. Jei tokiais tempais bus eksportuojama, po 30 metų Lietuvoje neliks nė gramo durpės, ir jas šalis pirks dešimtimis kartų didesnėmis kainomis iš užsienio“, – tikina R. Braziulis.

R. Kubiliaus teigimu, šiuo metu vykdomas eksportas yra ekonomiškai nenaudingas: „Savo energetinius išteklius daliname labai greitai. Šis skubotas tokių vertingų išteklių švaistymas yra ekonomiškai nenaudingas. Durpių vertė kiekvienais metais kyla. Prieisime ribą, kai jos kainuos labai daug, bet jau nebeturėsime eksploatuojamų išteklių“.

Nepataisoma žala gamtai

Anot R. Braziulio, pati durpyno eksploatacija yra labai kenksminga gamtai. „Durpynas iš esmės yra pelkė, o tai – natūraliai neatsinaujinantis išteklius. Jos vaidmuo ekosistemoje yra itin svarbus. Jei iškasame, išsausiname pelkes, nusenka mūsų upės. Taip pat pelkės, garindamos daug vandens, palaiko klimatą. Be to, ten egzistuoja begalinė augalijos ir kitos unikalios gyvybės įvairovė“, – sako LŽJ pirmininkas.

LGT specialistas V. Januška, savo ruožtu, pasakoja, jog paprastai, kai durpynai baigiami naudoti, jie yra paruošiami renatūralizacijai (natūralaus gamtos būvio atstatymui). Durpyne paliekamas iki 30-ties centimetrų neiškastų durpių klodas, užliejamas vandeniu. Taip atstatoma natūrali gamtinė pelkėjimo aplinka. Po keleto metų tokioje vietoje vėl pradeda vystytis durpių prieaugio procesas.

R. Braziulis tvirtina, kad Lietuva jau yra sunaikinusi 80 proc. savo pelkių ir įspėja, kad jei šalies ir užsienio įmonės po eksploatacijos pelkes paliks nerekultivuotas, prireiks šimtų milijonų litų žalos atitaisymui.