"Jei pradžia sėkminga, vaikai įsitraukia savaime – nereikia nei saldainių pirkti, nei ant blakstienų šokinėti", – taip 60-metį šiemet minintį Vilniaus berniukų ir jaunuolių chorą apibūdina jo ilgametis meno vadovas Vytautas Miškinis.

– Kas yra "Ąžuoliukas" – tiesiog choras, muzikos mokykla, gyvenimo būdas?

– "Ąžuoliukas" – tai ir gyvenimo būdas, ir darbas, ir filosofija, ir edukacinis kolektyvas, ir sportiniai rekordai siekiant meninių aukštumų su orkestrais, kurių kiti gal nepasiekia, o mums pavyksta. Dažnai mes meninį kolektyvą traktuojame kaip sporto kolektyvą – pasiekimai, konkursų laureatai, užsidirbti gerą, solidžią dosjė.

Manęs kartais klausiama: o ką "Ąžuoliukas" veikia? Afišų nėra… mes neįperkame reklaminių stendų. Todėl darome tokius nematomus darbus. Kasdienis vaikų bendravimas su mokytojais, su muzika, per muziką, per muzikos kūrinius. Aš labai vengiu trivialių kūrinių. Ne visada tai pavyksta, nes dažnai mes vykdome tam tikrą užsakymą.

Žinote, dabar meninis kolektyvas nėra nepriklausoma institucija. Mes esame paslaugų teikėjai pagal šiuolaikinę leksiką. Juk švietimas yra paslaugų teikimas. Mes šviečiame vaikus ir, dėl tėvų noro vaikus čia atvesti, teikiame jiems muzikinio švietimo paslaugą – vykdome jų užsakymą. Anksčiau vadinomės choro kolektyvu, o dabar esame popamokinės veiklos būrelis. Aš nebesu meno vadovas, nes unifikuotame švietimo sistemos pareigybių sąraše nėra meno vadovo – yra mokytojas, popamokinės veiklos būrelio vadovas.

Vis dėlto mes esame visų pirma ne sportinis, muzikinis, o pedagoginis, švietėjiškas kolektyvas, ir dėl to ta jo dvasia yra kitokia. Mokomės, dirbame, stengiamės nenuvilti publikos, nes jei vieną kartą nuvilsi, to niekas neatleis, kitą kartą nekvies, sakys – jie nusivažiavo. Lygį reikia laikyti nežiūrint to, ar tu turi tikrai gabių vaikų, ar neturi. O tie vaikai – kaip bangavimas jūroje: ateina viena laida stipri, kita ne tokia kokybiška, viena labai judri, kita labai sustingusi. Į "Ąžuoliuką" juk ateina vaikai prieš tai jau įgavę bendravimo, muzikinių įgūdžių. Vienas mokytojas griežtas, gerai suvaldo, pas kitą – palaida bala, bet muzikine prasme labai aktyvūs vaikai. Ir kai gauname vaikus, mes kas keleri metai banguojame skirtingomis bangomis.

O berniukų karjera labai trumpa – ateina į koncertinį chorą, treji metai normalaus dainavimo scenoje ir viso gero, nes dabar berniukų balsai labai anksti mutuoja. Aš, pavyzdžiui, mutavau 14–15 metų, o dabar 12 metų vaikai mutuoja. Ką tai reiškia? Kad su jaunesniais vaikais mes turime išmokti atlikti tuos pačius sudėtingus muzikos kūrinius. Juk negalime pasakyti: žinote, vaikai dabar anksčiau mutuoja, koncertuoja jaunesni, tai mes atliksime kiek paprastesnį repertuarą. Niekam neįdomu.

"Ąžuoliukas" – tai tam tikra materija, kuri mainosi priklausomai nuo socialinių aplinkybių, fiziologinių dalykų, nuo gamtos dėsnių, nuo atšilimo procesų – nuo ko tik nori. Ir mes laviruojame toje metamorfozėje.

60 – tiek metų šiemet sukanka legendiniam chorui "Ąžuoliukas".

– Ar mūsų vaikai muzikalūs? Ar jie nori eiti į tą muzikos mokyklą, ar to nori jų tėvai?

– Mokykla yra mokykla, o čia yra popamokinė veikla. Čia yra visų pirma kolektyvas. Ateina 4–5 metų vaikai. Ar jiems norisi čia eiti? Jie juk net nežino, kas tai yra. Tėvai atveda vaikus. Bet kai įkiša vieną pirštuką, po to įsisiurbia savaime, nes beveik viskas priklauso nuo mokytojo. Jei mokytoja jauna, graži, šypsosi ir dar švelniai šneka – viskas: tai paperka ir vaikus, ir jaunus berniukus. O jei pradžia sėkminga, vaikai įsitraukia savaime – nereikia nei saldainių pirkti, nei ant blakstienų šokinėti. Tačiau jei jis tos šilumos iš mokytojos nejaučia – niekas nepadės.

Pirmas mokytojas visada ir visur labai svarbu, dėl to "Ąžuoliuke" stengiamės, kad tie mokytojai, kurie dirba su priešmokyklinukais ir mokyklinukais, būtų tikrai geri, tikrai švelnūs, simpatiški ir žmogiškų psichologinių savybių, nes tai vaikus patraukia, uždega meile muzikai.

Vėliau – sukakus maždaug 11 metų – ateina tam tikras vertybių perkainojimo laikotarpis, kai vaikas mąsto jau savo palyginimais, norais nenorais. Kitas lūžis – kai pradeda bręsti. Tai jau apskritai "nagų, ragų gadynė", keičiasi leksika, atsiranda atmetimo reakcija, autoritetų nepripažinimas. Per šiuos krizinius laikotarpius dalis vaikų atkrenta, tačiau didžioji dalis lieka.

Bet ne tik mokytojas trauka yra, o visa ta bendrystė, kuri sukuriama "Ąžuoliuke".

– Ar tiesa, kad jeigu tapai "ąžuoliuku", tai jau visam gyvenimui?

– Gal ir taip. Nes net ir tie "blogiukai", kurie savo laiku parodė "nagus" tėvams ir metė chorą, gailisi – kai tampa suaugusiais, kai sugeba įvertinti tą gėrio bagažą, kurį gavo "Ąžuoliuke". Net ir maži pasiekimai, teigiami atsiliepimai ar įvykiai, kurie atrodo nereikšmingi tuo metu, užsifiksuoja ir vėliau prisimenami su didžiausiais sentimentais.

Ten, kur muzika, nėra konfliktų, muzika pati savaime nekonfliktinė. Konfliktas kyla tada, kai reikia išsiaiškinti, ar tu pajėgus tą muziką "įveikti". Jeigu nepajėgus – aš tave spaudžiu, kad pasistengtum. Kai kurie nepasiduoda tai invazijai, tam spaudimui. Tačiau tas išmoko vaikus vėliau ir asmeniniame gyvenime atiduoti maksimaliai jėgų tam, ką darai.

Dėl to mes iš "ąžuoliukų" reikalaujame daug – ir spaudžiame juos, ir traukiame, ir forsuojame tiek balso, tiek laiko prasme. Ir kūriniai nėra paprastučiai, kuriuos galima įveikti per vieną kartą – jie reikalauja daug pastangų, daug laiko, daug susigulėjimo, kol įgauna tam tikrą kokybinę kondiciją. Tačiau visa tai vaikus ugdo, jų pasąmonėje koduoja tuos reikalus, kurie po to išnyra, kai jie suauga.

– Lietuvių vaikai talentingi?

– Tarkime, į "Ąžuoliuką" priimama 30 vaikų. Prieš 20 metų tarp jų buvo 10 talentingų, 10 gabių, 10 – su perspektyva vystytis. Dabar gi – 10 gabių, 10 su perspektyva, 10 dėl kontingento. Tad situacija keičiasi, talentingų vaikų mažėja. Keičiasi tauta. Anksčiau buvo daugiau mišrių šeimų. Paskaitai – nelietuviška pavardė, paklausai – gabus. Kuo didesnis "miksas", tuo turtingesnis palikimas. Kuo vienalytiškesnė tauta, tuo tie gabumai labiau suvienodėja, nyksta. Gabių žmonių atsiranda tada, kai sumiksuojama daug skirtingų genetinių kodų. Čia gamta, čia aš nepasakiau nieko ypatingo.

Tai nereiškia, kad lietuvių tauta išsigimsta. Tačiau ryškių, talentingų vaikų – mažiau, nei būdavo anksčiau. Pokario laikotarpiu buvo daug mišrių šeimų, ir mūsų kolektyvas buvo labai tarptautinis, dabar jis vienalytis, lietuviškas, ir tas jaučiasi. Juk kai "Ąžuoliukas" kūrėsi, jame buvo 50 proc. žydų vaikų, o 50 proc. – kitataučių. Po penkerių metų liko pusė lietuvių, pusė – kitataučių. Vėliau pradėjo dominuoti lietuviai.

– Tačiau tėvams iki šiol yra prestižas, kad vaikas dainuoja "Ąžuoliuke"?

– Viskas priklauso nuo tėvų požiūrio. Kas yra "Ąžuoliukas", iš tikrųjų supranta tie, kurie patys dainavo "Ąžuoliuke". Ir mes turime nemažai tokių, kurie atveda savo vaikus į "Ąžuoliuką", ir čia jokių aiškinimų nereikia. Kitiems – taip, neretai prestižo reikalas.

Tačiau yra dar požiūrio klausimas. Dėl ko aš pradėjau pokalbį nuo paslaugų teikimo? Užsiėmimai mūsų chore tėvams kainuoja 50 eurų per mėnesį – čia valstybinis mokestis, kurį nustato savivaldybė.

Tėvai atveda vaiką, ir tavo atsakomybė, jie "nusiplauna". Dabar įvesta elektroninio dienyno sistema – tėvai turi prie jo prisijungti ir pasižiūrėti, kaip vaikui sekasi. Jau praėjo daugiau nei mėnuo, o pusė jų iki šiol net neprisijungę prie dienyno. Jiems jokio skirtumo – atidavė, ir tu auklėk tą vaiką.

– Vilniui savotiškai pasisekė – Vilnius turi "Ąžuoliuką". O ką turi Kaunas, Klaipėda, kiti miestai?

– Kaunas turi berniukų chorą "Varpelis", Klaipėda – berniukų ir jaunuolių chorą "Gintarėlis", Šiauliai – berniukų ir jaunuolių chorą "Dagilėlis". Žinoma, jie vėliau įsikūrė, tačiau puikiai dirba. Gaila, Marijampolėje išnyko berniukų choras "Vyturėlis".

Na, kiekvienas dirba pagal savo galimybių ribas. "Varpelis" Kaune yra kaip atskira chorinė veikla, jie įsikūrė mūsų pavyzdžiu. Be "Ąžuoliuko" prisilietimo įsikūrė Klaipėdos "Gintarėlis", kuris veikia prie Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos, kaip chorinis skyrius. Šiaulių "Dagilėlis" įkūrė savo chorinio dainavimo mokyklą, sėkmingai koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, ir vaikams tai puiki galimybė tame mieste, kuriame nėra tiek veiklos alternatyvų, kiek jų yra Vilniuje.

Miestų savivaldybės, kiek žinau, labai palankiai žiūri į tų chorų veiklą, tik savivaldybių galimybės skirtingos.

Aš nebijau konkurencijos, priešingai – jei kažkas pradės dainuoti geriau už mus, aš žinau, kad per galvą versiuosi, bet pasieksiu, kad mes vis tiek geriau padainuotume.

Tačiau kas ką besakytų, "Ąžuoliukas" yra lyderis – tiek, kiek mes pridainavę rimtos muzikos, ir dar su orkestrais, nė vienas kitas choras negali nei tuo pasigirti, nei to pasiekti. Kita vertus, mes esame didžiausias kolektyvas – 450 narių nė vienas kolektyvas Lietuvoje neturi. Tad aš atlieku tam tikrą misiją chorus vienijančio žmogaus, mes organizuojame bendrus chorų susitikimus. Jau 20 metų aš "kultivuoju" tokį renginį, kurį kažkada pats "pagimdžiau" – "Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkotikus". Ilgą laiką mes visi burdavomės tai Vilniuje, tai Kaune, tai Klaipėdoje, tai Šiauliuose.

Dabar kas antri metai susiburia koncertiniai chorai, kas antri – jaunučių, nes labai sudėtinga visus į vieną vietą suvežti. Pavyzdžiui, šiais metais Gargžduose rinkosi jaunučių chorai – suvažiavo 1 000 žmonių. Ten suvažiuoja kas gali, ir mes stengiamės šio judėjimo renginius organizuoti ne didmiesčiuose, o mažesniuose miesteliuose – tai Molėtuose, tai Pasvaly, tai Gargžduose, 2021 m. rengsime Plungėje. Vaikai suvažiuoja, dainuoja bendrą repertuarą, diriguoja tų chorų mokytojai – vyksta festivalis.

Su "dičkiais" dabar stengiamės aplankyti keturis didžiuosius miestus – surengiame savotiškas gastroles, kai kartu koncertuoja keturių miestų koncertiniai chorai. Kitais metais "Berniukai prieš smurtą ir narkomaniją" vyks rudenį, tad jau dabar kaupiame repertuarą, šnekamės dėl datų.

Tarp berniukų chorų, atvirai pasakysiu, nėra trinties, nes mes, būdami lyderiai, ieškome sandraugos su kitais. Mes nemetame šešėlio ant jų, priešingai – mes atidarome duris taip, kad saulė šviestų ir jiems. Ir taip atsiranda galimybės bendrauti, kurti, atlikti rimtus kūrinius, būti vienoje scenoje, puoselėti bendravimo tradicijas tarp kolektyvų.

Kai kolegos prašo pagalbos – stengiuosi jiems padėti, nes tai yra ir grįžtamasis ryšys. Aš nebijau konkurencijos, priešingai – jei kažkas pradės dainuoti geriau už mus, aš žinau, kad per galvą versiuosi, bet pasieksiu, kad mes vis tiek geriau padainuotume. Tai yra žmogiškos, muzikinės ambicijos, o ne kažkokie kreivi siekiai kažką sunaikinti, kad tu būtum geriausias.

– Tai kokios "Ąžuoliuko" perspektyvos? Skaičiuosime dar 60 metų?

– Manau, bus. Ypač jeigu valstybė bus protinga ir suvoks mūsų misijos prasmę. Juk čia yra misija, pasišventimas. Aš nuo 1961 m., kai tik pradėjau lankyti "Ąžuoliuką", iki 2005 m. neturėjau nė vieno laisvo sekmadienio, nes sekmadieniais vykdavo pagrindinės bendros repeticijos. Tik 2005 m. dėl tam tikrų fizinių priežasčių turėjome perkelti bendras repeticijas į kitą dieną. Tad didžiosios mano gyvenimo dalies sekmadieniai paaukoti "Ąžuoliukui". Dėl ko? Tai tam tikra auka, kurią ne kiekvienas įvertina. Ne mano vieno – visų mokytojų, mūsų choro vaikų.

Tie vaikai, kurie prisiliečia prie muzikos, jie yra kitokie. Bet tam įtakos turi tiek santykiai su mokytojais, tiek mūsų ambicijos atlikti labai rimtą muziką, su rimtais orkestrais ir atlikėjais. Kitas dalykas – kolektyvo bendrystė. Mes stengiamės rengti "Ąžuoliuko" stovyklas net nežiūrint į tai, kad valstybė jų neberemia. Tačiau ta stovykla – mūsų gyvasties šaltinis, nes ji gimdo kolektyvo sampratą, ugdo vaikų kūrybiškumą. Mes savotiškai "verdame savo sultyse" ir "pagimdome" tuos, kurie toliau tas "sultis verda", naujus lyderius.

Nedažnai sulaukiu padėkų – dažniau priekaištų. Tačiau jeigu tu tiki savo nuostata, dėl ko tu čia dirbi – kad tai vis dėlto yra gėrio šaltinis vaikams. Tad turi dirbti taip, kad jie tą gėrį pajustų ir turėtų širdyje. Dėl to ir verta gyventi.