"Amerikietis" iš Alytaus

"Susipažinkite: jam 45-eri, jis – "Cadillac Fleetwood Eldorado". O čia jo vyresnysis brolis – "Cadillac De Ville", beveik mano vienmetis, 61-ų", – ne be pasididžiavimo pristato Vytautas Gineika.

Smalsus kaunietis senoviniais automobiliais žavisi daugiau nei tris dešimtmečius. Jo priglausti amerikietiški kelių veteranai – tarsi sūnūs, kuriuos pats išsiugdė. Mat su jais savomis rankomis krapštėsi ne vienus metus.

Smalsus kaunietis senoviniais automobiliais žavisi daugiau nei tris dešimtmečius.

"Eldorado" Vytautas įsigijo, galima sakyti, atsitiktinai. Savo automobilių servisą atidaręs vyras niekada nebuvo abejingas šiai sričiai, bet prieš tai žavėjosi motociklais – ilgai sėdėjo ant garsiojo "Honda Gold Wing" balno. Kaip pats juokauja: matyt, tada jam vėjas ir nupūtė plaukus. Be to, jis išbandė ir nemažai mašinų, kurias buvo išnagrinėjęs iki smulkmenų, nes ir pats užsiimdavo remonto darbais.

Sykį iš serviso klientų Vytautas nugirdo apie Alytuje parduodamą kadilaką. Tada "Eldorado" vaizdas nė iš tolo neatitiko jo pavadinimo (išvertus iš ispanų k. "el dorado" – "paauksuotasis"). Barškantis variklis, sudūlėjęs salonas, prarūdijęs kėbulas – tai toli gražu ne visos problemos, kurios buvo paliktos spręsti naujajam savininkui.

"Žmonės, pirkdami senovines mašinas, mąsto lengvabūdiškai: nusipirksiu iš užsienio kokį metalo laužą. Jį parenovuosiu, susirasiu pigesnių naudotų detalių ir po metų turėsiu tikrą kolekcijos puošmeną. Tačiau realybėje viskas klostosi kitaip: kažkas pabando, pasikrapšto, visi restauracijos procesai lėti, kainuoja kur kas brangiau nei serijinio automobilio. Taip po keleto metų baigiasi ir pinigai, ir kantrybė", – aiškino pašnekovas.

Darbavosi ir latviai

Panaši buvo ir "dzūkiško" pirkinio istorija, kurią pakeitė Vytauto užsispyrimas. Restauracija užtruko ištisus metus. Didžiąją darbų dalį pasidarė pats, tačiau kai kurias procedūras teko darytis užsienyje, nes Lietuvoje neatsirado meistrų, kurie gebėtų tinkamai dirbti su klasikiniais automobiliais. Pavyzdžiui, kėbulo apdailos elementai buvo chromuojami Latvijoje.

O vieno bičiulio dažytojo dėka kadilakas iš nublankusios mėlynos suliepsnojo aitraus raudonio atspalviu, akį traukiančiu per kilometrą. O štai saloną prašmatnia, akinamai balta oda aptraukė vienas nagingas Šiaulių krašto amatininkas.

Paklaustas, kiek kainavo gaivinti "Eldorado", Vytautas atsainiai numoja ranka – esą, koks dabar skirtumas.

"Be to, pinigais neįvertinsi to ypatingo jausmo, kuris apima sėdint prie to gražuolio vairo", – atvirauja jis.

Nors iš pradžių į vyro pomėgį žiūrėjo skeptiškai, žmona laikui bėgant įvertino sentimentus ir komfortą, kuriuos dovanoja amerikietiškas kabrioletas.

Vytautas Gineika

Pritaikė karines technologijas

Beje, pagal komforto elementus "paauksuotasis" duotų į kaulus ne vienam šiuolaikiškam konkurentui. Kondicionierius, vairo stiprintuvas, automatinė greičių dėžė, autopilotas – šiuos privalumus "Cadillac" įdiegė dar prieš gerą pusę amžiaus.

"Eldorado", kurio varomas ne galinis, o priekinis tiltas, turi inovatyviausių to laikotarpio technologijų, kuriomis tada naudojosi tik karinė pramonė. Pavyzdžiui, šviesolaidis – savotiška šiuolaikinio elektroninio prietaisų skydelio atmaina. Nedidelis įtaisėlis ant priekinio sparno vairuotoją, šiam net neišlipant iš kabinos, informuoja, jei perdegė posūkių lemputė, artimųjų ar tolimųjų šviesų žibintai.

"Eldorado" visais laikais buvo laikomas prabangios klasės atstovu, kurį "Cadillac" gamino itin ilgai – nuo 1953 iki 2002 m. Pagrindiniai jo konkurentai ilgą laiką buvo "Lincoln Mark" ir nebrangus "Buick Riviera". Vytauto "Fleetwood" priskiriamas devintos kartos "Eldorado" modeliams, kurie buvo gaminami aštuonerius metus – nuo 1971-ųjų, o 1975-aisiais buvo nežymiai atnaujintas automobilio priekis. "Paauksuotojo" mechanizmus varė didžiausias serijiniams automobiliams kada nors gamintas (net 8,2 l darbinio tūrio) aštuonių cilindrų variklis. Tiesa, jo galingumas (141 kW, arba 190 AG) įkandamas daugeliui dabartinių variklių.

Pati mašina – beveik 6 m ilgio, tad ją iškrapštyti iš nedidelio garažo reikia sumanumo. Bet įgudusiam vairuotojui tai, regis, joks iššūkis. Kalbėdamas apie degalų sąnaudas pašnekovas pabrėžia, kad taupumas ir kadilakas – nesuderinamos sąvokos. Ne veltui, automobilio bake telpa net 100 l benzino.

"18 litrų 100 km užtenka, bet tik todėl, kad varikliuką gerai sureguliavome", – skaičiuoja jis.

Duoklė rokenrolo karaliui

Kitas Vytauto pirkinys – ne mažiau įspūdingas. Prieš keletą metų įsigytas ir restauruotas dar vienas prabangus "Cadillac" šeimos atstovas – 1959-ųjų "DeVille". Automobilio, gaminto nuo 1949 m. iki pat 2006-ųjų, pavadinimas "DeVille" kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia "iš miesto".

"Elvio Presley mašina" – taip, pasak Vytauto, šį šedevrą vadina daugelis žinovų. Ir išties "DeVille" aukso amžius sutapo su rokenrolo karaliaus šlovės metais. O automobilio formos – tikras to metų madų atspindys. Viena egzotiškiausių jo dizaino detalių – kerintys raketos formos galiniai sparnai, primenantys ryklio pelekus. Ši detalė yra oficialiai įtraukta į Guinnesso rekordų knygą kaip aukščiausi savo klasėje sparnai. Jie atspindėjo ir kosmoso užkariavimo bumą. Mašinoje įmontuotas 6 l, 115 kW, 154 AG variklis.

Pasak pašnekovo, su "DeVille" jis mieliau leidžiasi į tolimesnes keliones, nes mašina geriau laikosi ant kelio, yra manevringesnė. Ja patogiau lenkti kliūtis ar kitaip laviruoti trasoje.

Traukia praeivių dėmesį

Kelionių idėjomis Vytautas dalijasi su didžiausiu Lietuvoje senovinių automobilių klubu "Klasika", kuriam jis priklauso, bei aktyviai dalyvauja visuose renginiuose – nuo Biržų, kur įsikūręs klubas, iki Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ir kitų užsienio šalių. Apie tarptautines parodas ir jose pelnytus apdovanojimus liudija ir kauniečio darbo kabineto sieną nukloję diplomai bei padėkos už automobilių istorijos puoselėjimą.

Tai kur kas daugiau nei automobiliai. Man jie – geros nuotaikos, įkvėpimo šaltinis, mano gyvenimo variklis.

Pasak pašnekovo, kai su bendraminčių kolona jie leidžiasi į renginį, norėdami pasipildyti degalų jie nestoja vienoje degalinėje, bet stengiasi pasidalyti grupelėmis į kelias.

"Jei visi suvažiuotume į tą pačią degalinę ir kiekvienas įsipiltume po 100 l benzino, tiesiog pasibaigtų degalai. Tad stengiamės palikti ir kitiems vairuotojams", – juokiasi entuziastas.

Su savo automobiliais Vytautas patyrė ne vieną nuotykį, dažniausiai – linksmą. Malonius prisiminimus entuziastui kelia šventinės kelionės. Kadilakas ne kartą papuošė šeimos ir draugų šventes – artimųjų gimtadienius, vaikų krikštynas. Jam yra tekę vežti linksmus vestuvių dalyvius. Vairuotojas juokiasi, kad sėdėdamos jo kabriolete nuotakos sulaukia itin daug aplinkinių dėmesio ir, žinoma, mano, kad taip yra dėl jų žadą atimančios suknelės, šukuosenos ar makiažo. Nors iš tiesų praeivius ne mažiau domina senovinio automobilio aksesuarai.

Paklaustas, už kiek parduotų savo šedevrus, Vytautas nukerta nė nesvarstęs.

"Tai kur kas daugiau nei automobiliai. Man jie – geros nuotaikos, įkvėpimo šaltinis, mano gyvenimo variklis", – pripažįsta jis.