Apie didžiausius filmavimus, rūmų kasdienybę ir teigiamą požiūrį į kiną – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje su I. Šiušaite.

– Kas vilioja žmones į Trakų Vokę?

– Pavadinimas dažnai klaidina – žmonės galvoja apie Trakus ar Užutrakį, bet mes esame Vilniuje. Mūsų ekspozicijos, koncertai, kiti renginiai vienaip ar kitaip susiję su sostinės gyvenimu arba dvaro istorija. Mėgstu sakyti, kad tai lėtesnio gyvenimo vieta, kurioje norisi pabūti, atsipalaiduoti. Net ir svečiai kartais sako, kad čia nesinori triukšmauti.

Persikėlus iš miesto ir man pačiai atrodė, kad Trakų Vokėje gyvename lyg sulėtintame kine. Dabar tai pradeda patikti – laikas čia eina kitaip. Dvaras turi savo aurą, atrodo, kad viskas vyksta lėtai, elegantiškai.

– Galbūt todėl vieta traukia ir kino kūrėjus? Kokio laikotarpio juostos čia filmuojamos?

– Trakų Vokės dvaras – ne tik vaizdinga vieta, bet ir kinematografiška lokacija, tinkanti įvairiausiems režisierių sumanymams įgyvendinti. Būtent todėl šią vietą renkasi filmavimo komandos. Trakų Vokės dvare-sodyboje filmuoti tokie filmai ir serialai kaip „Karas ir taika“, „Ana Karenina“, „Jekaterina Didžioji“, „Kraujas sniege“, „Hilma“ ir daugybė kitų. Dvaras buvo tapęs Sankt Peterburgu, Stokholmu, Kaunu, Jungtinės Karalystės miestais įvairiausiais laikotarpiais – nuo  viduramžių antrosios pusės iki XX a. pradžios. Vis dėlto sodyba labiausiai panaši į XVIII a. pabaigos–XIX a. Rytų Europos dvarus. Rūmai filmuojami, kai reikia dvaro atmosferos arba erdvių butų, visuomeninių erdvių. Dekoratoriai gali beveik neatpažįstamai pakeisti erdves, pavyzdžiui, uždengus langus atrodo, kad rūmuose – gilūs viduramžiai.

Dekoratoriai gali beveik neatpažįstamai pakeisti erdves, pavyzdžiui, uždengus langus atrodo, kad rūmuose – gilūs viduramžiai.

– Tikriausiai lėtas, ramus dvaro gyvenimas stipriai pasikeičia prasidėjus filmavimams?

– Tikrai taip. Didelių filmavimų metu dvaro aplinka labai pasikeičia: stovi vagonėliai su režisierių, aktorių, grimuotojų kambariais, dvaro ūkiniame kieme įsikuria visas miestelis su maisto palapinėmis, vaikšto kostiumuoti aktoriai. Anksčiau filmuojant tokius projektus kaip „Karas ir taika“, „Jekaterina Didžioji“ buvo statomos tvoros, netgi supilami maniežai, keliai – dvare buvo galima daug ką keisti, šiandien dėl sutvarkytos rūmų aplinkos to tikriausiai jau nebepavyktų padaryti.

Ko gero, įspūdingiausias Trakų Vokės dvare įgyvendintas projektas buvo „Jekaterina Didžioji“ (Hbo, Sky TV), su pertraukomis filmuotas beveik penkis mėnesius. Pokyčių buvo nemažai: mūsų biuras persikėlė į kitą pastatą, su darbuotojais buvo sutarta, kad jie neskleis informacijos, laikysis konfidencialumo, nefotografuos, nieko nepasakos apie dekoracijas. Tokiais momentais mes esame svečiai, o kūrėjams atiduodame dvarą 100 proc.

Įdomu ir tai, kad filmavimo metu aiškiai pamatai, kiek daug žmonių dirba prie projekto. Kartais kino filme rodo du aktorius, bet kad jie pasirodytų ekrane, prireikia 100 kūrėjų komandos – filmą žiūrėti tuomet pradedi visai kitaip.

– Ar filmavimo metu dvaras labai transformuojamas – ar daug laisvės keičiant interjero detales, dekorą turi kino kūrėjai?

– Kol kas nesame restauravę dvaro vidaus, o mūsų salės paprastai būna tuščios, tad filmavimo komanda turi nemažai laisvės – gali pakabinti užuolaidas, atsivežti butaforijų, transformuoti patalpas į jiems reikiamą laikotarpį. Žinoma, dvare galioja tam tikros taisyklės – pavyzdžiui, negalima gręžti ar kitaip pažeisti mūsų paveldo objektų, prašome, kad turinys nebūtų nepadorus, kad būtų išlaikyta pagarba objektui. Todėl filmo kūrėjai tariasi, kur ir ką kabins, o pasiruošimas dažniausiai užtrunka keturis penkis kartus ilgiau nei pats filmavimas.

Kai matome statomas filmavimo dekoracijas, kartu su kitais darbuotojais visuomet spėliojame, ar rūmus ekrane atpažinsime. Vėliau darome nuotraukas ir aptarinėjame, ar tai vis dar panašu į mūsų sales. Naudojant dekoracijas sukuriamas visai kitas vaizdas. Mūsų dvare likę daug nuo filmavimo užsilikusių butaforijų. Lankytojus, nenorėdami suklaidinti, informuojame, kad tai filmavimo metu naudoti daiktai, o ne tikras istorinis palikimas.

– Kaip į filmavimus reaguoja vietiniai gyventojai?

– Vietiniams nepatogumų sukelia uždaromi ar užstatyti keliai, bet tai laikinos emocijos, nes žmonės į kino projektus žiūri teigiamai. Jie didžiuojasi, kad mus renkasi, kad dvaras bus rodomas per tokias platformas kaip „Netflix“ ar BBC. Pastebime, kad gyventojai trukdžius  dėl kino filmavimų vertina palankiau nei kilusius dėl kitų renginių. Turime ir smagių pavyzdžių, tarkime, viena šalimais gyvenanti moteris nuolatos dalyvauja filmavimuose, dažnai matome ją su istoriniais kostiumais. Masinėse scenose filmuojasi nemaža dalis gyventojų.

Žinoma, gyventojai visuomet perspėjami, jei filmavimų metu  naudojama šalyje draudžiama nacių ar sovietų atributika, vaikščiojama su netikrais šautuvais, – į tokius filmavimus visuomet žiūrima jautriai.

Kita vertus, visi supranta, kad filmavimai yra labai reikšminga dvaro finansinė dalis, suteikianti iki 50 proc. pajamų. Kino industrija – mums labai svarbi, padedanti atsinaujinti, atlikti tam tikrus renovacijos darbus.