Amerikiečių laimė Lietuvoje: ponia S. Miller atrado save padėdama kitiems

Iš pradžių lietuviai atsargiai vertino atvykėlius: kad ir dėl to, kad jie nuolat šypsojosi, bet ilgainiui pradėjo gerbti ir vertinti už neabejingumą kito nelaimei ir skausmui.  Per aštuoniolika gyvenimo metų pora suorganizavo daugybę labdaringų koncertų, iki šiol aktyviai lankosi senelių namuose, vaikų ligoninėse, šiuo metu bažnyčioje organizuoja kassavaitinius susitikimus su našlaičiais.  Visų gerų darbų sąrašą šiais metais papildys ir dar vienas:  balandžio 03 d. Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje įvyks ypatingas „UNITED for Ukraine“ koncertas. Čia ponia Shasta draugėn sugebėjo suburti ir skirtingus gospel chorus, ir jau žinomus bei perspektyvius atlikėjus. Koncerto išvakarėse su ponia Shasta kalbamės apie jų šeimos sprendimą atvykti į Lietuvą ir misiją mūsų šalyje.

– P. Shasta, papasakokite plačiau, kaip sugalvojote, kad norite savo gyvenimą kurti Lietuvoje, į kurią atvykote iš Amerikos kartu su vyru ir vaikais 2005-aisiais?

– Amerikoje mums sekėsi labai neblogai. Mano vyras turėjo nuosavą verslą, daug dirbome mūsų bendruomenėje, jau ruošėmės pirkti namus, tačiau kuo labiau artėjo šis sprendimas, tuo labiau jautėme, jog gyvenimas yra žymiai daugiau, nei tik būtiniausių poreikių patenkinimas. Ir tuomet sulaukėme pasiūlymo vykti į Lietuvą. Jau buvome susipažinę su gyvenimu apylinkėse, tad kryptis mūsų visai neišgąsdino, žinojome, kur vykstame. Nusprendėme, kad šis sprendimas – viskas, arba nieko. Pardavėme visą savo turtą ir išvykome nesižvalgydami atgal. Dabar skaičiuojame jau aštuonioliktus metus Lietuvoje.

M. Švilpaitės nuotr. 

– Kaip į judu su vyru tuomet žvelgė lietuviai, vietos bendruomenės? Juk išsyk ėmėtės be galo svarbios veiklos. Ar lengvai priėmė, ar vis tik iš pat pradžių žiūrėjo nepatikliai?

– Iš pradžių atvykus į Lietuvą tikrai susidūrėme su nemažai kliūčių. Visų pirma, nemokėjome kalbos, tad buvo labai sunku bendrauti su žmonėmis, užmegzti ryšius. Kultūra kardinaliai skyrėsi nuo to, prie ko buvome pratę JAV. Na, kad ir tai, jog žmonėms buvo keista, kad aš labai daug šypsausi ir juokiuosi, kas Teksase, iš kur esu kilusi, yra įprasta. O čia man buvo pasakyta, jog kai tiek daug šypsausi aš arba kažką rezgu, arba esu išprotėjusi, arba esu amerikietė. Nežinau, galbūt esu visi trys variantai viename (juokiasi). Nors pradžioje išties buvo sunkumų, bet aš myliu Lietuvą, daug gilinausi į jos istoriją: mes pasirinkome čia būti, abu mano sūnūs pasirinko likti čia, mokytis čia ir kurti savo gyvenimus Lietuvoje. Mums čia labai gera ir nesigailime šio sprendimo nei vieną dieną.

– Judviejų veikla visuomet buvo tarsi ištiesta pagalbos ranka visiems, kam to labiausiai reikia: pirmiausia, vaikams (veikla nukentėjusiems nuo Černobylio – kur, beje, susipažinote ir su būsimu vyru), tuomet Luizijanoje su jaunimu, o po to – daugybė tokio pobūdžio veiklų jau čia, Lietuvoje. Ar tai – pašaukimas, ar kokių svarbių gyvenime įvykių pasekmė?

– Labai asmeniškas klausimas. Mes su vyru visuomet buvome iš tų žmonių, kurie nieko nedaro puse kojos, tad ir atvykę čia iš karto, kiek tik galėjome, įsiliejome į bendruomenę, bandėme padėti, kaip tik galėjome. Labdara man  niekada nėra betikslė. Pirmiausia, tai, savaime suprantama, pagalba žmonėms. Mano vaikystė buvo labai skurdi ir kupina skausmo. Aš užaugau gaudama labdarą iš gerų žmonių, dauguma jų buvo bažnyčios bendruomenės nariai. Ir tik dėka jų aš iš viso esu čia. Todėl, kad patyriau tiek daug, dabar jaučiu, kad galiu ir noriu padėti žmonėms, kuriems, galbūt mažiau pasisekė ar jie šiuo metu išgyvena sunkius laikus. Mes galime padėti žmonėms per savo sunkias patirtis, jie tuomet nebesijaučia tokie vieniši, kartais užtenka tiesiog išklausyti ir pabūti šalia. Didžiausią gyvenime džiaugsmą patiriu tuomet, kai žmogui mano istorija ir buvimas kartu padeda išgyventi ir judėti pirmyn.

– Įkūrėte ne pelno siekiančią asociaciją „Jaunimo taškas“: kuo ši organizacija ypatinga, ko jaunas žmogus gali tikėtis, kreipęsis į ją?

– „Jaunimo taškas“  yra organizacija, globojanti vieną iš mūsų iniciatyvų – „United Voices“, su kuria per tiek metų nuveikėme begalę gražių dalykų. Tai organizacija, kuri padeda įvairiems žmonėms įsilieti į bendruomeniškas veiklas: tai ir „United Voices“ paramos koncertai, Taboo savižudybės prevencijos renginiai, apsilankymai senelių, vaikų namuose, ligoninėse.

– Galbūt iki šiol prisimenate kokią išskirtinę istoriją, kai ištiesta Jūsų pagalbos ranka padarė stebuklą ir nepaprastai padėjo žmogui?

– Negalėčiau to pavadinti stebuklu, bet viena istorija tikrai giliai palietė ne tik mus su vyru, bet išgelbėjo kitam žmogui gyvybę. Vieną vakarą ėjome iš bažnyčios ir ant Žaliojo tilto turėklų pamatėme sėdint merginą. Viena jos koja jau buvo persisvėrusi į upės pusę, o ji pati rankomis užsidengusi veidą tiesiog raudojo. Aš nė nepagalvojusi apie eismą, perbėgau gatvę, užkalbinau ją ir ilgai nedvejojusi, sugriebiau. Kiti žmonės turbūt sakytų, kad tai buvo kvaila, nes neturiu jokio pasirengimo tinkamai elgtis tokioje situacijoje, tačiau tuo metu aš elgiaus taip, kaip man sakė širdis. Prisitraukiau merginą prie savęs ir mes kartu verkėme beveik valandą. Ji man papasakojo savo gyvenimo istoriją. Tuo metu supratau, kodėl esu būtent čia, Lietuvoje. Galbūt niekas kitas nebūtų prie jos priėjęs, sustojęs, išgelbėjęs nuo šio sprendimo ar paveikęs jos taip, kaip paveikti galėjau aš. Taip pat, jei aš būčiau Amerikoje, galbūt niekada nebūčiau patyrusi tokio išgyvenimo ir nebūčiau po to sukūrusi Taboo projekto, kuris skirtas savižudybių prevencijai. Bendraujame su ta mergina iki šiol, žinau, kad jai geriau ir ji šiuo metu yra gyva, sveika ir laiminga.

M. Švilpaitės nuotr. 

– Keletą metų iš eilės organizuojate labdaros koncertus „United Voices“: kaip kilo idėja juos rengti?

– Tai kilo iš tų pačių jausmų, kurie mane veda padėti žmonėms, suteikti jiems vilties, keisti jų gyvenimus į gera. Visą gyvenimą augau su Gospel muzika ir mačiau, kaip teigiamai ji veikia žmones, net jei jie yra netikintys į Dievą. Tai muzika, kupina gyvybės, energijos, pozityvumo, joje niekada nėra nieko liūdno, pikto ar žiauraus. Norėjau Gospel muziką girdėti ir Lietuvoje, tad jei jau rengiame koncertus ir dainuojame, kodėl tuo pačiu nepadaryti gero darbo? (šypsosi).

– Šie metai – taip pat ne išimtis. Netrukus, balandžio 03 d. Šv. Jonų bažnyčioje taip pat vyks paramos koncertas „UNITED for Ukraine“. Kuo jis ypatingas, ir kur nukeliaus visos suaukotos lėšos?

– Tai tikrai yra jautri tema visuomenėje ir mes esame ne išimtis. Turime draugų iš Ukrainos čia, Lietuvoje, taip pat turime draugų, kurie vis dar yra Kijeve šiuo metu, todėl šis karas paveikė mus ir kaip baisi tragedija, ir asmeniškai. Matydami šiuos karo siaubus, negalime sėdėti sudėję rankų. „UNITED for Ukraine“ gospel koncertas yra vienas iš būdų, kaip geriausiai galime padėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Renginio metu rinksime paramą ,,Stiprūs kartu“ fondui, su kuriuo bendradarbiaujame ir be galo pasitikime. Mane beprotiškai sujaudino žmonių noras prisidėti, padėti visais būdais kaip tik gali - finansiškai, maistu, savo laiku, talentu. Vyks neįtikėtinai gražus koncertas, kuriame dauguma žmonių dirbo ir dirbs visiškai nemokamai ir aš dėl to esu be galo dėkinga. Kiekvienas pasisekęs ir prasmingas renginys mane įkvepia toliau kurti, burti žmones kartu ir neišsižadėti vilties bei tikėjimo, kad rytojus bus šviesesnis ir geresnis.

Visų geros valios žmonių laukiame balandžio 03 d., pirmadienį, Vilniuje, Šv. Jonų Bažnyčioje, kur įvyks „UNITED for Ukraine“ – paramos Ukrainai koncertas, kurio metu pasirodys gražiam tikslui susivieniję Vilniaus gospel ir džiazo kolektyvai: „United Voices“,„Singphonics“, LMTA Jazz Chorus ir Šv. Jonų gospel choras.  Kartu su šiais kolektyvais į sceną žengs ir šie atlikėjai:  Dainotas Varnas, Cheri, Godo Yorke, grupės „Cosmic Apple“ lyderė Gina Shee, Mario Junes,  trimitininkas Dominykas Vyšniauskas bei grupės „John's Shower Band“ lyderis Simonas Krukonis.

Renginio vedėjai: Jekaterina Zibireva ir Rolandas Vilkončius. Koncerto pradžia: 19:30 val., įėjimas – laisvanoriška auka „Stiprūs kartu“ fondui.