Kino režisierius, menininkas Gianluca Sodaro yra pelnęs daug prizų ir apdovanojimų už savo unikalius ir originalius filmus, kurie yra gerai žinomi visame pasaulyje.

Jis turėjo neeilinę ir stulbinančią bendradarbiavimo patirtį su Amerikos kompozitoriumi Angelo Badalamenti ( geriausiai žinomo savo muzika režisieriaus David Lynch filmams) , sukūrusio garso takelį kino filmui „Ką Dievas sau galvoja?“ (God's Got His Head in the Clouds). Filmas buvo pristatytas ir Lietuvoje Šiaurės šalių kino forume „Scanorama“

Jautrus ir įvairialypis Sodaro visuomet naudojasi fotografija, kaip priemone veidams, nuotaikoms ir istorijoms užfiksuoti. Gimęs Sicilijoje, jis didžiuojasi savo blaiviu sicilietišku gyvenimu, vaizduodamas istorijas ir charakterius savo gimtosios šalies šviesomis ir nutaikomomis.

Sodaro įžvelgiamas žmonių prieštaringumas nuolankiai perteikiamas visose jo meno išraiškose, aukštame estetiniame lygmenyje pabrėžiant jo stebimos realybės neatitikimus ir daugialypes reakcijas.  

Parodoje „Nesenstančios – Lėlės turi daug laiko“ žiūrovo dėmesiui pateikiami 25 lėlių portretai. Gianluca Sodaro fotografuoja jas skirtingose erdvėse ir skirtingomis pozomis, priklausomai nuo to, ką su jomis daryti jam siūlo pačios lėlės; net ir būdamos tokioje nuolankumo reikalaujančioje padėtyje, jos sugeba išsaugoti savo specifinį, unikalų orumą.

Kuo daugiau į jas žiūrime, tuo labiau mes atsiduriame jų įdėmaus žvilgsnio, išreiškiančio jausmus, kurie tampa mums vis labiau pažįstami, valioje: nuolankumas, priešiškumas, nuostaba, sumišimas, džiaugsmas, melancholija, priekaištas.

Kartais jaučiamės stebimi ir tikrinami; kartais net pajuntame pyktį.

Tik mūsų sąmoningas abejingumas gali apsaugoti nuo emocijų, kurias sustingę lėlių veidai sukelia pačiuose mumyse.

Lėlių portretai atkeliavo iš Gianluca vaikystės. Menininkas pasakoja, kad pradėjo fotografuoti būdamas devynerių. Manydamas, kad sunku rasti pozuoti norinčių žmonių, jis ėmė fotografuoti lėles. Juk lėlės leidžiasi fotografuojamos, nebando ištrūkti ir išlieka toje pačioje pozoje, nenuvildamos pradedančio menininko smalsumo.

Atsirado klausimų, kurie iškildavo vėl ir vėl, ir vis naujų.

Gianluca Sodaro jau pademonstravo nepaprastą gebėjimą identifikuoti save žmonių, kurių nuotaikas, šviesiąsias ir tamsiąsias puses jam pavyko užfiksuoti, portretuose: juodai baltos fotografijos, iš kurių skverbiasi įvairios charakterių savybės.

Lėlių portretuose stulbina tai, su kokiu dėmesiu menininkas suvokia traukos jėgą, nežiūrint į tai, kad lėlės nesuvokia medžiagos inercijos; jos fotografuojamos būtent tokiomis pozomis ir tokiose erdvėse, kur išryškėja jų specifinės savybės.

Menininko fotografijos juodai baltos: galbūt norint pabrėžti, kad tai vis tiek yra portretai. Jo fotografuotų žmonių veidai taip pat yra juodi ir balti.

Gianluca susipažįsta su kiekviena lėle taip artimai, kad suteikia joms vardus, labiausiai atspindinčius asmenybę, kurią menininkas jose įžvelgia.  

Kas tai yra portretas?

Koks skirtumas tarp žmonių ir lėlių portretų?

Žmonių veiduose matyti bėgantis laikas, sugautas akimirkos sintezėje, o lėlių veidai yra belaikiai.

Laikas ženklina ir vagoja veidus, o lėlių veiduose nelieka jokių laiko pėdsakų.

Lėlės turi daug laiko. Gal tai ir yra jų magijos esmė?

Jos taip panašios į mus ir tuo pačiu tokios skirtingos. Ar būtent šis prieštaravimas nustato ploną - suvokiamą, bet nekonkrečią panašumo ar skirtumo tarp mūsų ir jų -liniją?

Kur prasideda iliuzija?

Kur yra riba tarp to, kas tikra ir netikra?

Tarp to, kas gyva ir negyva?

Menininkas meistriškai išryškina paslaptingą ribą, sukeliančią jausmą, kuris nuolat tiriamas ir analizuojamas, bet kurį visada sunku apibrėžti: neramumas – mįslingas žodis, kuris estetine prasme gali reikšti jausmą, panašų į baimę, paprastai atsirandantis tuomet, kai tuo pačiu juntame ir kažką pažįstama, ir svetima, sukeliantis mumyse nenusakomą nerimo ar savotišką netikrumo ir vienišumo jausmą.

G. Sodaro paroda „Nesenstančios – Lėlės turi daug laiko“ veiks galerijoje „Meno niša“ iki rugsėjo 19 d.

Atidarymas: 2015 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienį, 18 val.