Tadas: norėjau pažinti save
Marijampolietis T. Lenkšas emigravo dar 2007-aisiais – pirmiausia į Angliją, kur mokėsi staliaus amato, paskui staliumi ir dirbo, puikiai išmoko anglų kalbą. „Buvau jaunas ir norėjau pokyčių, siekiau labiau pažinti save, ką gebu ir kam tinku. Nuo pat išvykimo iš Lietuvos pradžios turėjau tikslą dirbti taip, kad užsirekomenduočiau ir įgyčiau darbdavių pasitikėjimą“, – pasakoja Tadas. Po aštuonerių metų jis patraukė šiauriau, į Norvegiją, ten dirbo prie sudėtingų infrastruktūros projektų: tiltų, užtvankų, lašišų baseinų statybų. Nors gana nemažai žmonių sąmoningai lieka dirbti paprasčiausius darbus, Tadas turėjo ambicijų. Pradėjęs nuo fizinio darbo, ilgainiui pašnekovas įgijo daugiau atsakomybių, jam buvo patikėta vadovauti darbininkų brigadoms. „Pradžioje, žinoma, kaip ir daugelis, kasiau griovius, lanksčiau armatūrą, pyliau betoną. Žodžiu, nevengiau fizinių užduočių ir stengiausi įgyti patirties, perprasti objektų specifiką iš šalies.“ Dirbdamas su lenkais lietuvis pramoko lenkiškai, perprato norvegų kalbą, o anksčiau įgytos anglų kalbos žinios itin pravertė bendraujant su vadovais. Dabar, grįžęs į Lietuvą ir dirbdamas didžiuliame „Via Baltica“ objekte netoli Lenkijos sienos, Tadas džiaugiasi, kad gali lenkiškai susikalbėti su vairuotojais iš kaimyninės šalies. Prisimindamas norvegų kalbos ypatumus, pašnekovas juokiasi, kad pats norvegas savo tautiečio, esančio kitoje kalno pusėje, gali ir nesuprasti, – kalba gausi dialektų.
Neišvengiami ir kultūrų skirtumai. Jų yra tiek darbe, tiek už jo ribų. Anot T. Lenkšo, Norvegijoje statybos nestoja net ir esant nepalankioms orų sąlygoms: snygiui, ilgai trunkančiam lietui ar pan. Čia dirbantys prisitaiko – vilki specialią darbo aprangą ir tęsia užduotis. Tiesa, išimtis galioja prieplaukų statytojams, priklausantiems nuo potvynių ir atoslūgių kaitos, – jų darbai planuojami ir vykdomi atsižvelgiant į gamtines sąlygas. Kalbėdamas apie kultūrų skirtumus, Tadas pažymi šiauriečių santūrumą. Pasak jo, norvegai, kitaip nei lietuviai, nelinkę rodyti emocijų: „Vietiniai į viską reaguoja itin ramiai, vengia erzelio, nereikalingo streso. Šaltas požiūris išlieka net ir sprendžiant problemines situacijas. Už darbo ribų skandinavai bendrauja mažomis grupelėmis, yra atsargūs priimdami naują žmogų į savo ratą.“
Įmonė, kolegos labai skatina studijuoti inžinerines studijų programas, dengia didelę dalį mokslo išlaidų.
Apsisprendimą grįžti į Lietuvą lėmė žinia, kad Tado šeima sulauks pirmagimės. Toks didžiulis įvykis nepaliko abejonių, kad reikia krautis lagaminus ir keliauti į gimtinę visam laikui. Tadas neįsivaizduoja jokio kito scenarijaus, kaip tik nuolat būti su vaiku šiam augant: „Norėjau grįžti namo ir būti su žmona, išgyventi tėvystę pačiu tikriausiu būdu, o ne matytis virtualiai ir tik kartkartėmis parskristi.“ Ieškant pajamų šaltinio, pašnekovui buvo svarbus darbdavio stabilumas, patikimumas, geras vardas kelių statybos sektoriuje. Būtent dėl to buvęs emigrantas pasirinko bendrovę „Kauno tiltai“. „Džiaugiuosi, kad buvau draugiškai sutiktas, supažindintas su darbo specifika ir pristatytas komandai, su kuria šiuo metu dirbu įspūdingame „Via Baltica“ objekte. Nesustoju ir noriu įgyti kelių inžinerijos išsilavinimą kolegijoje – šį rudenį pradėjau studijas. Tikslingai ir oficialiai baigti mokslai, tikiu, atvers dar daugiau galimybių kilti karjeros laiptais. Jaučiuosi pasiryžęs suderinti darbą, tėvystę ir mokslus. Juo labiau įmonė, kolegos labai skatina studijuoti inžinerines studijų programas, dengia didelę dalį mokslo išlaidų.“
Mantas: tolerancija – tai, ko išmokau emigravęs
34-erių alytiškis M. Darameičikas, emigracijoje praleidęs kone du dešimtmečius, jau pusmetį darbuojasi „Kauno tiltuose“ ir yra atsakingas už pirkimus. Pašnekovas į Škotiją patraukė dar būdamas paauglys. Ten baigė vidurinę mokyklą, šiek tiek dirbo skirtinguose sektoriuose (viešbutyje, fabrike). Vėliau įstojo į universitetą, pasirinko elektros ir elektronikos inžinerijos studijas. Jam gyvenant užsienyje, vyko didelių politinių pokyčių – „Brexitas“ neišvengiamai paveikė ir darbo rinką, tapo žymiai sunkiau rasti trokštamą veiklą. Tačiau ir čia Mantas rado būdų prasmingai išnaudoti laiką, todėl ryžosi įgyvendinti savo svajonę – studijuoti muziką, gilintis į gitaros subtilybes. Vis dėlto gyvenimas Mantui buvo paruošęs netikėtą posūkį – dėl asmeninių priežasčių jaunas vyras išvyko į Bulgariją. „Šioje šalyje atsidūriau kaip meilės emigrantas. Čia irgi radau man patinkantį darbą inžinerijos, projektavimo ir pirkimų srityje.“
Lietuvis sako, kad bulgarai, nors ir pietiečiai, darbe rodo mažiau emocijų nei škotai ar tėvynainiai. Balsą jie pakelia itin retai, o Škotijoje šaukimas darbo vietoje apskritai prilyginamas smurtui. Be to, anot Manto, užsienyje neretai darbuotojo klaidos yra vertinamos kaip įgyta patirtis, o ne baudžiama už suklydimą. „Tam tikra prasme išgirsti prieš pradedant dirbti, kad klysti, – normalu, yra palengvėjimas. Klaidos traktuojamos kaip normalus reiškinys, iš kurio pasimokius kyla paties žmogaus vertė.“ Bulgarijoje darbe įprasta glaudžiai bendrauti, kartu pietauti.
Gyvenimas ir darbas užsienyje jam atvėrė daug galimybių išmokti kalbų. Bulgarai ne itin linkę bendrauti ne savo kalba, todėl pašnekovas šiek tiek pramoko bulgariškai. Mantas laisvai kalba angliškai, moka vokiečių, prancūzų, šiek tiek lenkų ir rusų kalbas.
Ilgi metai svetur išmokė ir kitų svarbių dalykų. „Tolerancija. Manau, ši pamoka yra viena iš kertinių bet kokioje kultūroje. Gebėjimas nuoširdžiai priimti kitokius žmones, suprantant, kad visi esame skirtingi ir vertingi. Škotijoje labai jaučiama žodžio, saviraiškos laisvė, teisė būti išgirstam. Priimamas toks, koks yra, žmogus neįsibaimina, gali drąsiai siekti savo tikslų“, – mano alytiškis.
Sumanymas grįžti į gimtinę brendo keletą metų. Tam bendrovės „Kauno tiltai“ darbuotojas ruošėsi domėdamasis buvusių lietuvių emigrantų istorijomis. Forumuose M. Darameičikas rado drąsinančių sugrįžusių į Lietuvą žmonių patirčių. Lietuvoje vėl įsikūrę žmonės dalijosi, kad reikia išdrįsti, kad šalis sparčiai modernėja ir yra galimybių įsikurti, dirbti, visavertiškai gyventi.
Bendrovės „Kauno tiltai“ pasiūlytas darbas atitiko mano patirtį, veiklos profilį ir lūkesčius, todėl nedvejodamas išvykau namo, į Lietuvą.
Postūmis grįžti į Kauną įvyko tebedirbant Bulgarijoje. Nuotoliu dalyvavęs atrankoje į „Kauno tiltų“ siūlomą poziciją, Mantas buvo maloniai nustebintas greitais įdarbinimo procesais, geranorišku darbdavio konsultavimu grįžimo, įsikūrimo klausimais: „Bendrovės „Kauno tiltai“ pasiūlytas darbas atitiko mano patirtį, veiklos profilį ir lūkesčius, todėl nedvejodamas išvykau namo, į Lietuvą.“
Ne tik idealią lietuvių kalbą, bet ir dzūkišką tartį išlaikęs Mantas sako, kad gimtinė – toli gražu ne tik geografinė vieta. Tai tikrumo jausmas, ramybė, aiškumas. Net ir daug apkeliavęs, pamatęs ir patyręs, žmogus įsižemina savo šalyje. Pašnekovas išsitaria, kad būtų norėjęs grįžti anksčiau, ir mano, kad abejojantys turėtų bandyti: „Jei nebandysite kurti gyvenimo mūsų valstybėje, taip niekada ir nesužinosite, kaip viskas būtų susiklostę jums patiems ir jūsų artimiesiems. Mėginti verta – Lietuvoje daug kas pasikeitę į gera, žinoma, yra, kur dar reikia augti, pasistengti. Pokytis žymus, palyginti su tuo, kas buvo prieš 20 metų. Manau, judama gera linkme, daromės atviresni pasauliui ir skirtumams.“
Gediminas: grįžau, nes šeima – svarbiausia
Automobilių remonto ir šaltkalvystės mokslai, virtuvės šefo kepurė, logistikos verslo plėtojimas – buvo visko. „Kai norėjau daugiau uždirbti, ėjau mokytis. Kai norėjau daugiau laisvės – keičiau profesiją. Atėjo laikas, kai svarbiausiu dalyku tapo šeima.“ Bendrovės „Kauno tiltai“ mechanizatorius Gediminas Pudžiuvelis Škotijoje dirbo nuo 2009-ųjų ir po ilgos pertraukos į Lietuvą grįžo 2024 m. Pirmoji užsienio patirtis jauną vyrą vedė į Vokietiją pagal mainų programą, šioje šalyje jis baigė profesinį mokslą. Trumpam užsukęs į Lietuvą ir neįsitvirtinęs, Gediminas patraukė į lietuvių pamėgtą Angliją, paskui išvyko į Škotiją. Būtent ten pašnekovas baigė mokslus maisto gamybos kolegijoje. Būdamas smalsus, imlus ir darbštus, nuo indų plovėjo pareigų pakilo iki virtuvės šefo. „Pradžioje dirbau senelių namų, darželio, mokyklos bufetuose. Pabaigęs mokslus gavau rimtesnių atsakomybių ir didesnių finansinių galimybių rimtuose restoranuose“, – karjeros pokyčius komentuoja Gediminas. Atkaklus ir gerai sutariantis su žmonėmis, jis vadovavo gausiam kolektyvui ir intensyviai dirbo.
G. Pudžiuvelis pasakoja, kad škotai vadovaujasi taisykle „Gyvenk ramiai pats ir leisk ramiai gyventi kitam.“ Nesvarbu, koks gyvenimo būdas, pažiūros, statusas, – niekam kitoniškumas nekliūva. Atvirkščiai – kai pašnekovo šeima kraustėsi į naują būstą, niekieno neraginti kaimynai aplankė naujakurius su pietumis. „Niekas nesikoncentruoja į tavo darbą, pajamas ar pan. Svarbiausia, kad gyvenant greta nekiltų konfliktų, triukšmo, – toks yra taikios kaimynystės receptas“, – dalijasi Gediminas. Tuo tarpu su tautiečiais būta ir ne visai malonių susidūrimų, ypač darbe, pavaldumo lygiu.
Nors abu su žmona sėkmingai baigė mokslus Škotijoje, įsikūrė ir susilaukė dviejų dukrų, vis dėlto „Brexito“ turbulencijos ir svarstymai apie ateitį ėmė lenkti į Lietuvos pusę. Didelis svertas buvo grįžti arčiau tėvų, išleisti mergaites į lietuvišką mokyklą, nes škotiška švietimo sistema Gediminui nepasirodė patraukli.
Svarbu, kad įmonė daug investuoja į naują techniką, o su tokia dirbti – vienas malonumas.
Šiuo metu Kauno rajone namą besitvarkantis bendrovės „Kauno tiltai“ darbuotojas prisimena, kad Lietuvoje išbandė keletą skirtingų darbų tiek maisto sektoriuje, tiek logistikos srityje, tačiau dėl įvairių priežasčių ten neužtruko. Be to, lietuviai darbdaviai dažnai skeptiškai žiūri į užsienyje įgytą išsilavinimą. „Į „Kauno tiltus“ atėjau, nes čia kelis dešimtmečius dirbo mano tėtis, vasaromis kelyje jam talkindavau ir aš, taigi, jau žinojau, kur einu. Baigęs Smalininkų technologijų ir verslo mokyklą, buvau įgijęs visas transporto kategorijas žemės ūkio technikai valdyti, todėl sėsti prie kelių statybos mechanizmo vairo nebuvo nejauku.“ Pasak Gedimino, pradžioje dirbęs kaip mechanizatorius mokinys, po mokymų dėl kokybiškai atliekamų užduočių greitai tapo nuolatiniu darbuotoju. Jis džiaugėsi, kad bendrovė suteikė galimybę ir įvertino. „Praktikos valandos parodė, kad gebu dirbti. Šiuo metu, jei reikia, dengiu nedirbančius kolegas, stengiuosi spėti ir nenuvilti. Svarbu, kad įmonė daug investuoja į naują techniką, o su tokia dirbti – vienas malonumas. Nors nebuvo labai lengva įeiti į ritmą dėl didelių komandų, darbų vadovų skirtinguose objektuose, dažno važinėjimo po išsibarsčiusias statybvietes, manau, man pavyko.“
Grįžimą į Lietuvą G. Pudžiuvelis vertina atsargiai, įžvelgdamas ir vertų dalykų, ir kliūčių. Šiuo metu norisi platesnių finansinių galimybių, tačiau kartu jis pabrėžia, kad yra pasiryžęs stoti į kolegiją, siekti inžinerinio išsilavinimo ir tapti darbų vadovu. Tokį tikslą užsibrėžęs Gediminas teigia, kad viskas pasiekiama su laiku, pasitelkus didelį įdirbį ir kantrybę.
Anot jo, kiekvienas renkasi pasverdamas, ko neteks grįždamas į Lietuvą, ir ką čia ras neįkainojamo. Nors Gediminas atsisakė susikurtos didesnės finansinės gerovės, šeima jam – svarbiausia. „Mylimi žmonės ir sveikata yra neįkainojami dalykai. Pinigai uždirbami. Visa kita įmanoma pradėti iš naujo. Jei turėsi sveikatos, besąlygiškai remiančius artimuosius, užsidirbsi ir susikursi.“
Naujausi komentarai