Senųjų slėptuvių, arba vadinamųjų bunkerių, pastaraisiais metais sostinės savivaldybei pasisekė parduoti daugiau nei anksčiau. Jų kaina gerokai sumažėjusi.

Specialiųjų statinių, kuriuose miestiečiai galėtų pasislėpti ypatingo pavojaus atveju, Vilniuje nemažai, tačiau jų būklė prasta. Siekdama, kad slėptuvės būtų sutvarkytos, savivaldybė laukia norinčių investuoti ir teikia jas privatizuoti.

Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių slėptuvių sąraše vis dar yra 16 statinių. Po dvi jų yra Antakalnio, Smėlio, Subačiaus gatvėse, po vieną – J.Basanavičiaus, Geležinio Vilko, S.Moniuškos, Polocko, Pupinės, Gerosios Vilties, Vašingtono, Verkių, Švitrigailos, Vokiečių gatvėse.

Šiuo metu ketinama privatizuoti šešias slėptuves, jos yra įvertintos.

Kaina smarkiai smukusi

Slėptuvę J. Basanavičiaus gatvėje dabar galima įsigyti už 84 722 litus, Geležinio Vilko gatvėje – už 21 420 litų, S. Moniuškos gatvėje – už 426 303 litus (kaina su žeme, savivaldybės dalis už pastatą – 155 tūkst. litų), Smėlio ir Tramvajų gatvių sankirtoje – už 27 132 litus, Verkių gatvėje – už 32 368 litus, Švitrigailos gatvėje – už 30 940 litų.

Slėptuvių aukcionai rengiami nuo 2005 m., tačiau savivaldybė sulaukdavo labai mažai paraiškų. Nesisekant slėptuvių parduoti aukcionuose, jų kaina buvo sumažinama. 2011 m. balandį savivaldybės Ekonomikos ir investicijų departamento direktorius Vytautas Grinius „Vilniaus dienai“ buvo sakęs: „Padėtis liūdna, parduodama labai mažai. Dabar tiksliai sunku pasakyti, bet per pastaruosius metus gal dvi ar tris pardavėme. Daugiau pirkėjų neatsirado.“ Tuo metu brangiausią iš dabar sąraše tebesančių slėptuvių S.Moniuškos gatvėje buvo bandoma parduoti už beveik 700 tūkst. litų.

Dabar, V.Griniaus teigimu, situacija pagerėjo. „Vilniaus miesto savivaldybėje parduodamomis slėptuvėmis nuolat domisi potencialūs pirkėjai. 2010–2012 m. buvo parduota 11 slėptuvių. Atsižvelgiant į dabartinę nekilnojamojo turto rinką ir į tai, kad slėptuvės apleistos bei reikalauja investicijų, jų pardavimo kainos buvo mažinamos“, – tikino V.Grinius.

Sąlygų sumažėjo

Tikėtina, kad savivaldybei tapo lengviau parduoti slėptuves ne tik dėl sumažintos jų kainos, bet ir dėl kiek palengvintų įsigijimo sąlygų.

Anksčiau galiojo sąlyga, kad „pirkėjas privalo pasirašyti su Vilniaus apskrities viršininko administracijos Civilinės saugos departamentu slėptuvės apsaugos bei priežiūros sutartį ir naudotis slėptuvės patalpomis pagal sutartyje nustatytas sąlygas“.

„Kiekvienam objektui gali būti nustatytos konkrečios privatizavimo ir naudojimo sąlygos, tačiau šiuo metu minėtos sąlygos nebeliko, – aiškino V.Grinius. – Kalbant apie slėptuvių pritaikymą kitoms reikmėms (norint įrengti barą, gyvenamąsias ar biuro patalpas – red. past.), kiekvienas atvejis nagrinėjamas individualiai, vertinama statinio ir sklypo paskirtis, galimybės ją pakeisti. Esant galimybei keisti paskirtį, nagrinėjami kiti reikalavimai, pavyzdžiui, aukštingumas, galimybė rekonstruoti taip, kad tam tikros veiklos vykdymas atitiktų visus teisės aktų reikalavimus ir taip toliau.“

Pasikeitė koncepcija

2010 m. įsigaliojus naujai Civilinės saugos įstatymo redakcijai pasikeitė ir „slėptuvės“ sąvoka bei pati koncepcija. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos teigimu, dabar slėptuvėmis vadinami esami ir eksploatuojami pastatai, kuriuose nelaimės atveju galėtų būti apsaugomi žmonės sudarant jiems būtiniausias gyvenimo sąlygas. Tokios gali būti mokyklų sporto salės, dengti stadionai, maniežai, esamos ar dar tik statomos arenos, o trumpam laikui ir požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, pažymėtos specialiais civilinės saugos ženklais.

Pagal anksčiau galiojusių teisės aktų tvarką ir 2009 m. atliktą slėptuvių apskaitą šalyje buvo 924 slėptuvės, kurių įrengimo vietas žinojo tik atsakingos institucijos. Slėptuvės net nebuvo žymimos specialiais civilinės saugos ženklais. Tad šalia jų gyvenantys žmonės nežinojo, kur galėtų pasislėpti įvykus nelaimei.

2011 m. viduryje 30 proc. šalyje esančių slėptuvių jau buvo visiškai apleistos, prišiukšlintos ir neatitinkančios statybos techninių bei higienos normų reikalavimų, o 60 proc. slėptuvių ekstremaliosios situacijos atveju nebūtų galima naudoti pagal paskirtį. Šių apleistų ir neeksploatuojamų slėptuvių atstatymas, rekonstrukcija ir įrengimas, departamento teigimu, šalies mokesčių mokėtojams kainuotų milžiniškas lėšas, vertinamas ne viena dešimtimi milijonų litų. Pasikeitus teisinei tvarkai, panaikinta buvusių slėptuvių, kurios yra netinkamos, gyventojų kolektyvinės apsaugos funkcija ir joms netaikomi su civiline sauga susiję reikalavimai bei kiti apribojimai. Šių statinių savininkai gali juos naudoti savo ūkinėje veikloje.