Todėl tokio objekto kaip suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo, kuris tiekia gamtines dujas, išlaikymo kaina nuolat gula ant visuomenės „prekystalio“ ir kyla įvairios emocijomis grįstos diskusijos, dažnai pamirštant ar neįvertinant, kokias naudas gauname.

Gamtinės dujos yra tokia prekė, kurios tiesiogiai nevartojame. Jos reikalingos pasigaminti maistą, šildytis, naudojamos gaminant įvairias prekes. Skystu ir šaltu pavidalu Europoje SGD naudojamos ir kaip švariausias iškastinis kuras užpildyti laivus, o dar pažangesnėse valstybėse – pripildyti ir antžeminio transporto bakus. Lenkai čia galėtų būti labiausiai įkvepiantis artimiausias mums pavyzdys, turintys net 4 SGD užpildymo stoteles ir Suvalkuose planuojantys statyti dar dvi. Galbūt tai artimiausio penkmečio perspektyvoje išvysime ir Lietuvoje. Dujomis per SGD terminalą yra visiškai aprūpinamas Druskininkų miestas: SGD atgabenamos autocisternomis, užpildytomis paskirstymo stotyje Klaipėdoje, pristatomos ir vėliau „atšildomos“ – taip miestas yra aprūpinamas pigiomis dujomis.

„Tik ar kas bepamena tai, kad Druskininkams buvo kilusi grėsmė apskritai likti be dujų, kai 2016 m. buvo nutraukta sutartis su brangių vamzdinių dujų tiekėju? Tuomet rastas sprendimas tiekti ir išdujinti SGD ir šis sprendimas veikia iki dabar. Ir apie tai nebūtų buvę net kalbos, jei ne 2014 m. pastatytas SGD terminalas – gamtinių dujų importo alternatyva. Tai yra didžiausia vertybė – turėti galimybę rinktis“, – naudos esmę akcentuoja Jurgita Šilinskaitė-Venslovienė, KN l. e. p. Komercijos direktorė.

Šis naudos ir kainos santykis periodiškai pasidaro opus SGD tematikai surezonuojant spaudoje, politikų lūpose ar kitose „tribūnose“.

Tai koks gi tas kainos svoris?

Tematika aktualumą vėl įgavo po šiemet Rytų Europos studijų centro (RESC) atlikto „Geopolitikos ir tarptautinės politikos bei grėsmių suvokimo tyrimo“. Šio tyrimo dalyje apie tarptautinę politiką, krašto gynybą ir energetiką suformuluotas vienas iš teiginių „Suskystintų dujų terminalas „Independence“ Lietuvai yra per brangus“.

Linas Kojala, RESC vadovas sako, jog SGD terminalas yra strategiškai svarbus objektas, todėl klausimai apie jį į tyrimą įtraukiami vykdant gyventojų apklausas jau kelerius metus.

„Tai yra vienas iš plataus sociologinio tyrimo, nagrinėjančio įvairius Lietuvai aktualius tarptautinės politikos, saugumo aspektus, klausimų. Terminalas yra strategiškai reikšmingas projektas, todėl klausimas, susijęs su šiuo projektu, tyrime yra užduodamas nuo 2018 m. Šiais metais su teiginiu, jog terminalas per brangus, visiškai sutiko arba sutiko 40 proc. respondentų. Vis dėlto, palyginti su 2018 m., šis rodiklis sumažėjo 13 procentinių punktų. Nežymiai, praktiškai paklaidos ribose, ūgtelėjo ir teiginiui nepritariančiųjų skaičius – nuo 15 proc. 2018 m. iki 19 proc. 2020 m., apie ketvirtadalis lieka neapsisprendę“, – tyrimo išvadas komentavo L.Kojala.

Tai reikštų, kad didžioji dalis gyventojų vertina terminalo kuriamą vertę arba tiesiog neturi nuomonės. Tačiau grįžtant prie kainos svertų – kas gamtinių dujų vartotojui indikuoja apie tai, kad SGD terminalas per brangus?

„Namų ūkio ar verslo segmento vartotojas gauna galutinį produktą – gamtines dujas, į kurių kainą atgula ir SGD terminalo išlaikymo kaštai – „saugumo dedamoji“, kurią sumoka gamtinių dujų vartotojai su kiekvienu gamtinių dujų kubinių metru ir tai yra vienintelė kaina, kurią vartotojai moka už SGD terminalo išlaikymą“, – paaiškino J.Šilinskaitė-Venslovienė.

Ši „kaina“ sudaro viso labo tik kelis euro centus už kubinį metrą gamtinių dujų. „Saugumo dedamosios“ dydį du kartus per metus nustato Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba.

Energetinis saugumas: ramiau miegame visi

„Prieš penkerius metus gamtinės dujos lietuviams atsiėjo ketvirtadaliu brangiau, nes iki tol jų buvo galima įsigyti tik iš vieno tiekėjo – Rusijos koncerno „Gazprom“. Kai neturėjome SGD terminalo, buvome priversti „Gazprom“ už dujas mokėti brangiausiai Europoje, mokėjome „politinę“ vienintelio tiekėjo vienašališkai nustatomą už dujas kainą, kuri turėjo mažai ką bendro su sąžininga kainodara ir tarnavo kaip manipuliavimo instrumentas. Sunku patikėti, kad 8 eurų už megavatvalandę kaina reiškė net 160 mln. eurų per metus – toks buvo kainos skirtumas lyginant su Vakarų Europos šalimis ir tiek mes būtume permokėję kasmet, jei ne SGD terminalo atsiradimas“, – tai, jog buvome monopolio įkaitais, priminė J.Šilinskaitė-Venslovienė.

Šiandien jau mažai kas besiginčija, kad SGD terminalo Lietuvai reikėjo, tačiau kaip ir bet kuri kita visuomenės reikalinga tarnaujanti infrastruktūra, jis turi savo išlaikymo kaštus. Juk kasmet kainuoja ir visos gamtinių dujų in-frastruktūros – vamzdynų, dujų skirstymo stočių, elektros linijų ir kitų panašių objektų išlaikymas, atnaujinimas, naujų jungčių tiesimas. Palyginkime: štai vieno muziejaus išlaikymas per metus kainuoja 1,5–2 mln. eurų, nedidelio baseino išlaikymas – apie

7 mln. eurų per metus. SGD terminalo, kuris „aptarnauja“ Lietuvos gyventojus ir verslo įmones, išlaikymas per metus gyventojams kainuoja apie 33 mln. Eur (šiemet kone perpus sumažinus saugumo dedamąją), kurie atsispindi tais keliais euro centais galutinėje gamtinių dujų kainoje, t. y. mes niekaip nesumokame už terminalą papildomai, kaip tik per gamtinių dujų tarifą.

„Gamtinės dujos Lietuvos vartotojams pinga nuo 2014 m., šiemet nuo liepos 1 d. jų kaina krito dar 15–22 proc. Įvertinant tai, kad per pirmą šių metų pusmetį net 72 proc. gamtinių dujų į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis buvo importuota per SGD terminalą, galima tvirtai sakyti, kad terminalas mums užtikrina galimybę įsigyti pigesnes dujas, kai jų kaina rinkoje yra palanki. Nuolat dedame pastangas terminalo išlaikymo kaštus mažinti per papildomas veiklas, efektyvumo didinimą“, – pažymėjo KN atstovė.

Reikia pripažinti, kad turėdami SGD terminalą visi galime miegoti ramiau – net ir užsukus gamtinių dujų vamzdžio sklendę (kaip yra tekę patirti ukrainiečiams 2018 m. kovą per šalčius), neliksime be gamtinių dujų tiekimo, nestos gamyklų, naudojančių dujas, veikla.

„SGD terminalas tarnauja ir kaip regioninis gamtinių dujų tiekimo ir energetinio saugumo užtikrinimo įrankis: latviai, estai ir suomiai turi galimybę importuoti dujas per Lietuvos terminalą, iki tol energetinė laisvė buvo tik svajonė. Vien į Latviją per pirmą šių metų pusmetį gamtinių dujų patiekta dvigubai daugiau nei pernai – 2,5 teravatvalandės. Būtent energetinio saugumo užtikrinimo dėmuo yra svarbiausias ir kalbant apie SGD terminalo ateitį“, – sakė J.Šilinskaitė-Venslovienė.

Kaina ilgalaikėje perspektyvoje

KN l. e. p. Komercijos direktorė akcentuoja, kad SGD terminalo įsigyjimas, eksploatavimas ar ilgalaikio SGD teikimo sprendinio užtikrinimas nėra KN ambicija ar pačios įmonės sugalvota idėja.

„Įgyvendindama Lietuvos SGD terminalo įstatymo nuostatas, KN įsipareigojo užtikrinti ilgalaikio SGD tiekimo sprendimą Lietuvai ir rasti patį efektyviausią veiklos modelį nuo 2024 m., kai baigsis laivo-saugyklos „Independence“ nuoma iš Norvegijos kompanijos „Hoegh LNG“. Priimant sprendimą dėl laivo-saugyklos įsigijimo po 2024 m., terminalo išlaikymo kaštai paskirstyti ilgesniam laikotarpiui. Tai leidžia mažinti metinį išlaikymo mokestį už SGD infrastruktūrą gamtinių dujų vartotojams jau nuo šių metų pradžios, todėl saugumo dedamoji šiemet sudaro apie 33 mln. eurų, tai išsyk pajunta ir gyventojai per mažesnes gamtinių dujų kainas“, – naudas vardijo J.Šilinskaitė-Venslovienė.

Ateinantys metai, pasak jos, atneš dar ne vieną strateginę galimybę visu pajėgumu išnaudoti SGD terminalo potencialą, o tai reiškia, kad didės ir galimybės mažinti terminalo išlaikymo kaštus: plėtojamos galimybės SGD užpildyti sunkųjį transportą, SGD terminale gaminti elektrą. Jau pradėtas tiesti dujotiekis GIPL su Lenkija taps svarbia grandimi, sujungsiančia Baltijos regiono dujų tiekimo taškus ir dujotiekius su Lenkija ir visa žemynine Europa, įskaitant tokias šalis kaip Ukraina. Taigi, SGD terminalas ne tik „kainuoja“, bet ir kuria neabejotiną strateginę vertę, tik ją sunkiau pirštais apčiuopti. Juk kai kalbame apie kainas, tik „pliki“ skaičiai kelia emocijas ir toli gražu ne pragmatizmu paremtus vertinimus.