Aktyvumas – ribotas
Žemės ūkio agentūra (ŽŪA) prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) paskelbė vietos maisto gamintojų pasiūlos ir viešojo sektoriaus įstaigų poreikių duomenų lenteles. Idėja – paprasta: vienoje vietoje ūkininkai gali pristatyti, ką augina ir kokius kiekius pajėgtų tiekti, o mokyklos, darželiai, ligoninės ir kitos įstaigos – parodyti, kokių produktų joms reikia.
Tarsi savotiška pažinčių tarnyba: vieni prisistato, ką gali tiekti, kiti praneša, ko jiems reikėtų. Toks bendradarbiavimas būtų naudingas ir vietos gamintojams, ir viešosioms įstaigoms, ir maistą valgantiems žmonėms, ypač vaikams.
Vis dėlto paskelbtos lentelės atskleidė ir kitą dalyką – vietos gamintojų aktyvumas kol kas gana ribotas.
Didelė paklausa, menka pasiūla
Žemės ūkio agentūros duomenimis, savo produkciją ir tiekimo galimybes nurodė 49 gamintojai ir tiekėjai, iš jų – 38 ūkininkai. Gamintojų pasiūlos duomenys gauti iš 22 savivaldybių. Viešojo sektoriaus įstaigų poreikių duomenų bazėje sukaupta informacija apie daugiau kaip 740 įstaigų.
Ypač į akis krinta Kauno regionas. Nors čia veikia daugybė ūkių, o viešųjų įstaigų poreikiai maisto produktams yra dideli, gamintojų pasiūla duomenų bazėje – labai ribota.
ŽŪM ir ŽŪA inicijavo net atskirą bandomąjį projektą Kauno mieste ir rajone, kuriuo siekiama stiprinti savivaldybių, joms pavaldžių ugdymo, socialinės globos, sveikatos priežiūros ir kitų viešojo sektoriaus įstaigų bei vietos ūkininkų ir kooperatyvų bendradarbiavimą, aktyviai ieškant praktinių galimybių vietos produkcijai pasiekti viešojo sektoriaus įstaigas.
Tačiau ūkininkai neskuba įsilieti į šią rinką. Ar jie nežino apie tokią galimybę, ar abejoja jos nauda, o gal kliūčių atsiranda tuomet, kai nuo gražios idėjos pereinama prie konkrečių tiekimo sąlygų?
Svarbu ne vien parduoti
Trumpųjų maisto tiekimo grandinių privalumai akivaizdūs. Ūkininkas gali parduoti produkciją tiesiogiai pirkėjui, geriau pažinti jo poreikius, sumažinti tarpininkų ir gauti didesnę pardavimo pajamų dalį. Viešoji įstaiga savo ruožtu turi galimybę įsigyti vietoje užaugintų, šviežių produktų, o vietos ekonomikoje lieka daugiau pinigų.
Tačiau ūkininkui nepakanka žinoti, kad jo produkcija reikalinga. Jis turi įvertinti, ar galės ją pristatyti reikiamu laiku, reikiamu kiekiu ir už tokią kainą, kad prekyba būtų ekonomiškai naudinga.
Sutvarkytų kas nors apmokėjimo sistemą, ūkininkai patys belstųsi į duris, o dabar visos šios programos – tik idėjų lygmeniu.
Žemės ūkio agentūros užsakymu 2025 m. atlikta trumpųjų maisto tiekimo grandinių tyrimo apklausa atskleidė gana konkrečias problemas. Iš apklausoje dalyvavusių ūkininkų, kurie dar nedalyvavo trumposiose maisto tiekimo grandinėse, 44 proc. nurodė, kad dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose pernelyg sudėtingas. Po 33 proc. įvardijo sandėliavimo problemas ir nepastovius, nedidelius užsakymus. Dar 31 proc. minėjo logistikos trūkumą ir didelę administracinę naštą.
Tai svarbūs skaičiai, padedantys suprasti, kodėl ūkininkas gali nesusigundyti net ir perspektyvia galimybe.
Pvz., daržovių augintojo derlius gali būti puikus, tačiau ar apsimokės kelis kartus per savaitę vežti nedidelį kiekį produkcijos į skirtingas įstaigas? Ar ūkyje yra tinkamos sąlygos produkcijai sandėliuoti? Kas pasirūpins pristatymu, dokumentais ir sąskaitomis? Kas nutiks, jei kitą sezoną pirkėjo poreikis pasikeis? Tai ne smulkmenos, o kasdieniai ūkininkavimo ekonomikos klausimai.
Kliūčių yra visur
Viešosioms įstaigoms svarbu užtikrinti, kad produktai būtų tiekiami reguliariai, atitiktų kokybės ir maisto saugos reikalavimus, o pirkimai vyktų pagal teisės aktus.
Žemės ūkio agentūros tyrimo duomenimis, įstaigos, kurios neperka produktų per trumpąsias maisto tiekimo grandines, tarp pagrindinių kliūčių nurodė tiekėjų negalėjimą užtikrinti nuolatinio tiekimo, nepakankamą produkcijos kiekį ir asortimentą bei informacijos apie vietos tiekėjus stoką.
Taigi susidaro uždaras ratas: įstaigoms reikia patikimų tiekėjų, o ūkininkams – aiškių, nuolatinių ir ekonomiškai pagrįstų užsakymų.
Galbūt reikia tarpininko?
Vienas iš galimų sprendimų – stiprinti kooperaciją ir bendrą logistiką. Jei pavienis ūkininkas negali pristatyti viso įstaigai reikalingo asortimento, tai galėtų padaryti kelių ūkių grupė ar kooperatyvas. Vienas galėtų tiekti daržoves, kitas – pieno produktus, trečias – mėsą. Bendras transportas ir suderinti pristatymo grafikai padėtų sumažinti išlaidas.
Kita svarbi grandis – žmogus ar organizacija, kuri padėtų ūkininkams ir įstaigoms susikalbėti. Reikėtų ne tik skelbti, kokių produktų reikia, bet ir padėti įvertinti, kas galėtų juos tiekti, kokiomis sąlygomis tai apsimokėtų, kaip parengti dokumentus ir suderinti pristatymą.
ŽŪM jau yra įvardijusi centralizuoto koordinavimo, praktinių žinių ir logistikos trūkumą kaip trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtros kliūtis.
Ar iš tiesų nenori?
Vis dėlto būtų neteisinga iš nedidelio į duomenų bazę įsitraukusių ūkininkų skaičiaus daryti išvadą, kad jie nenori bendradarbiauti. Neįrašytas į lentelę ūkininkas nebūtinai atmeta galimybę tiekti produkciją viešajam sektoriui. Gal jis apie ją nežino, gal neturi laiko pildyti dokumentų, gal jo produkcija jau realizuojama kitais kanalais, o gal konkrečios tiekimo sąlygos jam tiesiog netinka.
Kauno rajono ūkininkų sąjungos (KRŪS) pirmininkas Mindaugas Maciulevičius įsitikinęs: kol valstybė nesukurs veikiančio finansavimo mechanizmo, ūkininkų raginti dalyvauti tokiose iniciatyvose beveik nėra prasmės.
„Mes jau šešti septinti metai apie tai kalbame, bet ta graži iniciatyva neturi ekonominio pagrindo, – sako M. Maciulevičius. – Pradžioje entuziazmo netrūko: ūkininkai domėjosi, ieškojo galimybių, buvo supažindinami su potencialiais pirkėjais. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad vien noro bendradarbiauti nepakanka. Susidūrus su realiomis kainomis nebelieka galimybės susitarti.“
Kol kas tik geros idėjos
Skatinama, kad Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigos dalyvautų ekologiško maitinimo programose, kurias finansiškai remia ŽŪM. Šių programų pagrindinė idėja – nacionalinis biudžetas kofinansuoja savivaldybes, kurios didesnes išlaidas skiria tam, kad vietiniai ekologiški ir nacionalinės kokybės maisto produktai pasiektų darželius. „Tiksliau, leidžia darželiams nusipirkti to vietinio šiek tiek brangesnio, bet geresnio maisto. Juk mūsų vištiena, kuri užauginama per 50–60 dienų, negali kainuoti tiek, kiek atvežtinė iš svetur, kur užauginta per 30 dienų. Skiriasi savikaina ir kokybės parametrai, tad ir kaina skiriasi, – sako KRŪS pirmininkas. – Didžiausia problema, kad nėra sistemos, kaip pati Žemės ūkio ministerija kofinansuos savivaldybes. Ministerija labai nori vykdyti tokią programą ir turi ambiciją. Tačiau jei negali kofinansuoti, tai gal kokią reklamos kampaniją tėveliams suorganizuotų, kodėl geriau patiems kokiu euru brangiau mokėti, bet sveikiau maitinti vaikus, vartoti geresnius produktus. Sveikesnis maistas – sveikesni vaikai. Ukmergės pavyzdys tai parodė.“ Iš tiesų, šiandien jau oficialiai tvirtinama, kad Ukmergės vaikai, kelerius metus pasimaitinę sveikesniais produktais, ėmė sirgti mažiau. Tačiau keli projektai, kofinansuojami valstybės, nėra visa Lietuva.
Neįdomu, nes jiems nemoka
„Vietinių ūkininkų pagaminti produktai brangesni ne todėl, kad ūkininkai nori pasipelnyti, o todėl, kad to maisto savikaina yra didesnė. Mes nesame konkurencingi, palyginti su stambiausiais importuotojais, – aiškina M. Maciulevičius. – Ūkininkai pradžioje labai entuziastingai domėjosi tomis maisto grandinėmis, bet neatsirado papildomų lėšų, kurios leistų pirkėjams jų produktų įsigyti. Dabar mes norime parduoti, darželiai nori pirkti, bet aiškina, kad jiems per brangu, negali sau leisti. Tai mes ir sakome: kol neatsiras reali nacionalinė parama, tol joks, taip pat ir Kauno rajono, bandomasis modelis neveiks.“
Kodėl Kauno rajono ūkininkai neatsiliepė į ŽŪA kvietimą pateikti duomenis? Tiksliau, atsiliepė tik vienas ūkininkas? Todėl, kad mums neįdomu, nes jie nemoka pinigų, sako KRŪS vadovas. „Mes turime šešerių metų patirtį. Darželių susidomėjimas visada buvo, bet ar jie gali mokėti už vietinius kokybiškus produktus? Ne, – sako M. Maciulevičius. – Mes net nekalbame apie brangiausią, tik apie kažkiek brangesnę produkciją, tačiau vieni nenori patirti nuostolių parduodami pigiau, nei užaugina, o kiti neturi pinigų pirkti brangiau. Žinoma, ministerija čia galėtų būti tarpininke. Jeigu mums pasakytų, kad štai nuo tada visi Kauno miesto ir rajono darželiai valgys lietuvišką maistą, mes galėtume susikooperuoti, įsigyti elektrinių transporto priemonių logistikai, nebrangiai atvežti net ir kasdien tik po kelis kilogramus į kiekvieną darželį. Tačiau kai yra mažai tų valstybės finansuojamos programos dalyvių, tai vien atvežti kainuoja labai daug. Tai tiesiog neracionalu, kainos tampa kurioziškos.“
Situacijos irgi tampa kurioziškos. M. Maciulevičiaus pateikia pavyzdį: Kauno rajone yra ūkininkas Audrius Banionis. Jis viską gamina, ūkyje turi ir mėsos, ir daržovių, ir kiaušinių, ir duonos. Jo ūkio produktų kainos tikrai nedidelės, bet ir tokiomis kainomis darželiai neperka, nes jie renkasi tuos, kurie tiekia dar pigiau.
Ministerija kartais sako, kad ūkininkai nenori užsiimti maisto tiekimu darželiams. Tačiau, pasak pašnekovo, ūkininkai – ne tinginiai, jie – realistai. „Reikia atskirti, kur yra politinė propaganda, kur realios sąlygos. Sudarykite sąlygas – bus tų tiekėjų ir jie net į eilę rikiuosis, norėdami, kad iš jų pirktų. Juk negali ūkininkas į kiekvieną darželį važiuoti kasdien ir vežti po kelis kilogramus bulvių ar kitokių produktų. Po daugiau negali, nes darželiai neturi kur sandėliuoti, tad visko perka tik mažais kiekiais. Sutvarkytų kas nors apmokėjimo sistemą, ūkininkai patys belstųsi į duris, o dabar visos šios programos – tik idėjų lygmeniu“, – sako M. Maciulevičius.
Turi pastabų
Apie trumpąsias maisto grandines ir jų problemas nuomonę yra išsakiusi ir Lietuvos daržovių augintojų asociacija (LDAA), kurios atstovai dalyvavo antrajame trumpųjų maisto tiekimo grandinių bandomojo projekto Kauno mieste ir rajone darbo grupės susitikime. Jame buvo diskutuota, kas ir kokiomis sąlygomis galėtų tiekti vietos maisto produktus viešojo sektoriaus įstaigoms, aptarti Kauno miesto ir rajono ugdymo įstaigų poreikiai, vietos gamintojų tiekimo galimybės ir viešųjų pirkimų reikalavimai.
Asociacijos vertinimu, daržovių augintojų galimybės dalyvauti trumposiose maisto tiekimo grandinėse šiuo metu yra ribotos. Tam įtakos turi keliami reikalavimai, neadekvačiai formuojami maisto produktų krepšeliai, kurie ne visada atitinka specializuotų daržovių ūkių gamybos ir tiekimo galimybes. Taip pat asociacijos nariams kyla klausimų dėl tiekiamoms daržovėms nustatytų kokybės reikalavimų ir jų laikymosi praktikoje. Ar visiems tiekėjams taikomi vienodi standartai ir ar užtikrinama reali jų kontrolė?
Trumpųjų maisto tiekimo grandinių idėją LDAA vertina teigiamai, tačiau norint, kad jose aktyviau dalyvautų Lietuvos daržovių augintojai, būtina ieškoti praktiškų sprendimų, kurie atitiktų tiek ugdymo įstaigų poreikius, tiek realias ūkininkų galimybes. Svarbu, kad vietos produkcijos tiekimas būtų ne tik siekiamybė, bet ir realiai veikianti sistema.
Pradininkai
Ukmergės rajono savivaldybė tapo ekologiško maitinimo pradininke ir tikra sėkmės istorija Lietuvoje. Čia dar 2018 m. ŽŪM iniciatyva prasidėjo unikalus bandomasis projektas, kurio metu du vietos darželiai – „Nykštukas“ ir „Žiogelis“ – pirmieji šalyje perėjo prie ekologiško maitinimo (ekologiški produktai sudarė daugiau kaip 80 proc. raciono). Ši iniciatyva sulaukė tokio didelio tėvų ir savivaldybės palaikymo, kad Ukmergė tapo vienintele savivaldybe, kurioje ekologiškas maitinimas buvo įdiegtas visose ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
Ši vietinė Ukmergės sėkmė padėjo pamatus nacionalinei paramos programai, kuria siekiama, kad ekologiškas ir kokybiškas maistas pasiektų kuo daugiau Lietuvos vaikų, o įstaigoms būtų kompensuojama finansinė našta. Tai gražūs pavyzdžiai, tačiau kol kas sunkiai įgyvendinami platesniu mastu.
Naujausi komentarai