Centrinis bankas, įvertinęs  bendrovės vykdomą skolinimosi veiklą, mano, jog tokie mokėjimai nėra vartotojų kreditavimas, pranešė „Agrokoncernas“.

„Nėra pagrindo teigti, kad „Agrokoncerno“ sudaromos pirkimo-pardavimo, atidėto mokėjimo ar kitoms įsiskolinimo mokėjimo sutartims turėtų būti taikomos Vartojamojo kredito įstatymo ar Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nuostatos,“ – rašoma Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašte „Agrokoncernui“.

Pasak LB, vartojamojo kredito ar paskolos, užtikrinamos nekilnojamojo turto hipoteka, gavėjas gali būti tik fizinis asmuo, kuris skolinasi  asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms.

Pagal Ūkininko ūkio įstatyme pateikiamą apibrėžimą ir kitus teisės aktus ūkininkas, imantis paskolą ūkio reikmėms, vykdo profesinę veiklą, todėl nepatenka nei į vartojimo kredito gavėjo, nei į kredito gavėjo sampratas.

LB teigimu, „Agrokoncerno“ pirkimo-pardavimo sutartyse yra aiškiai nurodyta, kad prekes pirkėjai įsigyja žemės ūkio produkcijos gamybai.

Prašymą centriniam bankui įvertinti „Agrokoncerno“ veiklą Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas ir frakcijos seniūnas Juozas Olekas pateikė sausio pabaigoje. J. Olekas prašė įvertinti, ar „Agrokoncerno“ veikla turi finansinių paslaugų teikimo požymių, ir prašė pateikti Lietuvos banko nuomonę, ar bendrovė, galimai turėdama interesą įsigyti skolininko valdomą žemės sklypą, nepiktnaudžiauja paskolų teikimu.

Lietuvos bankas atsakyme J. Olekui teigia, kad nėra pagrindo manyti, jog „Agrokoncernas“ verčiasi finansų įstaigos veikla.

„Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės pagrindinė veikla yra prekyba trąšomis ir pesticidais, prekyba sėklomis, prekyba žemės ūkio technika, grūdinių kultūrų auginimas, pardavimas ir pan., nebūtų pagrindo teigti, kad bendrovė, sudarydama sąlygas įsigyti žemės ūkyje būtinų trąšų, augalų apsaugos priemonių ir sėklų atidedant mokėjimą už juos, verčiasi finansų įstaigos veikla“, – teigė Lietuvos bankas.

J. Olekas taip pat teiravosi, ar nuolatinis, sistemingas mokėjimų atidėjimas už suteikiamus vekselius ir (arba) įkeičiant turtą, nevertinant skolininko (šiuo atveju ūkininko) mokumo, sandorio rizikos, neiškraipo finansų rinkos, ar tokia veikla turėtų būti reglamentuojama ir pan.

Lietuvos bankas atsakė, kad niekas neturi teisės versti asmens pasirašyti vekselį, o jį pasirašęs asmuo įgyja prievolę sumokėti nurodytą sumą vekselio turėtojui.

„Vekselio davėjas ginčyti išduoto vekselio sąlygas gali tik teisme ir Lietuvos bankas nėra įgaliotas prižiūrėti, kaip vykdomas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas“, – rašoma LB atsakyme J. Olekui.

Parlamentaras taip pat klausė, kokie teisės aktų pakeitimai, Lietuvos banko nuomone, leistų užtikrinti efektyvią tokios veiklos kontrolę ir skaidrumą.