Paskutinį sausio vakarą kino gurmanai rinkosi į Coffee Inn Roasters, kur poetės, kultūros žurnalistės Indrės Valantinaitės moderuojamoje diskusijoje savo įžvalgomis dalijosi aktorė ir atlikėja Clotilde Solange Rigaud, scenaristė Birutė Kapustinskaitė, kino aktorė Severija Janušauskaitė ir prodiuseris Justinas Piliponis.

„Prancūzijoje žmonės tiesiog gyvena kinu, ypač nepriklausomu. Joje apstu kūrybinės energijos, pristatymų, kino salių. Ėjimas į kiną prancūzui yra tapęs gyvenimo būdu“, - I. Valantinaitės paprašyta pradėti diskusiją ir palyginti Lietuvos bei Prancūzijos kontekstus nepriklausomo kino industrijoje sakė C. S. Rigaud. „Atvykus į Lietuvą mane ištiko šokas, kiek čia mažai kino teatrų“, - neslėpė jau aštuonerius metus Vilniuje gyvenanti menininkė. Anot jos, Lietuva turi auginti, lavinti žiūrovą, kad jis norėtų ir galėtų eiti į kiną, nes tik taip atsirasianti kino kultūra.

Prancūzijoje žmonės tiesiog gyvena kinu, ypač nepriklausomu. Joje apstu kūrybinės energijos, pristatymų, kino salių. Ėjimas į kiną prancūzui yra tapęs gyvenimo būdu.

„Mes, lietuviai, kaip šalis nesame pratę prisidėti prie projektų“, - C. S. Rigaud pritarė J. Piliponis. „Norime nemokamo ir labai kokybiško turinio, bet nesame pasirengę dalyvauti kūrybos procese ir tuo džiaugtis. Dėl to aš kaip prodiuseris nesu nepriklausomas: mano darbas priklauso nuo aktorių, kuriuos mes kviečiame negalėdami nieko pasiūlyti. Turime sukurti burbulą, kad darome viską dėl kultūros, judėjimo, dėl aukštesnės meno idėjos. Kadangi mūsų šalis yra darbininkų kraštas, mes tą padarome – kaip seneliai sukišę rankas į žemę kasė bulves, tai mes taip pat kasame bulves kine“ – ironizavo prodiuseris, apgailestaudamas, kad Lietuvoje nėra vertinami ir trumpo metro filmai.

Tačiau, pasak Birutės Kapustinskaitės, scenaristai, kaip ir kiti komandos nariai, savo karjerą dažniausiai pradeda rašydami scenarijus būtent mažiems formatams: „Trumpametražiai filmai užsienyje yra suvokiami kaip įžanga į pilno metro gamybą. Tai - kaip portfolio, su kuriuo tu gali apkeliauti festivalius, gauti įvertinimus ir pradėti ilgo metro kūrimą“, - sakė scenarijaus autorė. Ji tvirtino, kad scenaristams galioja tas pas kino pasaulio principas - arba tu turi idėją ir buri apie save žmones, arba esi kitos komandos, į kurią tave pakvietė, dalis. „Praktiškai visais atvejais pradžioje nėra pinigų, bet tai ne visada būna problema: jei tiki idėja, nori dirbti su tais žmonėmis, dažniausiai sutinki. Tačiau šitai atima labai daug laiko ir reikia įvertinti, ar užtenka kūrybinio pasitenkinimo, ar nori iš to išgyventi. Deja, iš to visiškai išgyventi neįmanoma“, - teigė B. Kapustinskaitė.

„Visur situacija panaši“, - I. Valantinaitės paprašyta įvertinti kino gamybos užkulisius Rusijoje, Europoje ir Lietuvoje sakė aktorė S. Janušauskaitė. „Pagrindinis skirtumas – mentalitetas. Lietuvoje būtent požiūris stabdo procesus. Jūs pastebėjote, kiek mes daug skundžiamės? Ir visada įžvelgiame daugiau minusų negu pliusų. Tuo tarpu Europoje viskas yra priešingai“, - pasakojo aktorė. „Negalima bambėti ir nieko neveikti – bambėjimas turi virsti į praktinį veiksmą“, - tikino ji.

„Praeis nemažai laiko, kol išdidžiai kalbėsime apie Lietuvą. Mes turime visi sirgti už ją savo talentu, kovoti už tai ir nebūti nepoleoniškai susireikšminę“, - susitikimui baigiantis teigė  J. Piliponis, kalbėdamas apie dalykus, kurie padėtų mūsų valstybei atsikratyti nepilnavertiškumo komplekso.

Taigi, kaip sakė diskusiją baigdama I. Valantinaitė, nepriklausomo kino problemos yra žinomos. Aiškūs ir receptai joms gydyti. Belieka pradėti tą daryti, o tada bus galima diskusijos „Kaip išgyventi kine“ žodžius sukeisti vietomis ir gyventi kaip kine.