– Ką lietuviai veikia su tomis sodybomis?

– Vieni neįsivertino savo pajėgumų ir svarsto pardavimą. Bet ieškančių ir perkančių vis dar yra. Priklauso, ką žmogus veiks toje sodyboje. Ar jis atvažiuos tik kelis savaitgalius per metus, ar įsivertinęs savo jėgas bandys kažką gražaus sukurti.

– Kur lietuviai nori įsirengti savo sodybas? Gal perka senas sodybas ir jas renovuoja?

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Įvairiai. Labai daug ieškoma sklypų prie miško ir ežero arba prie miško ir kokio upelio. Tai įprasta lietuviams, kad norisi gamtos, o ne plyno lauko. Ne visi yra pasiryžę tą plyną lauką paversti kažkuo gražiu.

– Apie kokias kainas mes kalbame sklypui prie miško ar upelio?

– Yra skelbimų, kur galima įsigyti sodybą netgi iki 10 tūkst. eurų, bet reikia žiūrėti, ar tai tik pavadinimas namuko, kodėl tai yra tik 10 tūkst. Arba tai yra labai toli, arba tai tik sugriuvęs namelis, arba abu kartu. O plotų, kurių vertė virš milijono, irgi yra. Priklauso nuo poreikių. Vieniems užtenka pilnai šešių arų savoms daržovėms užsiauginti, kitam žmogui visai ko kito reikia. Žmogus pats turi apsispręsti, ko jis nori.

– Ar nėra taip, kad atvažiuoja žmogus, pasižiūri, graži gamta, paukščiai čiulba, sodybą galime paversti savo pasakų nameliu ir suveikia emocijos?

Sunku tikėtis, kad kažką labai daug pavyktų iš to užsidirbti.

– Mes esame žmonės, o ne robotai. Mums atrodo, kad mes sveiku protu vadovaujamės. Bet labai dažnai viską nulemia emocija.

– Jei lietuviai įsigijo sodybas per pandemiją. Ar jų kainos kyla?

– Kainos nebekyla, nes pandemija baigėsi. Jei žmogus galvoja, kad nusipirks, ten dirbs ir paskui parduos ženkliai brangiau ir kažką užsidirbs, tai gal ir galima. Nekilnojamas turtas turi būti prižiūrėtas. Sunku tikėtis, kad kažką labai daug pavyktų iš to užsidirbti.

– Mūsų tautiečiai į tai žiūri ne kaip į investiciją, o į kaip savo būstą.

– Investicija yra dėl to, kad liks vaikams, anūkams.