M. Jonučio ir devynioliktus veiklos metus skaičiuojančios galerijos „Meno Niša“ draugystė tęsiasi jau aštuoniolika metų. Būtent tiek laiko menininkas galerijoje kasmet organizuoja tradicinę, vasaros šilumą atnešančią parodą, pažymima galerijos pranešime.

„Mariaus Jonučio kūriniams būdingos ryškios spalvos, dekoratyvi forma, atpažįstami personažų tipažai, temų ir išraiškos priemonių kartojimas, kas sukuria išskirtinį menininko braižą. O žiūrint į jo kūrinius gali skaityti istoriją metai iš metų, bendražmogiškos ir aktualios temos kuria Jonučio kūrybos pasakojimą, nepriklausomai nuo medžiagos ar technikos“, – sako galerijos vadovė Diana Stomienė.

M. Jonutis baigė Vilniaus dailės akademiją, grafikos specialybę, surengė daugiau kaip 50 parodų kartu su menininke Nomeda Marčėnaite ir per 60 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Menininkas daugiausiai kuria skulptūras, dažytus medžio reljefus, tapybos, grafikos kūrinius bei iliustruoja knygas. M. Jonutis per 30 metų kūrybos laikotarpį sukūrė per 1000 meno kūrinių, kurių dauguma rado savo žiūrovą ir naujus namus. Dėl temų aktualumo ir išraiškos paprastumo, kaip pastebi galerija, menininko kūryba įdomi labai plačiam sluoksniui meno mylėtojų ir kolekcininkų.

„Seniai emigravau iš miesto į kaimą ir jau didesnę pusę gyvenimo džiaugiuosi būdamas kaimiečiu. Nieko neišsigalvoju, paišau, ką matau, kas svarbu, gražu, ką myliu. Nenoriu teršti teptuko negražiais dalykais. Epidemijos nerūpi, stebėti, ką veikia paukščiai, žymiai svarbiau už politikų šurmulį. Gyvenu ant žemės po dangumi su paukščiais ir gyvūnais, audromis, liūtimis, saulėmis, miglomis, rasomis ir vaivorykštėmis, esu čia laimingas ir žinau, kad ne vienas toks, visiems širdyje kaimiečiams ir paišau paveiksliukus“, – taip savo mintimis apie parodą dalijasi pats menininkas.

Pasak J. Jonučio, jis pernai pavasarį teikė paraišką Lietuvos kultūros tarybos stipendijai, neieškodamas temų svetimose teritorijose parašė „Kaimo pasaka“. „Stipendiją gavau ir kažkaip smagiai įklimpau tame, paaiškėjo, kad temų ir siužetų čia begalybė. Rudenį dar trims mėnesiams pasiprašiau stipendijos tai pačiai temai pratęsti ir vėl gavau. O kai tie mėnesiai baigėsi – nemačiau priežasties sustoti. Taip ir atsirado ilgoka serija kaimiškų paveikslų su trumpais tekstais prie kiekvieno, nes žodžiais žaisti irgi smagu, kaip ir spalvomis ir siužetais. Leidykla „Žalias kalnas“ šiuo metu rengia knygą su tais tekstais ir paveikslais, tikimės, kad dar vasarą pasirodys. Dalies paveikslų šiai parodai jau nebeliko, nes reikėjo lentų namui, kurį statau – tas darbas man taip pat smagus ir įdomus, tik į galeriją atvežti neišeina“ – smagiai pasakoja menininkas, dėkodamas „Meno Nišos“ galerijai, kad aštuonioliktus metus iš eilės leidžia jam parodyti darbus žmonėms.