Aktoriai apie spektaklį „Balkonas“: tai – iliuzijų namai, pagardinti ir satyra

  • Teksto dydis:

Valstybinis jaunimo teatras 55-tąjį sezoną pasitinka prancūzų režisieriaus Erico Lacascade režisuotu spektakliu „Balkonas“.

Pagal Jeano Geneto pjesę, nagrinėjančią ryšius tarp iliuzijos ir tikrovės, pastatytas spektaklis sukvies žiūrovus į rekonstruotą teatro didžiąją sceną. Ypatingai didelio mąsto pastatyme, jungiančiame gausią tarptautinę kūrėjų komandą, vaidina net 19 aktorių, atstovaujančių skirtingas kartas bei teatrines mokyklas.

„Balkone“ vaidmenis kuria publikai jau puikiai pažįstami aktoriai Martynas Nedzinskas, Dainius Gavenonis, Arūnas Sakalauskas, Kristina Andrejauskaitė bei jaunosios jų kolegės Kamilė Petruškevičiūtė ir Benita Vasauskaitė, kurie sutiko pasidalinti įspūdžiais apie patį kūrinį bei trumpai pristatyti „Iliuzijų namuose“ kuriamus personažus.

– Koks jūsų santykis su „Balkonu“, kas kūrinyje pasirodė įdomu?

Benita Vasauskaitė (B.V.): Pirmą kartą pjesę skaičiau anglų kalba, kai dar nebuvo lietuviško vertimo. Supratau, kad pjesė yra labai sudėtinga – aš, kaip aktorė, turiu atlikti tyrimą, pasidomėti autoriumi, kitais jo kūriniais. „Balkonas“ –  kupina simbolizmo, daugiaprasmiškumo pjesė. Viena pagrindinių temų – riba tarp iliuzijos ir tikrovės atsispindi ir pačiame rašymo būde, stiliuje, sakinių formavime.

Kamilė Petruškevičiūtė (K.P): Pjesė labai įdomi, iš karto kelianti susidomėjimą. „Balkone“ nagrinėjami įvaizdžių, ryšių tarp tikrovės bei fikcijos klausimai: kur yra tikrovė, kur ji prasideda, o kur iš  yra iliuzija? Režisierius kvestionuoja tikrumą, įvaizdžius, politiką, kuri, beje, irgi yra tam tikras sukurtas įvaizdis, skirtas publikai. Pats pjesės pavadinimas „Balkonas“ jau yra simbolis. Istorijai svarbūs politikai, pavyzdžiui, Hitleris, kiti iškilūs asmenys, dažnu atveju į tautą kreipdavosi iš balkonų.

Pats pjesės pavadinimas „Balkonas“ jau yra simbolis. Istorijai svarbūs politikai, pavyzdžiui, Hitleris, kiti iškilūs asmenys, dažnu atveju į tautą kreipdavosi iš balkonų.

Arūnas Sakalauskas (A.S.): „Balkonas“ nėra buitinė-psichologinė pjesė. Jame telpa ir poetiškumas, ir psichologiškumas, ir absurdas, ir utopija, ir siurrealizmas. Negaliu konkrečiai įvardinti pjesės žanro. Aktorius visada stovi per arti paveikslo, nuo kurio negali atsitraukti.

Martynas Nedzinskas (M.N.): Pjesė gana sudėtinga. Ji pasiduoda interpretacijai, bet tuo pačiu yra negailestinga, ypač, jeigu nuklystama nuo temos, kurią autorius suformavo kūrinyje. Pjesės struktūros iki galo suprasti dar nepavyko. Spektaklio veiksmas prasideda nuo skirtingų scenų, kuriose kiekvienas veikiame autonomiškai, tarsi atskiros salos, nežinodami, ką daro kiti aktoriai. Man iki šiol pjesė yra paslaptis, kurią po truputį įmenu. „Balkonas“ gali būti apie tai, kaip aktorius kuria santykį su vaidmeniu, santykį su publika, kiek publika koreguoja jo vaidmenį. Tai įdomus būdas kalbėti apie patį teatrą, kaip apie vaidmenų ir nuolat vaidinančių žmonių sistemą.

Kristina Andrejauskaitė (K. A): Perskaičius „Balkoną“ pirmiausia jį pamačiau kaip politinę pjesę – veiksmas vyksta prancūziškame viešnamyje – „Iliuzijų namuose“ – į kuriuos ateina aukštieji ponai: teisėjai, vyskupas ir t.t. bei sprendžia savo reikalus. Išgeria, moterys... O už sienų vyksta revoliucija. Žodžiu, šios dienos. Pagrindinė tema, manau, yra moterų aptarnavimo sfera čia, šiuose iliuzijų namuose. Kiekviename buduare vyksta atskiri spektakliai, kiekvienas klientas kažko nori.

Dainius Gavenonis (D.G.): Man pjesė buvo labai netikėta, nes su Genet kūryba iki tol neteko susipažinti. „Balkonas“ – labai didelė, žodinga, gal net tiktų pasakyti , kad tai – prancūziškai žodinga pjesė. Vyrauja poetinis tekstas, kurį sunku valdyti, sunku išversti, ir, manau, taip pat sudėtinga įgyvendinti scenoje. Kuriant spektaklį pagal tokią pjesę reikia tvirtai apsispręsti, kokiu keliu eiti, kadangi tai įvairiasluoksnis kūrinys. „Balkone“ persipina farso, komedijos, lyrinės tragedijos, net  satyros elementai. Atrodo, lyg žanrai kūrinyje būtų specialiai sumaišyti, kiekviena scena turi savo toną. Be visa ko čia labai gausu ir paties teatro.

„Balkone“ persipina farso, komedijos, lyrinės tragedijos, net  satyros elementai.

– Kuo ši, prieš daugiau nei pusę amžiaus prancūzų dramaturgo Jeano Genet parašyta pjesė gali būti aktuali šiandien?

B.V.: Manau, kad šiandien „Balkonas“ itin aktualus, jame randu daug paralelių su tuo, kas vyksta aplinkoje. Didelė mūsų gyvenimų dalis yra persikėlusi į socialinius tinklus. Matai, kad žmogus tarsi gyvena vienokį gyvenimą, medijomis  susikuria tam tikrą paveikslą, o po to sužinai, kad tas paveikslas nuo realybės labai skiriasi. „Balkone“ plėtojamos ne tik ribos tarp tikrovės, bet ir politikos, melo temos. Teatre jos yra kertinės, todėl pjesė savo aktualumo nepraranda, o dėl technologijų, šiandien pasidaro dar aktualesnė.

K.P.:  „Balkonas“ – universalus kūrinys, kuris bus aktualus visuomet. Man, asmeniškai, aktualiausia ir artimiausia yra įvaizdžių tema. Kiekvienam mūsų svarbus asmeninis įvaizdis – kai ruošiesi kur nors išeiti ir pasižiūri į veidrodį, gi niekada nežiūri į veidrodį iš tiesų, visada pasitempi. Veidrodyje nematai savęs taip, kaip atrodysi po keleto žengtų žingsnių, jau išėjus – išsitempia rūbai, išsitaršo plaukai. Žvelgdamas į veidrodį pastatai save į tokią poziciją, kurioje žvelgi į savo norimą atvaizdą.

Įvaizdžius kuria ir žiniasklaida, pateikdama savas įvykių, vykstančių pasaulyje, versijas. Mes nežinome, kokia yra tikroji tiesa, gauname tik jos fabrikatą.

Pačioje pjesėje žmonės, norintys vaizduoti tam tikrus personažus, ima tais personažais tapti iš tikrųjų. Pačiame spektaklyje irgi įvyks tam tikras susipynimas tarp iliuzijos ir tikrovės. Šiuo metu pasaulyje vyksta pokytis, bet niekam neaišku, kur jis nuves. Pjesėje tai vaizduojama pasitelkiant už „Iliuzijų namų“ vykstančio maišto bei revoliucijos motyvus.

A.S.: Tuo, kuo ir visos geros pjesės. Joje nagrinėjami amžini dalykai – kova dėl valdžios, apsimetinėjimas, politika, žmonių užsidedamos kaukės. Mūsų gyvenimas kupinas šių dalykų. Niekada nežinai, ar tau sako tiesą, ar netiesą.

M.N.: „Balkonas“ aktualus tuo, kad jame atskleidžiamos visuomenės struktūros: tiek valdžios, tiek galios – kaip jos yra kuriamos, kaip jos funkcionuoja sistemoje kartu su žmonėmis, kurie jas kuria ir kuriuos ji veikia. Be to, tai yra puikus būdas mąstyti tiek apie teatrą, tiek apie aktoriaus, vaidmens prigimtis. Teatras dažnu atveju atskleidžia valstybės ir visuomenės, kuriose egzistuojame, paveikslus.

K.A.: Kaip minėjau, vyksta revoliucija, esame baimės, jog kažkas nutiks, būsenoje. Nereikia karo su ginklais ir patrankom. Viskas vyksta kitokiu būdu. „Balkone“ viešnamyje merginos priiminėja iš pažiūros normalius klientus, kurie turi slaptų, fetišistinių poreikių. Nežinome, kas šalia mūsų atsisėda troleibuse, su kuo pietaujame. Pagal situaciją nežinome, kokie žmonės yra aplink mus. Šita nežinojimo, kas iš tikro yra šalia mūsų, tema man labai susišaukia su šia diena.

D.G.: „Balkone“ labai daug karnavalo, politikos, galima kelti klausimus, kas vis dėl to yra teatras? Ar suvaidinti dalykai yra tikresni už tikrovę ar atvirkščiai? Kas yra tikra, o kas – tik iliuzija? Kūrinys turėtų būti įdomus ir aktualus tiems, kurie myli patį teatrą, nes jo čia yra labai daug.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių