– Susituokusi ir nesusituokusi pora, kuri įsigyja bendrą būstą – kuo jos skiriasi?

– Skiriasi labai daug kuo. Jeigu pora yra susituokusi, santuoka automatiškai kuria bendrą nuosavybę ir visiškai nesvarbu, koks yra kieno indėlis į tą turtą. Pavyzdžiui, susituokė vyras ir moteris, po santuokos įsigijo turtą, pinigai yra iš vieno iš sutuoktinių verslo ir tai visiškai nesvarbu, nes turtas yra bendras automatiškai. Tuo tarpu, jeigu butą perka pora, kuri gyvena kartu, bet nėra susituokusi ir tas butas registruojamas vieno vardu – nes galima iš karto registruoti ir abiejų vardu – ir po kažkiek laiko ta pora skiriasi, tas kitas asmuo turi įrodinėti, koks buvo jo indėlis į tą turtą. Ir tada gali pretenduoti arba į to turto dalį arba į kažkokią kompensaciją. Nėra automatinio bendros nuosavybės sukūrimo tokiu atveju.

Ginčai būna net iki tokio lygio, kad vienas sako „aš gyvenau su tavim“, o kitas sako „ne, aš su tavim negyvenau“.

– Kokia yra teismų praktika? Na, tarkim, dažnai tų čekių neišsaugom, jeigu grindis pirko, sienų dažus, gipso kartoną, dar kažką. O kaip įrodyti, kad aš tą gipso kartoną susukau, nudažiau sienas, suklojau grindis? Tikriausiai savo darbo nefilmuoja žmonės.

– Visko būna. Iš tikrųjų, paskutinėj byloj, kurią turėjom, pateikė labai nemažai nuotraukų, kur žmonės dirbo ir fotografavosi. Beje, dabar žmonės mėgsta fotografuotis ir filmuotis. Tai visos nuotraukos, visi trumpi filmukai jau gali būti įrodymai, kad ten buvo iš tikrųjų dirbama. Ir tada teismų praktikoj žiūrima, kiek pavyko įrodyti tam pretenduojančiam į turtą, kad jis įnešė kažkokio savo turto, veiklos. Kartais teismai labai laisvai pažiūri į šitą reikalą. Jeigu pavyks įrodyti, kad mes bendrom jėgom vedėm ūkį, ypač jeigu praeina nemažai bendro gyvenimo, tarkim, 10 metų, jeigu dar vaikai yra bendri, tai tokiu atveju tų įrodymų gal net mažiau reikia. Jeigu tas bendras gyvenimas trumpesnis, daugiau santykių aplink visokiausių, tada yra sudėtingiau ir kartais neturint jokio bankinio pavedimo, čekio iš parduotuvės, įrodyti gali būti labai sudėtinga.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar dažnai žmonės elgiasi nesąžiningai šitoje vietoje: sako, nieko jis čia nedarė, jokių grindų neklojo, nieko nepirko, butas yra mano ir viskas?

– Reikia suprasti, kad tokie ginčai turi labai daug emocijų ir nuoskaudų už savęs. Tai nėra vien tik teisiniai ginčai. Kai pora išsiskiria, tų emocijų tikrai būna labai daug ir pasitaiko, kad galbūt nesugebama atsiriboti asmeninių santykių ir galvoti tik apie turtinius santykius. Ir tuomet ginčai būna net iki tokio lygio, kad vienas sako „aš gyvenau su tavim“, o kitas sako „ne, aš su tavim negyvenau“.

– Kaip tada įrodoma, kad jie kartu gyveno?

– Iš tikrųjų tokiose bylose beveik visada apklausiami liudytojai. Dažnai būna kaimynai, kurie paliudija. Gali būt apklausiami giminaičiai, draugai, gali būti įrodymas, jeigu žmogus gaudavo tuo adresu kažkokią korespondenciją. Tai įrodinėjimo menas yra labai įdomus dalykas ir čia reikia labai kūrybiškai pasižiūrėti, kokie duomenys patvirtins, kad aš ten gyvenau.

– Kaip tokioms poroms apsidrausti? Na, santuoka sudaroma, paskui turtas dalijamas per pusę, viskas aišku. Žmonės pradeda gyventi kartu, įsimylėję, tikrai negalvoja apie skyrybas, bet galbūt reikėtų pagalvoti, jeigu perka bendrą turtą? Gal bendrai jį registruoti ar sutartį kažkokią kitokią sudaryti, kaip apsidrausti?

– Tai ne galbūt, o tikrai reikia pagalvot. Nes jeigu po to reikia ginčytis, ginčo baigtis niekada nežinoma. Investuojant nemažus pinigus, pavyzdžiui, į būstą, reikia susitarti, ar mes kartu perkam, ar ne. Jeigu ne kartu, tai kitas nieko ir neinvestuoja į tą turtą. Jeigu kartu, yra labai paprasta iš karto pirkti per pusę. Tada yra bendra dalinė nuosavybė – pusė buto vienam, pusė kitam. Jeigu taip neišeina dėl kažkokių priežasčių, galima pasirašyti kažkokias tarpusavio sutartis – paskolos, bendradarbiavimo sutartis. Turėt susitarimą ir labai aiškų įrodymą, kaip mes tarėmės pradžioje ir kas paskui įvyko.