Stabdžiai

Snaudžianti zona

Gamtosaugininkų apribojimai stabdo pajūrio gyvenviečių plėtrą

Architektė Rūta Mosteikytė sakė, kad po ilgų Girulių plano derinimų buvo ne tik išbrauktos įdomesnės idėjos - gamtosaugininkai paplūdimyje neleidžia statyti gelbėjimo stoties. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Miesto planuotojų norai gražiai ir žmonėms patogiai tvarkyti kurortinius uostamiesčio rajonus atsimuša į gamtosaugininkų draudimų sieną. Architektų ir projektuotojų vertinimu, visuomenei pateiktas svarstyti Girulių detaliojo plano projektas yra primityvus, supaprastintas, nieko naujo nesakantis ir apskritai verčiantis abejoti, ar vertėjo jį rengti.

Tačiau ne architektai ir projektuotojai, planavę Girulių viziją, dėl to kalti.

Ištisus metus rengiant ir derinant gyvenvietės planą, jo autoriams teko šimtus kartų lankytis įvairių valdžios institucijų kabinetuose ir bemaž po kiekvieno susidūrimo su kontroliuojančiais, leidžiančiais arba draudžiančiais biurokratais braukti, taisyti, ieškoti kompromisų. Dėl vieno objekto – paplūdimio gelbėjimo stoties statybos vietos – susitarti dar nepavyko: gamtosaugininkai leidžia ją statyti tik už kopų juostos, tačiau iš ten netgi jūros nesimato.

Girulių plano projektas liudija, kad gyvenvietėje niekas iš esmės nesikeis: to neleidžia aplinką ir gamtą saugančios institucijos.

Gelbės grybautojus?

Pasak Girulių detaliojo plano projekto rengėjų bendrovės „Pamario projektai“ architektų Romo Gailiaus ir Rūtos Mosteikytės, bet kokias originalesnes Girulių planavimo idėjas negailestingai braukė gamtosaugininkai. Jų supratimu, Giruliai amžiams turi būti snaudžianti, pusėtinai aptvarkyta miesto dalis, kurioje neįmanoma išrauti nė vienos žolytės, pašalinti nė vieno krūmo, o bet koks medis - šventesnis už šventas karves.

Neišsprendžiami nesutarimai kol kas liko dėl naujos Girulių gelbėjimo stoties statybos vietos. Visiems akivaizdu, kad gelbėjimo stotis privalo stovėti ten, iš kur gerai matytųsi visas paplūdimys. Tačiau gamtosaugininkai jokiu būdu neleidžia netgi tokio objekto statybos ant kopų ir verčia stotį projektuoti už kopų. O ką iš ten matys ir galės stebėti gelbėtojai? Nebent grybaujančius miške.

Kotedžai arti jūros

Pasak R.Gailiaus, su gamtosaugininkais nesusitariama ir dėl Girulių teritorijoje esančio apleisto miško sutvarkymo. Čia netrūksta laukymių, kurios prašosi žmogaus rankų: būtų galima kirsti krūmus, retinti menkaverčius medžius, šalia Girulius kertančio upelio padaryti tvenkinėlius, pasivaikščiojimo takus. Viskas atsimuša į draudimų sieną.

Komentuodami Girulių detaliojo plano projektą savivaldybės tarybos Teritorijų planavimo komiteto nariai Kazys Vaišvila, Sigitas Dobilinskas, Vigantas Žala, Arvydas Cesiulis, Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas, uostamiesčio vyriausiasis architektas Almantas Mureika kalbėjo, kad gamtosaugininkai labiausiai bijo permainų dėl vienos priežasties – kad tik kur netyčia neatsirastų gyvenamųjų namų.

Šiuo metu vietoje beveik visų buvusių moksleivių vasaros stovyklaviečių statomi gyvenamieji namai. Privatizavus stovyklas naujieji šeimininkai matė, kad stovyklos pasmerktos merdėti, o pakeitus žemės paskirtį galima kurti naujus gyvenamuosius kvartalus. Nors gyventi tokiuose kotedžuose – turtingųjų privilegija, tačiau argi vertėjo laikyti stovyklų griuvėsius? Šiaip ar taip kai kurie įtakingi klaipėdiečiai sugebėjo įsiveržti į pajūrio zoną ir dabar gražiai gyvena brangiuose kotedžuose. Ir kiti norėtų.

Kelias – už ribų

Jau seniai uostamiesčio projektuotojai kėlė mintį, kad Labrenciškių ir aplinkinių vietovių gyventojams būtų patogu nauju keliu tiesiai per mišką pasiekti Girulius ir jūrą. Žmonėms nereikėtų važinėti iki Miško kvartalo ir sukti ratą į Girulius, automobilių išmetamosios dujos mažiau terštų aplinką. Tokią užduotį – projektuoti kelią iš Labrenciškių į Girulius per mišką – sprendė ir „Pamario projektų“ architektai. Deja, R.Gailiaus teigimu, naujas kelias iki šiol „kybo ore“: brėžinyje jis parodytas, o ar atsiras tikrovėje – neaišku.

Savivaldybės tarybos Teritorijų planavimo komitetas pritarė, kad vengiant konfliktų su Aplinkos apsaugos departamentu ir nestabdant Girulių detaliojo plano tvirtinimo, kelias detaliai nebus projektuojamas.

Žaliųjų ministerija

Klaipėdos politikai prisiminė, kad Aplinkos ministerija, sukūrusi tiek daug draudimų pajūrio vietovėms, buvo įkurta sujungus dvi ankstesnes ministerijas – Urbanistikos ir Aplinkos apsaugos. Panašu, kad dabartinėje Aplinkos ministerijoje dirba vien „žalieji“, joje tarytum neliko statybų, architektūros, teritorijų planavimo specialistų arba jų nuomonės nepaisoma. Ministerijos darbuotojai neturi noro padėti, profesionaliai konsultuoti ir racionaliai spręsti pajūrio vietovių planavimo klausimų, paprasčiausi sprendimai – viską drausti.

S.Dobilinskas minėjo, kad beveik trejus metus Aplinkos ministerijoje reikėjo derinti valstybinės reikšmės objekto – bokšto, užtikrinančio saugų laivų įplaukimą ir išplaukimą iš Klaipėdos uosto – projektavimo klausimą. Toks bokštas turėtų atsirasti Smiltynėje, Kopgalyje. Įprasta, kad vertikalūs akcentai paprastai puošia aplinką, tampa traukos centrais. Ministerija reikalavo, kad būtų išsamiai nurodyta, kaip bokštas Kopgalyje sujauks įprastą vaizdą.

Zonų kraštas

Miesto planuotojų nuomone, rimti stabdžiai rengiant planavimo dokumentus – skirtingos įvairių žinybų nuomonės ir nuostatos. Girulių plano rengimas paliudijo, kad architektams teko spręsti sveiku protu neįveikiamus galvosūkius. Vienos žinybos leido viena, kitos tai draudė, bet leido kitką, ką draudė pirmosios. Ir taip – lyg pasaka be galo. Daugiausia laiko užėmė interesų derinimas.

Vertinant įstatymų ir įvairių normatyvinių aktų pinkles atrodo, kad tik mes dabar rūpinamės gamtos išsaugojimu. O juk iki Antrojo pasaulinio karo Giruliuose veikė beveik dešimt restoranų, kavinių, turtuoliai statėsi vilas, poilsiavietes.

Argi kitaip buvo Smiltynėje? Senosios Klaipėdos fotografijos liudija, kad Smiltynėje ant jūros kopų stovėjo didžiulis medinis restoranas. Buvusio restorano pamatai iki šiol dūlėja ant kopos šalia kelto prieplaukos. Teritorijų planavimo komiteto nariai teigė, kad ne kartą buvo planuota atstatyti tą restoraną, tačiau gamtosaugininkai iki šiol draudžia.

Girulių paplūdimys siektų gauti mėlynosios vėliavos statusą, tačiau tam būtina pastatyti bent minimalius patogumus poilsiautojams – pakankamai tualetų su dušais, įrengti geriamojo vandens fontanėlius. Netgi šie dalykai šalia kopų yra tabu – tokioje zonoje nieko neleidžiama. Tų zonų gausybė: vandens apsaugos zona, pajūrio juostos apsaugos zona, miško apsaugos zona, kurorto zona, dar, žiūrėk, kokio parko zona.