Pirmiausia – informuoti

Praėjusį mėnesį EP priimta direktyva leis ilgiau naudotis elektronikos prietaisais – nuo išmaniųjų telefonų iki skalbimo mašinų. Teisė į remontą reiškia, kad gamintojai turės vartotojus informuoti apie tokią teisę ir laiku, kokybiškai, nemokamai arba už pagrįstą kainą suteikti remonto paslaugas net ir pasibaigus garantijai – nebent prekė bus pripažinta nebepataisoma.

Aplinkos apsaugos instituto (AAI) direktorius Alfredas Skinulis sako, kad šiandien, pasibaigus garantijos terminui, galimybių sutaisyti turimą prietaisą gerokai sumažėja: „Nusipirkus buitinį prietaisą, elektronikos įrenginį kartu gaunu teisę į garantiją, jos galiojimo metu neturiu jokių problemų: sugedus, nunešu gamintojui, jei daiktas pigus, dažnai jį pakeičia nauju; jei prietaisas brangesnis, remontininkas jį suremontuoja. Tačiau kai baigiasi garantija, dažnai platintojas arba tiekėjas sako, kad produkto garantijos terminas baigėsi, todėl negali niekuo padėti, pasiūlo problemas spręsti pačiam.“

„Tada žmogui iškyla klausimas: kur prietaisą susiremontuoti? Dažnai klausimas čia ir užsidaro, nes žmonės neranda rinkos, meistro, kuris galėtų šią paslaugą suteikti. Vartotojų informavimas apie teisę į remontą ir paslaugos užtikrinimas sudarytų galimybę vartotojams po garantijos rasti galimybių susiremontuoti prietaisą. Tai yra esminis faktorius, kuris praktikoje skirtųsi nuo dabartinės situacijos“, – aiškina A. Skinulis.

Atsakomybė: A. Skinulis akcentuoja, kad labai dažnai elektroniką atidavus neteisėtiems atliekų tvarkytojams arba tokiems, kurie nepasirūpina pakartotiniu naudojimu, prisidedama prie aplinkos taršos. / M. Morkevičiaus / ELTA nuotr.

Atiduoti į patikimas rankas

Tvarumas Lietuvoje dažnai pasireiškia per požiūrį į drabužius (renkantis dėvėtus ar atsisakant greitosios mados gaminių), pasirinkimą riboti plastiko naudojimą, palankumą gamtą tausojančioms mobilumo priemonėms ir kitomis formomis. Vis dėlto, pasak A. Skinulio, kalbant apie elektronikos prietaisus, šiandien neremontuojamos, todėl antram gyvenimui neprikeliamos technikos šalyje dar iš tiesų yra daug, nors padėtis ir gerėja.

Pasak AAI vadovo, pirmiausia gyventojams reikia turėti žinių. „Jei žmogui nebereikalingas prietaisas – nesvarbu ar dar veikiantis, ar nesunkiai pataisomas – atsidurs netinkamose rankose, prie žiedinės ekonomikos jis jau neprisidės. Tačiau jeigu žmogus žino, pavyzdžiui, „Man rūpi rytojus“ elektronikos surinkimo sistemą, jis gali jaustis ramus. Šitoje sistemoje visa buitinė technika ir elektronika pirmiausia yra tikrinama dėl galimybės pakartotinai panaudoti. Jei ji yra suremontuojama, tada ji yra aukojama, padovanojama, parduodama asmenims, kuriems tie prietaisai yra reikalingi. Jei pataisyti nebegalima, prietaisas perdirbamas pagal aukščiausius aplinkosauginius standartus. Todėl atiduoti nenaudojamą prietaisą, kad jis galėtų pakliūti į antras rankas ir gyventų antrą gyvenimą, yra labai svarbu“, – akcentuoja A. Skinulis.

„Lietuvoje, pasižiūrėjus į skelbimus internete, galima rasti kokių tik nori elektronikos surinkėjų, visi atvažiuos, surinks, išveš, atsirinks metalus ir viskas. Todėl labai svarbu, kad gyventojas elektroniką atiduotų tiems, kas ja pasirūpins pagal aukščiausius standartus. Labai dažnai elektroniką atidavus neteisėtiems atliekų tvarkytojams arba tokiems, kurie nepasirūpina pakartotiniu naudojimu, prisidedame prie aplinkos taršos“, – tęsia jis.

Išplėstinės gamintojų atsakomybės principu savo veiklą grindžiančios organizacijos Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) pagrindinė funkcija – organizuoti elektronikos atliekų tvarkymą. Šiandien tai yra didžiausia šalyje licencijuota kolektyvaus elektros ir elektronikos įrangos atliekų tvarkymo organizavimo organizacija.

Pasak EPA vadovo Lino Ivanausko, nors veiklos pradžioje, 2006-aisiais, pagrindinė organizacijos užduotis buvo organizuoti elektronikos atliekų tvarkymą, ilgainiui, sparčiai augant elektronikos atliekų kiekiui, asociacija vis dažniau kalbėjo apie atsakingo vartojimo, elektronikos prietaisų ar įrangos taisymo būtinybę, aiškino gyventojams, kokia formule vadovautis, sprendžiant, ar verta taisyti sugedusią įrangą. „Mūsų gyventojams pateikiama rekomendacija – rinktis taisyti tais atvejais, kai remontas neviršija 50 proc. naujos įrangos kainos“, – sako L. Ivanauskas.

Švedijoje ar Austrijoje galima susigrąžinti dalį elektronikos įrangos taisymo išlaidų. Deja, Lietuvoje liko vos keletas taisyklų, visos jos yra didžiuosiuose miestuose, nutolusios nuo mažesnių gyvenviečių.

Nykstančios taisyklos

Europos Komisijos (EK) duomenimis, dėl ankstyvo vartojimo prekių išmetimo ES kasmet susidaro 261 mln. tonų CO2 ekvivalento, sunaudojama 30 mln. t išteklių ir susidaro 35 mln. t atliekų. Vartotojai taip pat kasmet praranda apie 12 mlrd. eurų dėl to, kad prekes pakeičia, užuot jas taisę.

Nors Lietuvoje nėra oficialios statistikos, kiek ir kokioms grupėms priklausančių žmonių remontuoja savo elektronikos prietaisus, bet visuomenės polinkis į tvarumą tikrai jaučiamas, tvirtina A. Skinulis. „Galėtume pasakyti, kad dideles pajamas gaunantiems asmenims nesunku nusipirkti naują daiktą, bet, jei jie seną daiktą atiduoda pakartotiniam naudojimui, tai nėra problema, nes jei žmogus pirko, bet nereikėjo pirkti kitam, tai irgi yra pliusas“, – dėsto jis.

„Kitas segmentas yra mažesnes pajamas gaunantys asmenys, dažniausiai ne didmiesčio gyventojai, kurie stengiasi prietaisus kuo daugiau remontuoti ir sutaupyti lėšų. Tačiau jie susiduria su iššūkiu – kartais sunku surasti, kur suremontuoti, o kadangi konkurencija nemaža, kaina tampa nepatraukli ir tai yra problema“, – teigia A. Skinulis.

L. Ivanauskas sutinka, kad pirmiausia matomas taisyklų trūkumas, kitaip sakant, ribotas fizinis prieinamumas. Jis pastebi, kad per kelerius pastaruosius metus savo veiklą baigė ne viena taisykla, anksčiau veikusi rajono centre.

„Esame inicijavę ne vieną šalies gyventojų elgsenos tyrimą, aiškinomės, kodėl gyventojai verčiau renkasi sugedusią įrangą išmesti, o ne taisyti. Pavyzdžiui, 2018 m. mūsų asociacijos inicijuota apklausa parodė, kad labai daug – net 80 proc. – mūsų šalies gyventojų nesivargina pasirūpinti savo sugedusios elektros ir elektronikos įrangos taisymu“, – pasakoja L. Ivanauskas.

„Tačiau dabar ir taisyklų atstovai pastebi, kad norinčių taisyti įvairią įrangą daugėja. Tai siejama ir su tuo, kad vis daugiau žmonių renkasi būsto draudimą, kurio sąlygos suteikia galimybę atgauti remontui skirtas lėšas arba kompensuoti bent jų dalį. Be to, vis daugiau žmonių įsigyja patvaresnę, brangesnę įrangą, kurią taisyti labiau apsimoka negu vietoj jos įsigyti naują. Ir pati įranga dėl įvairių priežasčių brangsta – tai irgi skatina rinktis taisymą“, – sako EPA vadovas.

L. Ivanauskas pabrėžia, kad pasirinkimą, taisyti ar įsigyti naują, visais laikais daugiausia lėmė ir lems labai įvairios, bet pirmiausia – ekonominės aplinkybės: „Puikiai žinome, kad vienu metu į rinką plūstelėjo pigių elektronikos prietaisų banga, tokia įranga buvo linkusi gesti, o taisyti tiesiog neapsimokėdavo. Manau, tokių prietaisų prekyboje bus galima rasti visada, ir nežinia, ar taip paprasta bus suvaldyti rinką, kai didelė prekybos dalis persikėlė į nesuskaičiuojamą kiekį internetinių parduotuvių tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.“

Situacija: pasak L. Ivanausko, kadangi dauguma į Lietuvą atkeliaujančios įrangos gamintojų yra įsikūrę už Lietuvos ribų, svarbiausi sprendimai vyks ne mūsų šalyje. / M. Ambrazo / ELTA nuotr.

Verslas jau įpareigotas?

Skaičiuojama, kad gyventojai mobiliuosius telefonus vidutiniškai keičia kas dvejus trejus metus. Tačiau yra suskaičiuota, kad telefoną naudojant septynerius, o ne 2,5 metų, sutaupoma apie 100 kg šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD). Vis dėlto dažnas pastebi, kad labai retas telefonas gali tarnauti septynerius metus, net ir pakeitus degradavusią bateriją ar kitaip atnaujinus įrenginį, nes paprasčiausiai pasensta operacinės sistemos ir nėra galimybių atsisiųsti kai kurių naujų programėlių. Netrūksta manančių, kad gamintojai suinteresuoti gaminti produktus taip, kad jie negyvuotų ilgesnį ciklą.

„Visi gamintojai nori generuoti kuo didesnį pelną, – įsitikinęs A. Skinulis. – Tačiau verslas prisitaiko prie vartotojų poreikių ir interesų. Jeigu vartotojas reaguoja į tai, jeigu jis norėtų, kad prietaisai tarnautų ilgiau, būtų daugiau atnaujinimo galimybių, jei jis rinktųsi tokius gaminius, gamintojai labai greitai prisitaikytų prie to.“

„Jei informacinių technologijų prietaisuose būtų galima atnaujinti visą operacinę sistemą, nekeičiant pačio prietaiso, o pakeičiant, pavyzdžiui, degradavusią bateriją, ir vartotojai išreikštų tokį poreikį, gamintojai tokius prietaisus ir gamintų. Tačiau daugumai vartotojų tai nesvarbu, jie keičia į naujus prietaisus“, – neabejoja jis.

„Atnaujinimų klausimas iš dalies yra rinkodaros triukas – perki naują telefoną, jis iš pradžių gal ir greičiau veikia, ryškesnis vaizdas ekrane atrodo, bet po pusmečio jis vėl sulėtėja, pradeda strigti ir pan.“, – sako A. Skinulis.

Vis dėl to L. Ivanauskas pabrėžia, kad 2020 m. EK priėmė Žiedinės ekonomikos veiksmų planą, kuriame numatyta, kad Europos rinkai tiekiami gaminiai būtų suprojektuoti taip, kad juos galėtume naudoti ilgiau, lengviau galėtume panaudoti pakartotinai, taisytume ir perdirbtume.

„Nuo 2021 m. kovo mėnesio ES šalyse įsigaliojo ekologinio projektavimo taisyklės. Nauji reikalavimai turėtų užtikrinti, kad buityje naudojama elektroninė įranga tarnautų ilgiau. Ekologinio projektavimo taisyklės numato, kad buityje naudojamos elektroninės įrangos gamintojai privalo ne mažiau kaip 7–10 metų tiekti profesionaliems remontininkams atsargines dalis (elektros variklius ir jų šepečius, siurblius, amortizatorius, spyruokles, plovimo būgnus ir kt.) po paskutinės gaminio išleidimo į ES rinką datos. Reikalavimai apima 31 elektronikos gaminių grupę ir galioja šaldytuvams, šildytuvams, dulkių siurbliams, skalbyklės, oro kondicionieriams, televizoriams, kompiuteriams, žaislams ir kitai elektronikai“, – vardija L. Ivanauskas.

EPA vadovo vertimu, teisės taisyti idėja yra puiki, tačiau didžiausia problema, bent jau iš pradžių, bus taisyklų infrastruktūros trūkumas ir per menkos paskatos gyventojams prietaisus taisyti, o ne juos išmesti. „Kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje ar Austrijoje, galima susigrąžinti dalį elektronikos įrangos taisymo išlaidų. Deja, Lietuvoje liko vos keletas taisyklų, visos jos yra didžiuosiuose miestuose, nutolusios nuo mažesnių gyvenviečių, o keletą metų Lietuvos Seime svarstyta įstatymo pataisa dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos buitinės technikos, avalynės, laikrodžių, dviračių remontui taip ir netapo įstatymu“, – vardija L. Ivanauskas.

Mūsų gyventojams pateikiama rekomendacija – rinktis taisyti tais atvejais, kai remontas neviršija 50 proc. naujos įrangos kainos.

Dveji metai pasiruošti

Kai ES Taryba oficialiai patvirtins naują direktyvą, ES valstybės per dvejus metus turės perkelti ją į nacionalinius teisės aktus ir pasiruošti ją taikyti. A. Skinulis teigia, kad tai yra biurokratų darbas – jie turės numatyti sąlygas visiems elektronikos gamintojams, platintojams, numatyti atsakomybes, kontrolės mechanizmus. „Reglamentavimas turi didžiulę įtaką ir, jei procesai yra gerai renglamentuoti, dažniausiai jie gerai ir veikia“, – sako jis.

„Dažniausiai verslas palaiko tas idėjas, kurias palaiko ir visuomenė, – į klausimą, ar numatomus pokyčius palaiko verslas, atsako A. Skinulis. – Prieštaravimo sulaukia tie atvejai, kai neužtikrinama, kad visi reikalavimai būtų vykdomi. Jei man reikia pasamdyti meistrus, kurie remontuos visoje Lietuvoje, visa tai kainuos, tai mano gaminį padarys brangesniu. Tačiau jei niekas neužtikrins, kad ir mano konkurentas elgsis taip pat, jis gali įgauti konkurencinį pranašumą. Tokios ir panašios neišsprendžiamos reglamentavimo problemos yra skaudžiausios verslui. Svarbu, kad visas verslas į tai įsitrauktų, tada ir kainos liks žemesnės.“

L. Ivanauskas įsitikinęs, kad per dvejus metus galima nemažai nuveikti. Pavyzdžiui, gamintojai gali priimti sprendimą steigti taisyklas arba skirti papildomų lėšų efektyviai logistikai transportuoti taisyti pristatytą įrangą ir grąžinti ją sutaisytą ar vietoj jos pateikti pakaitinę įrangą.

Vis dėlto jis teigia, kad pagal naują direktyvą atrodytų, kad tai pirmiausia guls ant gamintojų pečių. „Kadangi dauguma į Lietuvą atkeliaujančios įrangos gamintojų yra įsikūrę už Lietuvos ribų, svarbiausi sprendimai vyks ne mūsų šalyje. Gamintojo pareiga bus informuoti vartotojus apie tai, kokius gaminius jie turi taisyti patys. Be to, naujasis reglamentas numato, kad privalės atsirasti platforma, pagerinanti vartotojų ir remontininkų ryšį, remonto pasiekiamumą, ir netgi padėsianti surasti pardavimo vietų, kuriose būtų galima įsigyti sutaisytus gaminius. Šiandien galime tik spėlioti, kaip tokių atnaujintų gaminių rinka paveiks visą elektronikos sektorių ir ar tokių suremontuotų prietaisų rinka bus didelė“, – požiūriu dalijasi L. Ivanauskas.

Jis taip pat akcentuoja, kad šiandien įvairūs prietaisai gaminami vis kompaktiškesni, daug dalių klijuojamos, lituojamos, jungiamos neišardomai. Beveik visiems įrenginiams, kuriuose yra mikroschemų, galioja licencijavimo sutartys, neleidžiančios atlikti pakeitimų.

„Tokie ribojimai apdraudžia ir nuo netinkamo, nesaugaus remonto. Be to, sykiu apsaugomas ir intelektinis turtas, arba autorinės teisės, – kitaip prietaisai būtų masiškai kopijuojami, tai lemtų verslo praradimus ir netgi keltų grėsmę vartotojų saugumui. Kita vertus, apribojus atsarginių dalių, diagnostikos įrankių ir instrukcijų prieinamumą tik gamintojo įgaliotiems paslaugų teikėjams, taisymo galimybė irgi tampa abejotina. Šiandien sunku atsakyti, kaip bus sprendžiami panašūs klausimai ir kaip teisės taisyti reglamentas paveiks daugelį labai skirtingų gamintojų“, – teigia L. Ivanauskas.

„Nereikėtų pamiršti, kad nauju reglamentu reikalaujama, jog valstybės narės imtųsi bent vienos priemonės, skatinančios remontą, pavyzdžiui, taisymo kvitų, remonto fondų arba paramos vietos remonto iniciatyvoms. Tokios priemonės gali būti remiamos ES lėšomis, kaip jau daroma kai kuriose valstybėse narėse. Sunku pasakyti, kokią priemonę rinksis mūsų šalis“, – priduria EPA vadovas.

Pavyzdys: Prancūzijoje apie 30 proc. parduodamų mobiliųjų telefonų yra atnaujinti. / T. Balaguer / „Panthermedia“ nuotr.

Didžiausia kliūtis – taisymo kaina

„Kurk Lietuvai“ projektų vadovių Gintarės Petrauskaitės ir Rūtos Kukulskytės inicijuotas tyrimas parodė, kad elektronikos prietaisų taisymo kaina šiuo metu gali būti nepagrįstai didelė, dažniausiai – dėl aukštos atsarginių dalių kainos.

Kaip teigia G. Petrauskaitė, elektronikos taisytojams vidutiniškai apie pusę taisymo savikainos sudaro atsarginės dalies kaina, ir čia kalbama būtent apie tuos atvejus, kai taisyti vis dar ekonomiškai naudinga.

„Yra ir atvejų, kai atsarginės dalies kaina tokia didelė, kad sudaro 2/3 naujo gaminio kainos. Natūralu, kad tais atvejais sugedusios elektronikos vartotojas taisyti nesirenka, o rezultate turime sparčiausiai augančių atliekų rūšį – elektronines atliekas, kurių daugėja didesniu tempu nei žmonijos populiacijos“, – pabrėžia G. Petrauskaitė.

„Teisės taisyti Europoje koalicijos skaičiavimu, pagrįsta atsarginių dalių kaina neturėtų viršyti 15–20 proc. naujo gaminio kainos, kadangi vartotojai yra linkę taisyti tik tuo atveju, jei taisymo kaina yra ne didesnė kaip 30–40 proc. gaminio vertės“, – kolegę papildo R. Kukulskytė.

Ji įsitikinusi, kad teisės taisyti direktyva prisidės prie didesnio skaidrumo, susijusio su taisymo sąlygomis, ir geresnio prieinamumo, kadangi gamintojai ir platintojai negalės atsisakyti taisyti gaminio, grįsdami vien ekonominiu argumentu. Be to, tai gali prisidėti ir prie aukštesnės gaminių kokybės.

„Kurk Lietuvai“ projektų vadovės sutartinai teigia, kad šiandien didžiausia taisymo kliūtis – taisymo kaina. Net vartotojų, turinčių aukštą aplinkosauginį sąmoningumą, sprendimo taisyti priėmimą lemia ekonominiai sumetimai.

„Lietuva, kaip ir kitos ES šalys narės, turės savarankiškai pasirinkti vieną finansinę arba nefinansinę taisymo skatinimo priemonę. „Kurk Lietuvai” projekto metu Teisingumo ministerijos užsakymu gilinomės į egzistuojančias taisymo skatinimo praktikas, iš kurių pati efektyviausia – dalies taisymo kainos kompensacija vartotojui. Tokias kompensacijas jau dabar turi šešios ES šalys ar jų regionai. Pasiremdamos tų šalių gerąja patirtimi, parengėme rekomendacijas, kaip tokia priemonė galėtų būti įgyvendinama Lietuvoje. Tikimės, kad ateityje ir Lietuvos vartotojai turės galimybę pasinaudoti daline taisymo kainos kompensacija“, – viliasi G. Petrauskaitė.

„Norėtųsi pabrėžti, kad perdirbimas yra vienas iš paskutinių pasirinkimų, tvarkantis su sugedusiais daiktais. Tekstilės perdirbama tik 1 proc., elektronikos atliekos auga penkis kartus sparčiau nei spėjama perdirbti, be to 77 proc. ES vartotojų būtų labiau linkę taisyti sugedusį įrenginį, nei jį keisti nauju“, – teigia R. Kukulskytė.

Skaičiuojama, kad dėl išaugusių pragyvenimo kainų atnaujintos elektronikos poreikis ES 2020–2021 m. išaugo 10 proc. Pavyzdžiui, Prancūzijoje apie 30 proc. parduodamų mobiliųjų telefonų yra atnaujinti. Numatoma, kad iki 2030 m. pasaulinė išmaniųjų atnaujintų telefonų paklausa išaugs tris kartus.