Tekstas turėtų turėti įžangą, tarkim, apie tai, kaip ėjau į Igorio Piekuro (1935–2006) parodą "Laiko negatyvai" įkaitusia kepimo skarda virtusiomis Vilniaus gatvėmis, netikėtai palaistytomis praplikusio ir apgailėtino lietaus. Bet ši paroda mane ištiko kaip tas tikrasis vasaros lietus – staiga, visai netikėtai, nepasiruošus, galingu srautu.

Kažkas tiesiog pasakė – poryt atsidaro ir vien dėl jos pasilikau mieste tarp spengiančio nuo saulės aktyvumo betono, vėliau laisvanoriškai sutikau tirpti dar tvankesnėje nei laukas Dailės akademijos "Titaniko" parodų salėje. Mažojoje salėje, reikia pabrėžti, nes tai tapo dar vienu netikėtumu – I.Piekurui, kurio kai kurie paveikslai, kiek pamenu iš tėvų pasakojimų, netilpo net nemažame jo sodybos name ir juos teko tapyti lauke, po stogu, taigi, kūrusiam ne mažutėlius paveiksliukus, o monumentalias drobes, menininkui, kurio vertė ir reikšmė mūsų kultūrai nekelia abejonių, liko tik mažoji salė, sutalpinusi 25 kūrinius.

Taigi toje teksto įžangoje, kur vis dar einu krapnojant nusususiam lietui, nė kiek negesinančiam karščio, mąsčiau, ar pamatysiu savo mėgstamuosius šio menininko paveikslus, spėliojau, kokį rakursą bus pasirinkusi parodos kuratorė Laima Kreivytė, nes būtent I.Piekuro kūrybinis palikimas yra įvairiaplanis, tad jį galima pristatyti įdomiais ir labai skirtingais pjūviais.

Turiu iš karto pasakyti – ne, savo mėgstamų kūrinių parodoje nepamačiau. Nors čia nėra mylimųjų peizažų, miškų pozityvų ir negatyvų, nėra paskutiniųjų metų natiurmortų, kurie iki šiol kelia man daugybę klausimų, tačiau taip pat nemažai klausimų kelia ir itin vientisoje ekspozicijoje esantys kūriniai.

Mokslo pažanga, TV, internetas

Menotyrininkas Vidas Poškus iškart po parodos atidarymo spėjo I.Piekurą pakrikštyti publicistu, nes šiam menininkui svarbu būtent aktualieji jo laiko įvykiai – kosmoso užkariavimas (1977 m. sukurtame paveiksle "Astronomai" matome pirmąją Žemės iš kosmoso nuotrauką, kuri iki šiol laikoma svarbiausia kada nors padaryta nuotrauka), mokslo ieškojimai ir atradimai, industrializacija, ekologija.

Atskiru ir itin svariu šio menininko kūrinių bloku būtų paveikslai, gvildenantys karo temą. I.Piekuras – rimtas, visuomet korektiškas, šiltas ir malonus žmogus – buvo niūrokas, dramatiškas, drąsiai dabarčiai į akis žvelgęs kūrėjas, nevengęs dienos aktualijų, daugelio to meto tapytojų laikytų nevertomis didžiojo meno. Modernistiniai formos eksperimentai – tapymas dūmais, smėlio, glamžytos draperijos, įvairių formų reljefo, plėšto kartono, koliažo naudojimas – jam netapo savitiksliu ir prasmingiausiu veiksmu, o tik priemone kalbėti apie savo epochos lūžius.
Šie paveikslai tarsi žiūri į ateitį, kaip su nuostaba ir susižavėjimu žiūri jo personažai į krentančius parašiutus ("Parašiutininkai", 1971 m.) ar į tą jau minėtą Žemės nuotrauką. Paradoksalu, kad net Antrojo pasaulinio karo patirties tema sukurti paveikslai paveikslai atrodo nukreipti į ateitį, kurią mes dabar ir išgyvename, nes netolimo karo grėsmė taip netikėtai ir baisiai aktualizavosi mūsų, kaip atrodė, saugioje dabartyje.

Kino, televizijos, interneto era, sparčiausias technikos progresas, pakeitęs žmogaus gyvenimą ir mąstymą, buvo tarsi nujausti šio menininko, į savo kūrybos lauką įtraukusio žiniasklaidos pateikiamų naujienų fragmentiškumą, serijinio vaizdo metodą, kino ir fotografijos – anuomet dar tik bandančių įsitvirtinti, o šiuo metu valdančių mūsų pasaulį – kalbą.

Be abejo, I.Piekurą ir Teresę Mariją Rožanskaitę pagrįstai galime laikyti fotorealizmo pradininkais Lietuvoje, tačiau būtent jiems labai nemodernistiškai ir šis formos atradimas tapo tik priemone kurti savo pasaulėvaizdį, kalbėti apie asmeninius išgyvenimus istorinių įvykių kontekste.

Taigi man I.Piekuras rodosi ne tiek publicistas, kiek mokslinis fantastas, nors jo kūriniuose nėra tiesioginio būsimojo pasaulio vaizdavimo, tačiau pati paveikslų kalba, jų konstravimo būdai ir priemonės pilni futuristinės nuojautos, kuriame tapyba traukiasi ir užleidžia vietą fotografijai, kinui ar tiesiog iki tol nežinotoms medijoms bei medžiagoms.

Karas ir trauminės patirtys

I.Piekuro ir M.T.Rožanskaitės gyvenimus jungia ne tik santuoka, jie abu – tremtiniai, grįžę iš Sibiro, patyrę represijas, tapusias viena baisiausių XX a. negandų, palikusių dar iki šiol iki galo neatskleistus, bet aiškiai nujaučiamus pėdsakus mūsų istorijoje ir kultūroje. Tad visai nenuostabu, kad niokojančio karo tema, žmogaus, naikinančio kitą žmogų, tema neišvengiamai eina per visą šios menininkų poros kūrybą.

Vien šios parodos I.Piekuro kūrinių pavadinimai aiškiai nubrėžia kūrybinių ieškojimų kryptį, vieną iš krypčių: "Mano prisiminimai apie karą (1975 m.), "Kareiviai" (triptikas, 1972 m.), "Karas" (triptikas, 1971 m.), "Kareivis ir madona" (1969 m.) ir pan.

Žinoma, kiekvienas iš šios menininkų poros yra savitas kūrėjas, tačiau kai kur plastiniai ar tematiniai ieškojimai eina ta pačia kryptimi, tapdami bendri tiek dėl žmogiškojo buvimo kartu, tiek dėl panašios istorijos. Kiekvienas savaip, tačiau nepamiršdami ir vis atsiremdami į savo traumines patirtis analizuoja žmogiško skausmo temą.

I.Piekuro nudeginti, pajuodę, dūmais apnešti drobių ir kartono kūrinių paviršiai kalba apie pasaulį ištikusias katastrofas, paveikslai primena žmogui nesuvokiamą Hirosimos siaubą ("Hirosima", 1968 m.) ir nuolat kažkur vykstantį karą, į kurį pasipuošę sportbatukais, striukėmis ir megztomis kepurėlėmis su kutu, rankose laikydami šaunamuosius ginklais keliauja jaunuoliai ("Berniukas, žaidžiantis karą", 1975 m.).

Pamenu, kaip daugeliui menininkų šiurpą kėlė M.T.Rožanskaitės diptikas "Laidotuvės" (1981) ir "Gimimas" (1983), kartojantis mums paprastą ir nekvestionuojamą tiesą: visi mirsime. Nepatiko, žinoma nepatiko, kaip ir dalis šioje parodoje eksponuotų I.Piekuro kūrinių. Kam gali patikti Hirosimos tragedija, menas, neleidžiantis užmiršto karo siaubo?

Taip, tame M.T.Rožanskaitės diptike telpa daug daugiau – plastiko lėlės, žiūrinčios savo negyvomis stiklo akimis priartina mus tiek prie siaubo filmų, tiek prie dabartinių žvaigždučių ir Barbių pasaulėlio. Netgi Pasaulio, nes jis didelis ir stebina savo bedvasiškumu kaip koks I.Piekuro mėnulio peizažas. Nors ne: I.Piekuro kosmosas yra jaukesnis. Bent jau man.

Šių menininkų, ypač M.T.Rožanskaitės, pasaulėvaizdis konstruojamas atsisakant potėpio, raiškos emocingumo, tiksliai konstatuojant faktus, o išgyventi ir jausti paliekant žiūrovui. Net nudeginimai, nuplėšimai, kiti medžiagos destrukcijos procesai atrodo griežtai sukontroliuoti, savo jausmus kūrėjai palieka sumanymo proceso ribose, konstruodami aiškią, dažnai segmentų principu paremtą kompoziciją, kruopštus fotorealistinis atlikimas kaip tik sudaro reikiamą kontrastą temos dramatiškumui.

Taip I.Piekuras ir M.T.Rožanskaitė atsidūrė maksimaliai priešingoje vyravusiai lietuviškai ekspresionistinei mokyklai pusėje. Gal todėl taip nebuvo mėgstama jų kūryba, kaltinama ligoninės ar mokslinės laboratorijos negyvumu, šaltumu? Tačiau tik bešališkai identifikuojant, atpažįstant ir įvardijant mes sveikstame iš savo praeities košmarų. Deja.

Arte Informale ir socrealizmas

Galima sakyti, kad septintojo dešimtečio Lietuvos menininkų formos ieškojimams neabejotinai darė įtaką Amerikos popmenas, atėjęs iki mūsų įvairiais būdais – per žurnalus, siunčiamas knygas, o kai kuriuos originalus pavykdavo pamatyti per retas keliones į užsienį.

Kaip pastebi parodos kuratorė L.Kreivytė, "7-ojo dešimtmečio pradžios darbuose I.Piekuras vienas pirmųjų ėmė naudoti koliažą, emalius, fumažą (paviršiaus aprūkymo dūmais techniką), popmeno elementus". Šiame kontekste niekaip negaliu nepaminėti ir mano tėvo Vinco Kisarausko kūrybos, nes ne tik faktas, kad vis trys (V.Kisarauskas, I.Piekuras ir M.T.Rožanskaitė) buvo bendrakursiai, jungia jų novatoriškus ėjimus, iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus, tačiau siejamus aktyvios, tiems laikams akiplėšiškos formos paieškos ir tematinio lauko panašumo.
Spėju, prieštarausite sakydami, kad nieko negali būti skirtingiau už V.Kisarauską ir I.Piekurą. Tačiau tas pats kino kalbos, fotografijos inkorporavimas į tapybos paveikslus, serijinio vaizdavimo metodo naudojimas, koliažai ir ansambliažai ir t. t. – visa tai yra nemenki panašumai. Kaip ir tematinių linijų sankirtos, į kurias net paviršutiniškai žvelgiant nesunku pastebėti industrializacijos temas, represinių galios struktūrų naikinančią jėgą, karo ir smurtinės mirties motyvus.

Kalbant apie įtakas nereikia pamiršti, kad ne mažiau stipriai už Amerikos popmeną to laiko Lietuvos tapytojus veikė Italijos menininkų kūryba, ypač jau gerokai primiršto, tačiau tuo metu sovietų valdžios labai liaupsinto Renato Guttuso plastiniai sprendimai. Kadangi informacija apie jį buvo lengvai prieinama, skirtingai nuo kitų "išsigimusio kapitalizmo" menininkų, iš šios modernistinės žaliavos savo kūrybos pastatus rentė ne vienas Lietuvos tapytojas, tiesą sakant, paieškojus, pėdsakų galima aptikti iš tiesų nemažai.

Taigi, nors Amerikos popmeno atradimai keliauja per visą trijų kurso draugų kūrybą.  V.Kisarauskui ypač svarbūs atrodė Jaspero Johnso ėjimai, o I.Piekuro tapybos paraleles greičiau galima vesti su vienu Italijos "Arte Informale" judėjimo įkūrėjų, tapytoju, skulptoriumi Alberto Burri. Ir ne tik kūrybines, nes šis menininkas pradėjo tapyti būdamas karo belaisvių stovykloje JAV.

Abiejų autorius sieja giminingos dramatiškos karo patirtys, vėliau daugiau ar mažiau reflektuotos kūryboje. A.Burri vienas iš pirmųjų savo abstrakčios tapybos paveiksluose naudojo tokias medžiagas kaip plastikas, cementas, guma, cinko oksidas, kaolinas, pemza, PVA klijai ir pan. Būtent jis dėmesį koncentruoja į poatominę dabarties kultūrą, statomą ant Antrojo pasaulinio karo praeities. Tačiau I.Piekurui nudegintos, sudarkytos plokštumos, paveiktos destrukcijos medžiagos tapo viena iš ašinių priemonių visai ne abstrakčioms, o artėjančioms iki fotorealizmo drobėms. Ir čia įvestas tiksliai nutapytas žmogus dažnai yra ne tik dalyvis, bet ir stebėtojas (su kuriuo kartais verčiamas susitapatinti žiūrovas), iš esmės matantis tai, kas ir yra maksimalus karo siaubas – koncentracijos stovyklas ar atominio sprogimo naikinimo galia ("Taikos dekretas. Triptiko I dalis" 1969 m.).

Nenuostabu, kad tokie paveikslai neteikia malonumo: ką gali džiuginti klaidžiojimas po suniokotos Žemės dykvietes, matyti mirusiuosius ar mirštančiuosius? Čia galime stebėti dar vieną paradoksą – triptike "Kareiviai" matome grupę mažų žmogeliukų, nešančių nedidelę raudoną vėliavėlę, o fone industriniai objektai savo gniuždančiu dydžiu užpildo beveik visą paveikslo erdvę. Žinoma, raudona vėliava buvo taip dažnai sutinkama socrealizmo kūriniuose, tačiau šis darbas nuo tos sovietinės simbolikos nė kiek nepraranda įtaigumo, nes jis kalba apie beprotišką bet kokio karo prigimtį, nukreiptą prieš žmogų. Prieš visus žmones, net jei jie – sovietų kareiviai.

Užsakomieji proginiai kūriniai

Šis triptikas kelia dar vieną problemą, kurią išryškina ir visa paroda – pagal sovietų valdžios užsakymus kurti ar kiti proginiai kūriniai, vėliau atsidūrę Dailės muziejuje. Džiugu, kad kuratorė nepabijojo pirmoje po menininko mirties surengtoje parodoje eksponuoti paveikslą su sovietine simbolika, nes aš esu įsitikinusi, kad geras menas nėra vien tas, kuris gimė teisingoje, gerųjų, barikadų pusėje, o visi kiti kūriniai yra neabejotinai blogi. "Šachmatininkai" (1971 m.), "Darbininkai I" (1973 m.), "Kosmonautai" (1969) ar "Parašiutininkai" (1971 m.) greičiausia yra būtent tie, užsakomieji paveikslai, kurių eskizus tvirtindavo sovietinė meno taryba, paveikslai, sukurti gal net kokia revoliucijos n-mečio proga. Ir ką? Būtent čia atsiskleidžia ta visą mūsų sovietmečio meno diskursą kamuojanti dilema: kaip vertinti tuos konformistinius, o gal semikonformistinius kūrinius, kurie, atitikdami socrealizmo standartus, kartu atskleidė ir savo laiko problemas, menininko pasaulėvaizdį, nė kiek neprarasdami įtaigumo, paremti mums ir dabar aktualiomis etinėmis vertybėmis? Ir ar taip gali būti – socrealizmas ir tikros vertybės kartu?
Nesileisiu į tolesnius svarstymus, kokios tos vertybės, apsiribodama įsitikinimu, kas yra akivaizdus blogis, t. y. nevertybė – karas man vienareikšmiškai atrodo baisu. Ir taškas. Tačiau šis siaubo, t. y. negatyvių išgyvenimų išviešinimas, maksimalus jo parodymas primena dramatišką ir baisų XX a. Gal todėl parodos pavadinimas "Laiko negatyvai" pabrėžia parodos konstanta tapusius menininko ieškojimus. Negatyvus. Žinoma, šalia jų visada yra nors ir numanomas, o ekspozicijoje aiškiai matomas pozityvas – mokslo ir žmogaus galimybių ribų išplėtimas, proto ir kūno pergalės: kylantys parašiutininkai ("Parašiutininkai" 1971 m.), pirmoji Žemės nuotrauka iš kosmoso ("Astronomai", 1977 m.), kalnų viršūnių ("Lietuvos alpinistai",1976 m.) ar kosmoso ("Kosmonautai, 1969 m.) užkariavimas.

Eidama namo per karščio išdegintą miesto žolę, įkaitusia kepimo skarda virtusiomis Vilniaus gatvėmis, netikėtai palaistytomis praplikusio ir apgailėtino lietaus, supratau, kad būtent čia man ir pritrūksta kitų, parodoje neeksponuotų I.Piekuro paveikslų, įnešančių ne tokią ryškiai deginančią, aštrią kaip ta vidurvasario saulė, deginanti viską aplinkui, ne tokią socialinę-publicistinę ar futuristinę, bet labiau egzistencinę dimensiją. Dabar mums visiems vėl tapo aktualūs vaikinukai su sportbačiukais, nešantys automatus, kai karo beprotybės grasinimai grįžti verčia mus krūpčioti skaitant ar klausant žinias. Taip, šios parodos paveikslai vėl tampa itin aktualūs, tačiau būtent todėl man ir trūksta tų švarių, saikingų I.Piekuro peizažų – beveik monochrominių, beveik meditacinių miškų, medžių, pievų kaip amžinųjų dalykų atsvaros prieš aktualiąją beprotybės invaziją. Kaip gyvybę nešančio lietaus.

Kas? I.Piekuro kūrinių paroda "Laiko negatyvai".
Kur? Maironio g.3, Vilnius.
Kada? Veikia iki rugpjūčio 23 d.