Meno rinkos agentūra išleido iškilaus lietuvių tapytojo Leono Katino (1907-1984) retrospektyvinį kūrybos albumą „Tapyba medžių paunksmėje“, pristatantį įvairius jo kūrybos laikotarpius. Leidinyje pateikiama autoriaus biografija, aptariami pagrindiniai kūrybos aspektai, archyvinės nuotraukos ir per 130 jo darbų iliustracijų. Leonas Katinas nuėjo vingiuotą kūrybinį kelią nuo postimpresionizmo, per soc. realizmą iki grynosios abstrakcijos – visa tai atsispindi vieninteliame iki šiol šio autoriaus kūrybos albume.

Naująjį leidinį galima įsigyti galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius).

Dilininkas, tapytojas Leonas Katinas gimė 1907 m. Ampolyje (Utenos r.). Mirė 1984 m. Vilniuje. Tapytojo Lino Leono Katino tėvas. 1933–1935 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1941–1945 m. Šiaulių dramos teatro aktorius. 1948 m. baigęs Vilniaus dailės institutą iki 1973 m. dėstė jame (docentas – 1969). Bendrame Lietuvos tapybos kontekste Leono Katino meninė veikla, sieja tarpukario lietuvių dailę ir paskutinius sovietinio laikotarpio dešimtmečius. Ankstyviausių 4–5-ojo dešimtmečių darbų mažai išlikę – tai įvairaus žanro bandymai: portretai, peizažai, natiurmortai, socialiniu požiūriu koduotos teminės kompozicijos. Kaip ir daugelio to laiko lietuvių tapytojų, L. Katino ankstyvoji kūryba atitinka impresionizmo ir ekspresionizmo bruožais paįvairinto realizmo taisykles. Nuo pat kūrybos pradžios dailininkui labiau rūpi tapybinė plastika, forma, apimtys, dažų faktūros, o ne individualios vaizduojamo objekto savybės. Pradėjus studijuoti Vilniaus dailės institute (1945–1948), tapyboje atsiranda akademiško ir kartu savito, ekspresyvaus profesionalumo. 6-ajame dešimtmetyje įsivyrauja užsakomųjų portretų, memorialinių peizažų reikalavimus atitinkantis akademizmas. Esmingą lūžį Katino kūryboje žymi 1960–1962 m. Kartu su bendru lietuvių meno atsinaujinimo sąjūdžiu formuojasi nauja tapybos samprata. Realistinį motyvą keičia autorinė interpretacija. Subyra klasikinės žanro schemos. 7 dešimtmečio kūriniai laisvesnio piešinio, apibendrintų formų, natiurmortuose vaizduojamos liaudiškos skulptūrėlės. Būtent natiurmortai su liaudies skulptūromis ilgainiui tapo Katino autorinio tapatumo ženklu, simbolizuojančiu tuomet aktualizuotą arsininkų poziciją ir estetiką. Apie 1970 m. „peizažinė“ L. Katino tapyba priartėja prie abstrakčiojo ekspresionizmo principų. 8–9 dešimtmečio kūriniai maksimaliai abstrahuoti, būdinga lokalios spalvų dėmės, keliasluoksnė faktūra, ekspresyvūs potėpiai, dekoratyvumas. Šio 1aikotarpio kūryboje gausu filosofiškų kompozicijų teatro tema, jose dramatišku koloritu perteikiamas žmogaus būties tragiškumas.