I.Zaleckiui patinka galingi automobiliai

Yra vairuotojų, kurie iškart prisipažįsta, kad labiau mėgsta vairuoti automobilį, o ne būti vežami. Ne išimtis ir Klaipėdos sporto skyriaus vedėjas Irenijus Zaleckis, kuris per 27 metus automobiliu yra apkeliavęs beveik visą Europą.

- Kada pirmą kartą atsisėdote prie automobilio vairo?

- Oi, labai seniai, tiksliai net nepamenu... maždaug šešerių metų. Tada vairuoti mane mokė tėtis. O pirmą kartą savarankiškai automobiliu važiavau jau pirmoje klasėje. Pamenu, nepasiklausęs tėvo paėmiau mašinos raktus ir truputį pasivažinėjau. Oi, tada liūdnai baigėsi – gavau daug pylos.

O vėliau mokykloje tobulinau savo vairavimo įgūdžius per automobilizmo pamokas. Tad iškart baigęs mokyklą ir gavau vairuotojo teises. Beje, prieš tai, dar būdamas šešiolikos metų, išsilaikiau motociklininko teises.

- Sakoma, kad kiekvienas vairuotojas geriausiai prisimena savo pirmąjį automobilį. Koks buvo Jūsų pirmasis automobilis?

- Tai buvo žiguliai, su kuriais važinėjausi net penkerius metus. Tačiau nostalgijos šiam automobiliui nejaučiu. Juk dabar yra daug geresnių automobilių. Tad nėra net ką lyginti... Kiek vėliau turėjau „Ford“, BMW, „Citroen“ markės automobilius.

O dabar važinėju 2001 metų „Volkswagen Passat“.

- Kokius automobilius labiausiai vertinate ar mėgstate?

- Pats nemažai sveriu, tad mėgstu didesnes, erdvesnes transporto priemones. Be to, automobilis turi būti patikimas ir saugus. Labiausiai vertinu europinius automobilius – BMW, „Mercedes“. Mėgstu greitį, todėl patinka galingos ir greitos mašinos.

- O palenktyniauti ar mėgstate?

- Porą kartų gyvenime yra tekę palenktyniauti, bet šiaip nemėgstu... Dabar net pasijuokiu iš tokių, kurie, sustoję prie šviesoforo, siūlo eiti lenktynių. Aš lekiu tik tada, kai labai skubu ar vėluoju.

- Koks Jūs esate vairuotojas?

- Net nežinau... Važinėjausi sėkmingai – jokių avarijų nesu patyręs, taip pat nesu kur įpuolęs ar ką pervažiavęs. Tik dabar pastarieji dveji metai buvo nesėkmingi. Viskas per tuos girtus vairuotojus. Vasarą stipriai sudaužė mano „mersą“... Visada kaip nors išsisukdavau nuo susidūrimo, bet šįkart papuoliau į tokią situaciją, kad nebuvo kur dingti.

- Gal esate patyręs linksmų nutikimų kelyje?

- Visokių nutikimų yra buvę... Pamenu, vieną kartą pastačiau mašiną aikštelėje, po kelių valandų atėjęs prie automobilio niekaip kišenėse negalėjau rasti raktų. Žinoma, nusiminiau, maniau, kad jau kur nors pamečiau. Ogi žiūriu, raktai – spynelėje. Toks juokas paėmė... Kitiems žmonėms pavagia automobilį per penkias minutes, o čia visą dieną raktai buvo mašinoje, ir niekas nenuvažiavo. Dar sako, kad mūsų žmonės labai blogi...

- Kas Jums yra automobilis?

- Man automobilis – ir susisiekimo priemonė, ir gyvenimo dalis. Be automobilio būtų sunku, jis sutaupo daug laiko. Bet man tai tikrai nėra įvaizdžio dalis, aš įvairių modelių mašinų esu turėjęs ir iš automobilio stabo nedarau.

- Ar dažnai pažeidinėjate eismo taisykles?

- Sąmoningai tikrai nepažeidinėju. Juk automobilis – kaip antras kabinetas: važiuodamas skambini, rašai, ką nors dirbi. Be abejo, kartais ir nepastebi ko nors...

- Ar nuo vagių teko nukentėti?

- Vieną kartą išdaužė stiklą ir pavogė magnetolą. Bet šiaip visada laimingai... Esu net tris dienas palikęs nerakintą mašiną, ir niekas nepalietė. Net nežinau, matyt, sekasi.

- Ką manote apie vairuotojų kultūrą?

- Mūsų vairuotojai labai nekultūringi – važiuojančio iš šalutinio kelio niekada neužleidžia, taip pat nepraleidžia pėsčiųjų prie perėjų, nuolat pypina, pyksta bei keikiasi. Apvažiavau daug šalių ir pamačiau, jog taip piktai ir nekultūringai, kaip mūsų šalyje, nevažiuoja niekur. Gal tik dešimt procentų Lietuvos vairuotojų yra kultūringi prie vairo.

Reikia kelyje būti labai atsargiam – saugoti ne tik save, bet ir kitus. Aš vadovaujuosi tokiu principu – „duok durniui kelią“. Dauguma vairuotojų važiuoja labai neįdėmiai – lekia, nežiūri į kelio ženklus, tiesiog važiuoja, ir viskas. Beveik kasdien vidutiniškai po du kartus per kito vairuotojo žioplumą vos nepatenku į autoavarijas. Manau, aš to išvengiu tik dėl savo atsargumo.