Jubiliejinė kelionė
1996 m. birželio mėnesį, kaip rašoma interneto puslapyje vabalai.lt, buvo užfiksuotas pirmasis Lietuvos vabalistų susitikimas. Prie garažų Saulės gatvėje, Vilniuje, keletas entuziastų susirinko apžiūrėti čia stovėjusio 1956 m. pagaminto „vabalo“.
Tų pačių metų rugsėjį buvo suorganizuotas pasivažinėjimas su „vabalais“ Užupyje – dalyvavo penki automobiliai, o apie besiburiantį klubą netgi buvo nufilmuotas TV reportažas. Dar po mėnesio įvyko „vabalų“ sąskrydis, subūręs jau trylika šių automobilių.
Šiuo metu klubas vienija daugiau kaip 40 senoviniams VW automobiliams prijaučiančių entuziastų ir ruošiasi su trenksmu atšvęsti 30-ąjį gyvavimo jubiliejų.
Ta proga, anot klubo prezidento Pauliaus, visų vabalistų laukia įdomi kelionė simboliniu pavadinimu „Ferdinando keliais“. Jos metu planuojama aplankyti su „vabalų“ kūrimo istorija ir jų kūrėju Ferdinandu Porsche susijusias vietas, pakeliui esančius įdomius objektus – automobilių „Škoda“ muziejų ir gamyklą Čekijoje, muziejų „Porsche Gmünd“, Grosgloknerio Alpių kelią ir kt.
Antrosios kartos vabalistas
Lietuvos „vabalų“ klubo įkūrėjas – Arūnas Stepulis. 1995 m. jis iš Vokietijos atsivežė „vabalą“ ir ėmė burti vabalistų bendruomenę, kurioje užaugo ir Paulius, o pernai perėmė klubo vairą į savo rankas. „Jei neklystu, esu ketvirtas šio klubo prezidentas“, – skaičiuoja jis ir priduria, kad tiek pusbrolis, tiek jo dėdė turėjo „vabalus“ ir aktyviai dalyvavo klubo veikloje.
Save Paulius vadina antrosios kartos vabalistu, kurį užaugino pats klubas. „Esu klubo bendraamžis: man 30 metų, ir klubui šiemet tiek pat!“ – didžiuodamasis sako jis.
Būdamas paauglys jis turėjo susitaupęs šiek tiek litų ir svarstė, ką už juos įsigyti: motorolerį ar kokį įdomesnį automobilį, nes technika traukė visada. „Mano idėja sudomino ir tėvus. Iš pradžių važiavome apžiūrėti senos „Volgos“, bet paskui, vartant skelbimus, akis užkliuvo už vieno „vabalo“. Parodžiau tėvams – jiems irgi patiko“, – prisimena.
Tuomet prisidėjo visa šeima – kiek kas galėjo. Net jaunesnė Pauliaus sesė iškratė savo taupyklę. Taip 2009-aisiais, artimųjų padedamas, Paulius įsigijo savo pirmąjį „vabalą“ – už 10 tūkst. litų.
Vyras pasakoja, kad „vabalai“ pradėti gaminti 1938 m., o jų gamyba tęsėsi iki pat 2003-iųjų. „Mano „vabalas“, – sako jis, – buvo mano bendraamžis, pagamintas 1995-aisiais. Ne naujas, bet geras, tvarkingas, važiuojantis automobilis, todėl jį ir pasirinkome.“
Šį automobilį Paulius turi iki šiol, tik, sako, šią žiemą jį reikėjo mažumėlę patvarkyti – pradėjo lįsti rūdys.
Paklaustas, ar su šiuo „vabalu“ birželio pabaigoje bandys įveikti „Ferdinando kelius“ per Alpes – keliaus per Lenkiją, Čekiją ir Austriją, o finišuos Vokietijoje, klubo prezidentas sako atsakymo dar nežinantis.
„Kadangi turiu ir daugiau automobilių, vis dar svarstau. Gal patogiau būtų keliauti kokiu nors senoviniu autobusiuku? – svarsto. – Mūsų klube daug kas jų turi: ten yra virtuvėlė, lova, galima pasigaminti maisto, be to, nereikia statyti palapinės.“
Mėgsta keliauti
Anot P. Ališausko, vabalistai mėgsta keliauti – tiek su savo apvaliais, „vabalus“ primenančiais automobiliais, tiek ir be jų.
Kasmečiai klubo renginiai – sezono atidarymo ir uždarymo šventės. Šiemet atidarymas vyks birželio pirmąjį savaitgalį Tytuvėnuose. Vasarą rengiama stovykla Radviliškyje, nes nemažai klubo narių yra būtent iš šio miesto, – susirenka prie ežero pabendrauti, pastovyklauti.
„Kuriasi ir nauja tradicija – prieš pastatant „vabalus“ žiemos miego išvažiuoti į Helovyno pasibuvimą. Keliaujame ir į panašaus pobūdžio renginius ar išvykas užsienyje, – pasakoja jis. – Esame apsilankę Ukrainoje, Kryme, dar prieš jo okupaciją. Važiavome ir į Nordkapą – šiauriausią Europos tašką Norvegijoje. Dabar mėginsime šturmuoti Alpes ir keliausime į tuos kraštus, kur buvo sukurtas „vabalo“ automobilis. Šią kelionę planavome dar prieš kovidą, bet vis nepavykdavo išvykti. Todėl 30-metis – puiki proga pagaliau įgyvendinti seniai brandintą idėją.“
Paulius sako, kad tokia kelionė bus iššūkis, tačiau būtent tai klubo nariams ir yra didžiausia pramoga. Vabalistai kviečiami vykti senoviniais, oru ar vandeniu aušinamais VW ir „Porsche“ automobiliais. Planuojama apie 3 000 km kelionė į vieną pusę, o grįžtant per Lenkiją bendras maršruto ilgis siektų net 4 000 km.
Norint prisijungti prie vabalistų nebūtina būti klubo nariu – užtenka didelio noro ir tinkamo automobilio.
Turi du hobius
Pagal profesiją Paulius yra inžinierius – Kauno technologijos universitete baigė elektronikos inžineriją ir šiuo metu dirba pagal specialybę. Laisvalaikiu domisi automobiliais ir groja trombonu. „Kai buvau pirmokas, į klasę atėjo trombono mokytojas, pagrojo „Rožinę panterą“ ir pasiūlė vaikams pamėginti. Nuo to karto vienuolika metų pas jį ir grojau“, – šypsosi vyras.
Paklaustas, kaip apibūdintų kitą savo aistrą – seniems automobiliams apskritai ar būtent „vabalams“, Paulius sako, kad širdis labiau linksta prie pastarųjų, nors artima visa senovinė technika. „Mūsų klubas draugauja su kitais senovinės technikos entuziastais, palaikome ryšius su vabalistų klubais Latvijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse“, – pasakoja jis.
Kiek darbo ir laiko reikalauja išlaikyti vieną „vabalą“? Vyras atviras: šiuo metu jis turi penkis senovinius automobilius, kurie išties reikalauja ir daug laiko, ir nemažai finansų. „Jei nusiperki surūdijusį „vabaliuką“, kurį reikia remontuoti, – darbas suryja daug laiko; jei perki važiuojantį – daug pinigų“, – aiškina ir sako, kad jau sutvarkytą „vabalą“ prižiūrėti nesudėtinga: užtenka kas sezoną pakeisti tepalus.
Kasdienėms reikmėms klubo prezidentas turi naują automobilį, o senuosius laiko ir gera investicija, ir įdomiu laisvalaikio leidimo būdu. Neseniai jis įsigijo dar vieną „vabalą“, kuris prieš gerą dvidešimtmetį buvo naudojamas kasdien. „Labai pavargęs... Surūdijęs dugnas, o ir variklis prašėsi remonto. Planuoju jį sutvarkyti, padengti antikoroziniu gruntu ir važinėti juo žiemą“, – aiškina.
Kur laikomi kolekciniai automobiliai – juk penkiems reikia nemažai vietos? Paulius pasakoja, kad labai gelbsti „Vabalų“ klubo nuomojamos patalpos už Kauno – ten automobilius laiko tie, kurie gyvena butuose. Statydamiesi namus vabalistai dažnai iš karto planuoja didelius garažus, kuriuose būtų galima ne tik laikyti kelis automobilius, bet ir susiburti, pabendrauti su draugais. „Aš irgi turiu tokią slaptą svajonę“, – neslepia klubo prezidentas, gyvenantis bute.
Jei nusiperki surūdijusį „vabaliuką“, kurį reikia remontuoti, – darbas suryja daug laiko; jei perki važiuojantį – daug pinigų.
Vardai gimsta ekspromtu
Pašnekovas sako, kad specialiai vardų „vabalams“ niekas negalvoja. „Dažnai vardas tarsi pats ateina. Turiu vieną autobusiuką, kuris buvo naudojamas Švedijoje, miškų tarnyboje, tai daviau jam Miškininko vardą. Dažnai vardas būna susijęs su „vabaliuko“ spalva ar kitomis savybėmis“, – aiškina jis.
Paprašytas išvardyti savo kolekcinius automobilius, Paulius mini oranžinį „vabalą“, du oru aušinamus autobusiukus ir dar du naujesnius T3 modelio autobusiukus. „Dar turiu vieną labai sugriuvusį „vabalą“, kurio net automobiliu nepavadinsi – veikiau jo likučiais“, – juokiasi.
Moteriškai lepteliu – kam tiek daug tų senienų reikia? Paulius sako, kad kai pinigai nuvertėja, seni daiktai įgyja vis didesnę vertę. Vis dėlto automobiliai jam pirmiausia yra hobis – mėgsta juos paremontuoti. „Kodėl tiek daug? Todėl, kad tai liga. Vis norisi senesnio, gražesnio, retesnio. Jei turi galimybių – tai ir perki. Ne atnaujini, o atsendini, – juokiasi penkių „vabalų“ savininkas ir priduria, kad tokių automobilių vertė matuojama keliais kriterijais.
Vienas svarbiausių – amžius: kuo senesnis, tuo dažnai paklausesnis. Svarbi ir techninė būklė. „Surūdijusį „vabalą“ gali ir už 1 tūkst. eurų kur nors Suomijoje rasti, bet paskui dešimt kartų tiek investuosi, kol jį sutvarkysi“, – aiškina.
Vabalistus labai domina ir retesni šių automobilių modeliai, pavyzdžiui, kabrioletai. Jie visada bus vertingesni už paprastus sedanus. Vertinami ir riboto leidimo modeliai.
Šeimos automobiliai
Trisdešimtmetį atšventęs vyras kol kas šeimos neturi, tačiau sako, kad „vabalai“ – tikri šeimos automobiliai.
„Jei pažiūrėsime į istoriją, „Volkswagen Beetle“, arba „vabalas“, ir buvo kurtas kaip paprastas, prieinamas šeimos automobilis. Jo atsiradimo idėja kilo dar 1930-aisiais Vokietijoje. Adolfas Hitleris siekė sukurti „liaudies automobilį“ (vok. „Volkswagen“), kurį galėtų įpirkti eilinė šeima. Tai turėjo būti nebrangus, paprastos konstrukcijos automobilis, skirtas dviem suaugusiesiems ir dviem trims vaikams, ekonomiškas, lengvai remontuojamas ir patikimas kasdien naudoti. Projektą įgyvendino inžinierius F. Porsche“, – įdomiais faktais dalijasi P. Ališauskas ir tęsia, kad į klubo renginius nariai dažnai atvyksta su šeimomis.
Jis pateikia ir pavyzdį – penkiese kabrioletu „vabalu“ keliavo į Ukrainą kelis tūkstančius kilometrų ir visi puikiai tilpo.
Su kokiais didžiausiais sunkumais šiandien susiduria „vabalų“ savininkai? Atsakymas paprastas – geri meistrai yra retenybė. Todėl klubo nariai vengia patikėti savo automobilius šiuolaikinius modelius remontuojantiems mechanikams ir ieško būtent tokių, kurie specializuojasi remontuoti senovinę techniką. „Jie kitoks supratimas – nori pasikrapštyti, pasižiūrėti, kaip viskas veikia. Čia reikia kitokių sprendimų nei taisant šiuolaikinius automobilius“, – aiškina klubo prezidentas ir prisipažįsta, kad pats, būdamas kaunietis, savo „vabalus“ veža taisyti į Vilnių, kur turi patikimą meistrą.
Detalių „vabalams“ rasti nesudėtinga – jų praeityje pagaminta labai daug. „Turime tradiciją gegužės 1 d. vykti į Vokietiją, į Hanoverį, kur vyksta didžiulis būtent „vabalams“ skirtų detalių turgus“, – pasakoja jis. Nors rinkoje yra ir naujų detalių, jų kokybe Paulius abejoja – sako, geriau naudota originali detalė nei nauja, bet prastesnės kokybės.
Dovanoja teigiamų emocijų
Kaip žmonės reaguoja išvydę „vabalą“ gatvėje? Paulius sako, kad tai būtent tas automobilis, kuris sulaukia daugiausia praeivių šypsenų ir rodomų „liuks“ ženklų. Žmonės dažnai prašo pasėdėti automobiliuko viduje arba nusifotografuoti prie jo.
Ar jaunimas šiandien domisi tokiais automobiliais? Pasirodo, senoviniais automobiliais dažniau domisi tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su vabalistų bendruomene. „Juk pramoginiai sekmadieniniai automobiliai yra ne tik „vabalai“. Gyvename gerai, galime sau leisti daug ką – nuo „vabalo“ iki senovinio „Mercedes“ ar naujesnio sportinio kupė. Pasirinkimų daug ir „vabalas“ ne visada laimi“, – konstatuoja faktą P. Ališauskas.
Vyrui džiugu, kad jų bendruomenėje jau auga trečiosios kartos vabalistai. „Stengiamės jaunimą sudominti šiais automobiliais. Vienas būdų – rengti varžybas, pavyzdžiui, orientacines. Esame rengę ir slalomo, ir drago varžybas. Tačiau mūsų tikslas labiau yra saugoti senus automobiliukus, nei varžytis, todėl į varžybas per daug nesiorientuojame.“
Netikėtų nuotykių vabalistų bendruomenėje taip pat pasitaiko. Pavyzdžiui, važiuojant kartais nusisuka ratas – tenka spręsti rebusą, kur gauti detalių. „Važiuodami į Norvegiją klubo nariai padarė gražių kadrų, kai jiems kelią pastojo Kalėdų Senelio elniai, – prisimena Paulius ir pasakoja dar vieną nutikimą, kai draugas važiavo „vabalu“ ir autobusų stotelėje pamatė dvi besipykstančias senjores. – Pravažiuodamas savo ryškiaspalviu „vabalu“ joms papypsino. Ir ką jūs manote – močiutės susitaikė.“
Pykti nevalia
Paklaustas, kokiu maksimaliu greičiu gali lėkti „vabalas“, Paulius mini apie 130 km/val., tačiau priduria, kad tai jau automobilio „smaugimas“. Komfortiškas greitis, palankus šiam automobiliui, – 90–100 km/val.
Juokauju, kad kai tokios dabartinės degalų kainos, „vabalai“ turbūt stovi garažuose. Paulius prieštarauja: labiausiai pabrango dyzelinas, o „vabalai“ juk benzininiai ir jiems 100 km reikia 7–8 l. Autobusiukai, priduria jis, ėdresni – benzino 100 km sunaudoja 10–12 l, nors varikliai tie patys kaip ir „vabalų“.
Kiekvienas „vabalas“, anot jo, kaip ir kiekvienas augintinis ar žmogus, yra individualaus charakterio. Vienas, žiūrėk, labai patikimas: nuveš ten, kur nori, o kitas vis genda ir genda. Paulius moko, kad ant „vabalo“ pykti nevalia, nes kuo daugiau pyksi, tuo daugiau jis ges. Geriau paglostyti ir susidraugauti.
Bunda iš žiemos miego
Ratuoti „vabalai“, kaip ir vabalai gamtoje, pamažu pradeda busti iš žiemos miego. Vieni ekipažai ruošiasi tradicinei Fizikų dienai Vilniuje, kiti – kitiems renginiams. „Po truputį juos žadiname, judiname ir ruošiame vasaros sezonui“, – sako pašnekovas.
Kai kurie klubo nariai „vabalus“ nuomoja vestuvėms ar abiturientų Paskutinio skambučio šventei. Paulius ir pats ne sykį yra vežęs vestuvininkus, taip pat savo klasės auklėtoją.
Ar Lietuvos „vabalų“ klube yra moterų? Anot Pauliaus, dauguma vairuotojų – vyrai: „Tačiau kadangi mūsų klubas atviras šeimoms, į renginius vabalistai dažniausiai atvyksta su savo antrosiomis pusėmis“.
Apie ką dažniausiai kalbasi vabalistai? Paprastai kalba sukasi apie techninius dalykus – kaip ką nors paremontuoti, pertvarkyti, papuošti, rasti vieną ar kitą detalę. „Visi vabalistai – dideli kelionių mėgėjai. Kai mašinytės miega žiemą, jie nesnaudžia ir keliauja kitomis transporto priemonėmis. Todėl kelionės – antra pagal populiarumą tema“, – šypsosi pašnekovas ir vadina savo klubo narius tiesiog gerų draugų bendruomene.
Į klausimą, ar „vabalai“ išliks populiarūs dar po 30 metų, Paulius atsako: „Manau, kad tuomet jie bus aktualūs dar labiau. Žmonės, išsiilgę tikro potyrio, norės patys pasukinėti varžtus, o ne prašyti dirbtinio intelekto. Pamatysite, „vabalai“ gyvuoja ir gyvuos!“ – pakiliai atsisveikina jis.
Naujausi komentarai