Kaip iš „Snoro” banko atgauti keliasdešimt milijonų litų vertas akcijas? Atsakymą žino prestižinio sostinės biurų kvartalo „Vilniaus verslo uostas” savininkai. Pasirodo, reikia tik tyliai susitarti su „Snoro” bankroto administratoriumi, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".

Dešiniajame Neries krante sostinėje stūksančiam prestižiniam biurų pastatų kompleksui „Vilniaus verslo uostas” šiuo metu skubiai ieškoma pirkėjo.

Dabartiniai savininkai – statybos įmonės „Vėtrūna” valdybos pirmininkas Vytautas Banys ir spausdinimo įmonės „Garsų pasaulis” akcininkas Adolfas Ginaitis – nori parduoti 100 procentų akcijų, nors 51 procentą dar neseniai valdė bankas „Snoras”, suteikęs 26 milijonų litų paskolą.

Kaip atsitiko, kad kontrolinis akcijų paketas išgaravo iš „Snoro” banko?

Viskas apsivertė, kai vadovavimą „Snorui” perėmė Lietuvos bankas ir bankroto administratorius Neilas Cooperis.

„Vilniaus verslo uosto” savininkai A.Ginaitis ir V.Banys pamatė, kad atsivėrė puiki proga susigrąžinti „NT Gama” 51 proc. akcijų.

Jeigu bandysi iš banko išpirkti akcijas, brangiai kainuos. Be to, įprastu atveju būtų tekę skelbti varžytynes, o jose akcijų kaina gali kilti nenuspėjamai.

Yra keletas versijų, kodėl nuspręsta parduoti prestižinį biurų kompleksą valdančios bendrovės akcijas.

Viena jų – verslininkai patys išsigando, kad neskaidrus akcijų įsigijimo būdas gali jiems patiems kelti teisinių problemų. Be to, „Snoro” kreditoriai, sužinoję, už kiek buvo įsigytos akcijos, irgi gali pradėti reikšti nepasitenkinimą.

„Vilniaus verslo uostas” buvo pastatytas už 204 milijonus litų, tačiau jo rinkos vertė gerokai didesnė.

Tiesa, skola bankui „Snoras” siekia 26 milijonus, o bankui „Swedbank” – 115 milijonų litų. Iš viso – 141 milijoną litų.

Net jeigu pastatas būtų parduotas už savikainą – 204 milijonus litų, pardavėjai uždirbtų 63 milijonus litų. Vadinasi, jeigu bankas „Snoras” iki šiol turėtų 51 proc. akcijų, jis ne tik atgautų paskolą, bet ir uždirbtų daugiau kaip 30 milijonų litų.

Kai išryškėja tikras vaizdas, tiesiog negali atsistebėti, kaip viskas paprasta ir genialu.

Tiesa, lieka paslaptis, kokiu būdu „Vilniaus verslo uosto” valdytojai sugebėjo įtikinti N.Cooperį pigiai parduoti akcijas.

Matyt, liks neatsakyta ir į kitą klausimą – koks šioje istorijoje yra vieno „Snoro” vadovų M.Keliausko vaidmuo?