Brangi mėsa
Kodėl lietuviai mažai valgo šios sveikos mėsos? Lietuvos triušių augintojų draugijos pirmininkas dr. prof. Artūras Stimbirys sako, kad mūsų šalies žmonės neturi gilių šios mėsos valgymo tradicijų. Į triušieną atsigręžiama tik tada, kai dėl įvairiausių vis dažnesnių alergijų negalima valgyti kitos mėsos. „Triušiena dėl savo savybių gali būti pirma mėsa, kurios paragauja kūdikiai, – sako A. Stimbirys. – Triušieną į Lietuvą atvežė vienuoliai, tad galima įsivaizduoti, kad tokie išsilavinę žmonės atsivežė tai, kas geriausia.“ Pasak jo, daug ką, žinoma, lemia ir kaina, kuri gali siekti net 14 eurų už 1 kg. Avienos kumpis turguje kainuoja 18 eurų. Tačiau tie, kurie gali valgyti bet kokią mėsą, greičiausiai mieliau rinksis kad ir kiaulieną – įsivaizduokite, kiek kiaulienos šeimai galima nupirkti už 14 eurų.
Galbūt lietuviai dar prisimena, kai triušių veislių buvo mažai, pasirinkimas menkas, o mėsa būdavo kieta ir kaulėta. Dabar įvairios veislės suteikia galimybę mėgautis daug kokybiškesne ir minkštesne mėsa, bet vėlgi – daug kas priklauso ir nuo pašarų, ir nuo triušių laikymo sąlygų. Tie, kurie triušių augina nedaug ir daugiausia šeria žalia žole, laimi labiau – tokia mėsa sukaupusi daugiau mūsų organizmui reikalingų riebalų rūgščių. Daugiau šeriant sausais pašarais kokybė menkesnė, nors triušiena vis tiek turi labai daug naudingų maistinių medžiagų.
Kaip ir visur laimi lenkai
Parduotuvėse triušienos visada galima nusipirkti gal kokiu euru pigiau nei turguje, tačiau vargu ar nusipirksite lietuviškos mėsytės. Kaip ir kitų maisto produktų, taip ir triušienos lenkai atveža ir parduoda pigiau. Ne todėl, kad Lenkijoje ši ūkininkavimo, verslo sritis turėtų geresnes sąlygas, tiesiog – didesnė rinka ir sukurta visa sklandi šio verslo grandinė.
Kitos triušių augintojus vienijančios organizacijos – Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos pirmininko Eduardo Kubiliaus teigimu, Lenkijoje sukurta visa šio verslo grandinė: ūkininkai tik augina ūkiuose triušius mėsai, jiems tiekėjai atveža pašarų, o užauginti triušiai superkami ir išsivežami iš ūkių realizuoti. Toks darbų pasidalijimas, kai rinka didelė, labai lengvina patį verslą. Lietuvoje paprastai tas pats žmogus ir augina, ir rūpinasi pašarais, ir ieško rinkos. Dar užsiima veislininkyste. Viskas turi atitikti reikalavimus, o kol visus įvykdai, nelieka laiko triušiams auginti.
Maistui auginti neapsimoka
Lietuvoje triušininkystės ūkių, kuriuose pramoniniu būdu būtų auginami triušiai mėsai, išlikę vos vienas kitas, nes verslas nepelningas, rinka maža, tad šią entuziastų veiklą jau galima vadinti tik hobiu.
Abi triušių augintojų organizacijos užsiima daugiausia veislininkyste. „Veislininkyste visada užsiimdavome, tačiau pramoninio auginimo nebeliko. Kaime anksčiau triušius augindavo savo reikmėms, vasarą šerdavo žole, duodavo grūdų, vandens, jie augdavo lėtai, užaugdavo per metus, gal kartais per pusmetį. Pramoniniu būdu triušiai užauga per 75 dienas, auginami vadinamuoju broileriniu būdu, tuomet jų dar nereikia vakcinuoti, išskirti patelių ir patinų, tad nereikia papildomų narvų. Daug problemų atkrinta“, – sako E. Kubilius. Tačiau ilgainiui, nedidėjant paklausai, mėsai auginamų triušių ūkiai užsidarė.
Triušio mėsa skani ir gera. E. Kubilius sako, kad anksčiau jam yra tekę triušieną tiekti Kauno klinikoms, tai ten ją duodavo sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Patiekdavo ir alergiškiems vaikams. Nėra šios mėsos pakaitalo. Todėl apmaudu, kad lietuviai gręžiasi nuo triušienos.
Yra ir Europos čempionė
Ar nebus uždraustas ir triušių auginimas, kaip nutiko su brangiakailiais, nes kai kurios veislės auginamos ir dėl kailio, ne tik mėsos? E. Kubilius sako, kad tai būtų neapgalvotas sprendimas. Bet kurios rūšies gyvūno auginimą draudžiant, mažėtų veislininkystės darbai ir ilgainiui veislės tiesiog išnyktų. Kaip galima sunaikinti gyvūnus, kurių mėsa yra tiesiog unikali. Be to, nereikia atsisakyti to, kas natūralu, nes kuo keisime kailius – sintetika? Jau ir taip net žuvys dūsta nuo plastiko.
„Mūsų asociacija dirba, užsiima veislininkyste pagal Europos standartus, mus priėmė ir į Europos smulkiųjų gyvūnų asociaciją, – sako Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos vadovas. – Dalyvaujame parodose, lapkritį vėl važiuosime į Slovakijoje vyksiančią parodą.“ E. Kubilius ir pats į šią parodą veš 20 penkių veislių triušių, kiekvienos veislės po keturis. Jis paaiškina, kad galima vežti ir eksponuoti po vieną triušį, bet paprastai veža ketvertuką, nes vieną triušį užauginti gali kiekvienas, bet ketvertas jau rodo gerą tendenciją, tad gauna papildomų balų. E. Kubilius veš raudonų ir lūšinių satinų (šilkinių), rudų marderių (kiauninių), rudų ir melsvų reksų marderių veislių triušių.
Tai ne pirma tarptautinė paroda, kurioje dalyvaus Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacija. Pasiekta ir laimėjimų, o kartą vieno asociacijos nario burgundų veislės patelė tapo Europos čempione. Ji buvo iš karto nupirkta, nes parodose parduodami eksponuojami triušiai. Išskirtinių triušių kainos būna gana aukštos, tačiau ir reikalavimai tokiems triušiams gana aukšti. Gyvūnai turi atitikti daug reikalavimų. Pavyzdžiui, matuojamas svoris, tarkime, milžinai turi sverti mažiasiai 6,5 kg, viršutinė riba neapibrėžta. Matuojamas ausų ilgis, pagal veislės reikalavimus vertinama spalva, ir jeigu turi būti juodas, bet bus rasti bent keli plaukeliai balti, veislinis triušis bus išbrokuotas.
Reikia deklaruoti
Veislinių triušių augintojų asociacija šiuo metu vienija apie 30 narių, vieni iš jų aktyvesni, kiti pasyvesni, vieni patys augina triušius, kiti tiesiog triušių mylėtojai. „Iš mūsų perka triušiukus vaikams, tarp kurių populiariausi yra nykštukinių veislių, – sako E. Kubilius. – Pirkimo pikas buvo per COVID-19 pandemiją, kai dėl izoliacijos visi žmonės būdavo namuose ir vaikams didžiausiu užsiėmimu tapdavo gyvūnėliai. Smagu, kad vaikams jų reikia, tačiau svarbu, kad nenusipirktų vienai dienai. Todėl parduodami ilgai kalbėdavomės su pirkėjais ir aiškindavomės, ar tikrai jie mylės triušį, ar turės sąlygas jį laikyti.“ Triušiai gyvena 7–8 metus.
Sunku pasakyti, kiek šiuo metu triušių auginama Lietuvoje, nes žiemą, vėlų rudenį gali būti fiksuojami vieni skaičiai, o pavasarį banda gali padidėti 4–5 kartus. Preliminariai Lietuvoje jų gali būti auginama apie 100 tūkst. Augintojai privalo juos deklaruoti, nebent auginami namuose tik savo reikmėms. Jei nori parduoti, privalo deklaruoti, kitaip gali užsidirbti ir įvairių sankcijų, o deklaruoti nieko nekainuoja.
Mažai remiamas sektorius
Pats E. Kubilius 30 metų augina triušius. „Auginome ir tiekėme mitybai, tuomet turėjau 400 motininių patelių, per metus jos atsivesdavo 5–6 vadas, štai kokios apsukos buvo, – pasakoja triušių augintojas. – Dabar, kai užsiimu tik veislininkyste, turiu tik 50–70 motininių patelių.“
Asociacija užsiima švietėjiška veikla, rengia seminarus, dalyvauja projektuose ir t. t.
Paramos triušininkystės sektorius arba visai negauna, arba jos gauna labai mažai, tik švietėjiškam darbui. Ūkiniam darbui – ne.
„Triušininkystė iš pažiūros labai gražus verslas, tačiau ūkinių problemų netrūksta, taip pat ir išlaidų. Kad ir narveliai, kurių reikia labai daug, jie neamžini, – sako E. Kubilius. – Nuo šlapimo, nuo mėšlo jie rūdija, nuolat tenka remontuoti, atnaujinti. Per brangu įsigyti nerūdijančio plieno narvelių.
Problemos ir su skerdyklomis, triušiams skersti bendros gyvulių skerdyklos netinka, nebent paukščių. Būta bandymų pastatyti labai dideles triušių skerdyklas, bet verslai žlugo, nes didelių pajėgumų skerdyklos tiesiog neturėjo tiek klientų Lietuvoje.
Triušininkystė iš pažiūros labai gražus verslas, tačiau ūkinių problemų netrūksta, taip pat ir išlaidų.
Lietuvoje iki 1996–1998 m. nebuvo triušių veislininkystės. E. Kubilius kaip tik ir stovėjo prie jos sukūrimo ištakų. „Važinėjome po pasaulį ir įsigijome įvairių veislių, – sako triušininkystės entuziastas. – Susikūrėme savo kodų sistemą. Kiekvienas triušis turi savo kodą. Skaitėme daug literatūros, iš užsienio kalbų išsivertėme standartų reikalavimus, išsiaiškinome, kokias veisles galima kergti. Netrukus asociacijos veiklą įteisino Žemės ūkio ministerija. Dabar viskuo domimės, turime gi eiti koja kojon su Europa.“
Pražudo ligos
Triušininkystėje, kaip ir kituose gyvulininkystės sektoriuose, kyla problemų dėl ligų. „Nuo jų nepabėgsi. Juk važinėjame po parodas, perkame triušius ir nori nenori parsivežame bakterijų, virusų, – sako E. Kubilius. – Yra tokių virusinių ligų, kurios ištisas bandas pražudo. Pavyzdžiui, maras, – nuo užsikrėtimo iki gaišimo užtenka dviejų parų, kad išguldytų absoliučiai visus triušius tvarte, užkratas veikia taip greitai, kad gyvūnų niekaip neišgelbėsi.“
Dar viena baisi liga, vis įsisukanti į triušių fermas, pastereliozė – kvėpavimo takų liga. Nors ji nėra 100 proc. mirtina ir žūsta nuo saulės spindulių, bet juk daugiausia triušių laikoma tvartuose. Žinoma, jeigu triušis turi gerą imunitetą, gerai šeriamas, laikomas, ligos puola mažiau.
Šių dienų rykštė, pasak triušių augintojo, yra nekokybiški, pelėsiu užkrėsti pašarai. Kartais kombinuotieji pašarai gaminami iš drėgnų grūdų, kuriuose dėl pelėsio gausu toksinų. Jie labai kenkia kepenims. E. Kubilius sako, kad kartą dviejų mėnesių triušiukas krito nuo kepenų cirozės, kuria susirgo dėl ypač didelio kiekio toksinų. Todėl asociacijos vadovas savo ūkio reikmėms pašarus gamina pats, grūdų įsigyja tik iš patikimų ūkininkų.
„Man šiaušiasi plaukai, kai pagalvoju, ką šiemet mes visi valgysime, – jaudinasi E. Kubilius. – Mėsa, pienas, miltai... Visų kokybei atsiliepia prastas grūdų derlius, kuris šiemet dėl per didelės drėgmės tikrai gali būti paveiktas pelėsio. Žinoma, jo visiškai išvengti neįmanoma, tačiau mikrodozės nėra tragedija, bet reikia kad nebūtų per daug. Mes triušiams netgi raudonėlių duodame, nes jie yra kaip toksinų skrandyje rišikliai.“
Entuziastų rankose
Kitoje Lietuvos triušių augintojų draugijoje taip pat buriasi apie 30 narių. Jos vadovas dr. A. Stimbirys sako, kad triušininkystė, kaip ir visas žemės ūkis, šiuo metu Lietuvoje išgyvena sunkų laikotarpį. „Nėra susidomėjimo triušininkyste, jos ateitis – tik entuziastų rankose, – sako šios organizacijos vadovas. – Asociacijos nariai užsiima veislininkyste, tačiau daugiausia auginame mėsinius triušius, o kailiai dabar nemadingi. Triušiai nepriklauso prie kailinių žvėrelių, tačiau jų kailiai taip pat būdavo panaudojami. Dabar ir klimatas toks, kad kailių nereikia, ir mados nėra.“
Pats A. Stimbirys augina reksų ir Kalifornijos veislės triušius, šios veislės paklausios, nes, tarkime, senosios Kalifornijos veislės triušiai yra mažiau lepūs. Reksus augina dėl kailio grožio, jie ypatingi – jeigu parodytum tik kailį, niekas nesuprastų, kad jis triušio.
Lietuvoje sunku realizuoti triušieną. Mėsa – viena geriausių. Mažai riebalų, cholesterolio. Tačiau nėra triušienos valgymo tradicijos, nebent ją perka vaikams jaunos mamos. Pardavimas mažas, tačiau šios asociacijos tikslas buvo ne masinis pardavimas, bet kad žmogus valgytų sveiką maistą. Juk triušienoje yra visa puokštė naudingų medžiagų, tarp kurių ir omega-3 riebalų rūgštys. Deja, triušininkyste vis mažiau domimasi ir kitose šalyse, kad ir Čekijoje ar Vokietijoje, kur triušienos valgymo tradicijos buvo kur kas gilesnės nei Lietuvoje. Ten taip pat šis verslas nyksta, nes juo vis mažiau užsiima jauni žmonės.
„Ši karta labiau viską pamatuoja, ilgiau svarsto, ar investuoti, ar ne, – sako A. Stimbirys. – Be to, laikydamas gyvūnus esi pririštas. Net ir trumpam sunku juos palikti, nes reikia bent du kartus per parą šerti. Kita vertus, dabar žmonės labiau linksta į augalinio maisto vartojimą.“
Vis dėlto asociacijos vadovas sako, kad triušininkyste labiau susidomėti turėtų net ir pavieniai žmonės, kurie turi sodą, sodybą ar tiesiog gyvena privačioje valdoje. Juk nesunku auginti bent kelis triušius savo reikmėms. Jis mano, kad ši galimybė neišnaudojama, nors sąlygų daug kas turi, net ir pašarams žolės savame sklype visada atsiras.
Naujausi komentarai