Siuvėjos nebenori siūti

Verslas

Siuvėjos nebenori siūti

Mažėja kvalifikuotų siuvėjų, todėl smulkiąsias siuvimo įmones gali ištikti krizė

Individualios siuvimo įmonės savininkės Liubos Belovos teigimu, siuvėjos gali pasiūti drabužį ir pagal dizainerio sukurtą modelį. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Uostamiestyje veikia kelios dešimtys smulkių ir vidutinių drabužių siuvimo įmonių. Nepaisant didžiulės konkurencijos, siuvyklų savininkai užsakymų stygiumi nesiskundžia. Pagrindinė problema, su kuria susiduria kiekvienos ne vienus metus klaipėdiečius puošiančios siuvyklėlės savininkas, – trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Prognozuojama, kad dėl vis mažėjančio siuvėjų amato populiarumo po kelerių metų smulkiąsias siuvimo įmones gali ištikti krizė.

Išlaiko puošeivos

Nors Klaipėdoje yra nemažai firminių drabužių parduotuvių, kurių kainos, ypač sezoninių nukainojimų metu, įkandamos ir nedideles pajamas gaunantiems uostamiesčio gyventojams, nebrangių apdarų siūlo ne tik turgaviečių prekeiviai, padėvėtų rūbų parduotuvės, bet ir kai kurie prekybos centrai, mieste veikia kelios dešimtys individualių siuvimo įmonių. Jų savininkų teigimu, pastaraisiais metais išgyventi padeda tik lietuvių pomėgis puoštis ir išsiskirti iš minios. Nuolatinių klientų dėka kai kurioms smulkioms įmonėms nuožmios konkurencijos sąlygomis dar pavyksta išsilaikyti – gaunamų pajamų užtenka nuomai už patalpas, siuvėjų atlyginimams sumokėti, įvairiems siuvimo reikmenims įsigyti bei įrangai atnaujinti.

Tačiau kai kurioms siuvyklėlėms nesiseka. Sunkus darbas, viršvalandžiai, nedideli, tik nuo atliktų užsakymų skaičiaus priklausantys atlyginimai siuvėjo amatą daro nepatrauklų ne tik jaunimui – darbovietę keičia arba į užsienį lengvesnių pinigų ieškoti išvažiuoja vis daugiau nemenką patirtį turinčių siuvėjų. Kvalifikuotų darbuotojų maža, todėl vienos smulkios įmonės priverstos nutraukti savo veiklą, kitose triūsia vos keli darbuotojai, kartais – vien įmonės savininkas.

Neatitinka reikalavimų

Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) ekonomikos direktorės Valerijos Rimkevičienės teigimu, esama grėsmės, kad daugumą smulkiųjų šalies siuvimo įmonių po ketverių penkerių metų gali ištikti krizė. Tai priklauso nuo keleto veiksnių. Specialistė sutinka, kad tai, jog nemažai jaunų ir vyresnio amžiaus siuvėjų didelės kantrybės ir kruopštumo reikalaujantį darbą prie siuvimo mašinų Lietuvoje iškeičia į tokį pat, tačiau truputį geriau mokamą kitose Europos valstybėse, gali tapti rimta individualių įmonių verslo vystymo kliūtimi. Bet pašnekovė abejoja, kad tai – vienintelė priežastis, dėl kurios siuvyklos galėtų užsidaryti. Pasak V. Rimkevičienės, lietuvių siuvėjų darbo našumas ir kvalifikacijos lygis kol kas gerokai atsilieka nuo europietiškų standartų, todėl nemažai išvykusiųjų turės arba ieškoti kitokio darbo, arba sugrįžti į gimtinę. Pastarasis variantas ekonomikos direktorei atrodo realesnis.

Nemėgsta siūti

Klaipėdos (miesto, rajono) darbo biržos klientų aptarnavimo skyriaus vedėjos Gitanos Gricienės teigimu, siuvėjų uostamiestyje šiuo metu iš tiesų trūksta, tačiau situacija nėra kritiška. Dažniausiai darbo biržoje registruojami praradę atitinkamą kvalifikaciją bedarbiai, siuvėjų mokyklą ar šešių mėnesių profesinius kursus baigusios, tačiau darbo patirties arba noro dirbti neturinčios siuvėjos. Atsilaisvinus darbo vietai siuvimo įmonėje, darbo ieškantys asmenys nedelsiant apie tai informuojami, tačiau paskutinį žodį taria darbdavys. “Neretai siuvėjų kvalifikacija, darbo kokybė ir tempas neatitinka keliamų reikalavimų”, - aiškino specialistė.

Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklos direktorė Ina Andriulienė tvirtino, kad siuvėjo amatas iš tiesų tampa vis mažiau populiarus – darbas labai sunkus, o atlygis gana menkas. “Anksčiau šią profesiją siekė įgyti nuo penkių iki dešimties grupių, pastaraisiais metais susidaro vos dvi trys. Kasmet parengiame apie penkiasdešimt jaunų siuvėjų, daugiausiai merginų”, - pasakojo direktorė.

Anot I. Andriulienės, ne visi jaunuoliai ištveria dvejus (baigus vidurinę mokyklą) ar trejus (baigus dešimt klasių) mokymosi metus – supratę, kad niekada nedirbs šio darbo, bando laimę kitose srityse. Kiti, net neplanuodami kada nors dirbti siuvykloje, vis dėlto įgyja siuvėjo specialybę – dėl mažo pažymių vidurkio jiems tiesiog nepasiseka įstoti į kitas mokymo įstaigas.

Atsidavimas – retenybė

Kalbinti uostamiesčio siuvyklų savininkai vienbalsiai tvirtino, kad šiais laikais susirasti gerą siuvėją yra labai sudėtinga. Taikos prospekte įsikūrusios siuvyklos savininkė Genutė Pivorienė dienraščiui sakė, kad, prieš kelerius metus laikraštyje paskelbusi apie siūlomą darbą, per dieną sulaukdavo maždaug trisdešimties skambučių. Dabar nepavyksta ne tik susirasti nuolatinę darbuotoją – nesulaukia net praktikančių.

Individualios siuvimo įmonės savininkė Danguolė Kelpšienė po ilgalaikės gabių ir darbščių siuvėjų paieškos nuleido rankas – jau apie pusmetį moteris dirba viena. D. Kelpšienė sakė turėjusi keletą mokinių, tačiau jos lūkesčių nepateisino – merginos į darbą žiūrėjo pro pirštus, norėdamos tik kuo greičiau ir kuo daugiau pinigų užsidirbti. “Siuvėjos darbui atsidavusios moterys dažniausiai siuva namie arba atidaro savo siuvyklėlę”, - sakė devynerius metus siuvanti smulkiosios įmonės vadovė.

Pusė uždarbio – mokesčiams

Daugelyje siuvyklų šiuo metu dirba nuo dviejų iki dešimties žmonių. Visi siuva nebe pirmus metus. S. Šimkaus gatvėje esančios siuvyklos savininkė Stefa Masionienė teigė šį sunkų darbą dirbanti jau dvidešimt penkerius metus. Nors tikslaus skaičiaus, kiek drabužių pasiūti ar pataisyti tenka per mėnesį, siuvyklų savininkai pasakyti negalėjo, nei laiko trūkumu, nei užsakymų stygiumi jie nesiskundžia. Jei per darbo valandas nespėja pasiūti drabužį, siuvėjos dirba viršvalandžius. Už juos nėra papildomai mokama – atlyginimas priklauso tik nuo atliktų per mėnesį užsakymų skaičiaus. Tai lemia siuvėjo meistriškumas, darbo tempas. Herkaus Manto gatvėje veikiančios siuvyklos savininkas Vidmantas Permiakovas teigė, kad per mėnesį siuvėja gali užsidirbti nuo 400 iki tūkstančio litų. Komercinės siuvimo firmos vadovė Liuba Belova sakė, kad vidutinis siuvėjos darbo užmokestis siekia 800-900 litų. Kokybiškai ir greitai dirbančios G. Pivorienės siuvimo įmonės darbuotojos gauna apie 600-700 litų. Anot jos, už kiekvieną pasiūtą gaminį siuvėjai atitenka maždaug pusė už jį sumokėtos sumos – kiti pinigai skirti mokesčiams sumokėti, siuvimo reikmenims įsigyti, kitoms būtinoms išlaidoms. Savininkai sutinka, kad toks atlyginimas už sunkų darbą – menkas, tačiau jie neturi pasirinkimo: padidėjus paslaugų kainoms, sumažėtų užsakymų skaičius, darbo užmokestis – irgi.

Nepriima užsakymų

Dauguma individualių siuvimo įmonių klientų – Klaipėdos miesto ir rajono gyventojai, tačiau kartais tenka siūti drabužius ir vilniečiams, kauniečiams, šiauliečiams, taip pat užsieniečiams – vokiečiams, norvegams, švedams. Su pastaraisiais, anot kalbintų siuvėjų, dirbti paprasčiau – jie tiksliai žino, ko nori. Labiausiai kitataučiai vertina kokybiškai, greitai atliekamą darbą, šiltą bendravimą.

Paprastai į siuvyklą ateinantys “nestandartinės” figūros arba išskirtiniais drabužiais pasipuikuoti mėgstantys žmonės žino, kokio fasono, iš kurio audinio pasiūto apdaro norėtų. Tačiau neretai siuvėjoms tenka pačioms pirkti medžiagą, patarinėti, kaip galima pakeisti pageidaujamo drabužio modelį, kad jis puikiai tiktų klientui.

Kartais žmonės neateina atsiimti pasiūto apdaro. Todėl kai kurių siuvyklėlių savininkai nepriima užsakymo, jeigu mato, kad norimo fasono ar audinio drabužis žmogui netiks.

Priklausomai nuo metų sezono, dažniausiai tenka siūti sijonus, sukneles, švarkus, dalykinius kostiumėlius, paltus. Populiariausi audiniai – natūralūs. Miesto centre esančiose siuvimo įmonėse kainos yra truputį aukštesnės negu tolėliau įsikūrusiose siuvyklose. Sijoną galima pasisiūti už 30-50 litų, švarkas kainuos nuo aštuoniasdešimties iki 160 litų, vasarinė suknelė – 80-200 litų, vakarinė – apie 400 litų, už kostiumėlį tektų sumokėti apie 150-220 litų. Drabužių trumpinimas, siaurinimas, įvairūs pataisymai kainuoja nuo kelių iki keliasdešimties litų.