J. Skudutytė: meno kūriniai kalba kiekvienam asmeniškai

Aktyviai kurianti jaunoji menininkė nėra prisirišusi prie vieno žanro. Jos kūryboje – natiurmortai, kasdienybės buitį reflektuojančios interjero kompozicijos, architektūros, gamtos motyvai. Tarp šios įvairovės – ir autoportretai, kuriems būdingas žvilgsnis į save iš šono, savęs šaržavimas, objektizavimas ar sudaiktinimas. Kalbėdama apie kūrinį, kurį pasirinko "Autoportreto" rubrikai, tapytoja sako, kad įdomiausia jame buvo atskleisti gyvosios ir negyvosios erdvių skilimą, subtiliai jį perteikiant veidui suteikus spalvų ir refleksų žaismės, o supančiai aplinkai ir jos rekvizitams – tamsos, masyvumo, simboliškai įrėminčio autoportretą.

– Asociacija, kuri kyla pažvelgus į jūsų autoportretą – Pablo Picasso ir jo mėlynasis periodas. Šio laikotarpio menininko kūriniams būdinga vaizduojamos figūros deformacija, jos paslaptingumas, pridengiant veidą ir kūną sunkios, tamsios medžiagos draperijomis, minimalizuota kompozicija, melancholija. Ar P.Picasso įtaka šiam jūsų kūriniui tik atsitiktinis mano pastebėjimas?

– Visiškai atsitiktinis. Bet iš visų P.Picasso darbų vienintelio mėlynojo periodo kūriniai man patinka. Įtakos šiam mano darbui labiau turėjo olandų tapytojo Jano van Eycko vėlyvosios gotikos ir ankstyvojo Renesanso laikotarpiais kurti autoportretai, kuriuose rūbai vaizduojami kaip plokščios, abstrakčios spalvinės dėmės, o veidas ir rankos yra detaliai ištapyti. Tai mane žavi.

Mano mąstymas yra vizualus, todėl pradžioje pamatau kažką neapsakomai gražaus, įdomaus ar nesuprantamo, ir tik tada bandau suvokti, kodėl man tai įdomu.

– Dėl ryšio su P.Piccaso kūryba suklydau, tačiau galbūt nebūsiu neteisi pastebėdama, kad kurdama išgyvenate tam tikrus periodus (motyvų, temų ar pan.)?

– Taip, nors ir sakoma, kad nereikėtų kūrybos tapatinti su kūrėju. Manau, tai neišvengiama, nes darbas tik tada kalbasi ne tik su jo autoriumi, bet ir su žiūrovu, kai yra nuoširdus, o nuoširdūs kūriniai, mano nuomone, yra tokie, kurie perteikia asmeninius išgyvenimus ir patirtis. Skirtingus kūrybinius periodus dažniausiai išgyvenu per motyvus. Paveiksluose atsiranda pasikartojantys motyvai, kuriuos vis pastebiu aplinkoje ir kurie persekioja mane tol, kol jų neperkeliu į darbus. Galbūt pirma turėtų atsirasti temos, o tik tada – motyvai, tačiau mano mąstymas yra vizualus, todėl pradžioje pamatau kažką neapsakomai gražaus, įdomaus ar nesuprantamo, ir tik tada bandau suvokti, kodėl man tai įdomu. Spalvos visada seka iš paskos: jei motyvas pakeri, dažnai norisi jį pagražinti, pabrėžti spalvų ir refleksų gausą, o jei jis man asmeniškai yra jautrus – spalvos temsta, kartais jomis šaržuoju vaizdą.

Ju­li­ja Sku­du­ty­tė. Au­to­port­re­tas.

– Svarbiausiu raiškos elementu jūsų autoportrete tampa šviesotamsa: tamsus fonas ir jame išryškėjantis blyškus jūsų veidas. Šiuo kontrastu siekiate eliminuoti bet kokias pašalines detales, žiūrovo dėmesį sutelkdama tik į veidą?

– Man visada labai patiko tai, kokį efektą portrete sukuria pridengtas kūnas ir detaliai ištapytas veidas bei rankos. Tai perteikia dviejų erdvių – gyvosios ir negyvosios – skilimą. Medžiagos, drabužiai yra plokšti ir spalviškai ramūs, o žmogaus kūnas – pilnas refleksų, šviesos, šešėlių žaismės. Norėjau, kad mano autoportrete spalvos ir refleksai subtiliai žaistų, o masyvūs rūbai apgaubtų, įtrauktų ir simboliškai įrėmintų juose skęstantį veidą.

– Naratyvą kuriančių detalių nebuvimas šiame darbe tarsi apsaugo jus, suteikia anonimiškumą. Paveiksle esate nebe Julija, o nežinoma kūrinio veikėja? O tamsus drabužis su gobtuvu, kurį vilkite paveiksle, tai noro pasislėpti simbolis?

– Šis darbas yra keturių paveikslų serijos dalis. Visos dalys jungiasi į vieną autoportretą, tačiau tik šiame paveiksle vaizdavau savo veidą, kituose kūriniuose – avys. Viename – avis, ėdanti kitą avį, kitame – avis, įsimylėjusi vilką, trečiame – avys, apsivilkusios karakulių kailius ir, mano neakivaizdžiu sumanymu, pardavinėjančios juos kaip amoralią ir uždraustą prekę. Šis autoportretas tai ketvirtas serijos kūrinys, kuris suklaidina žiūrovą ir skatina jį abejoti, ar tai aš esu tos avys visuose paveiksluose, ar jomis tik manipuliuoju? Vienu ar kitu atveju tai yra pasislėpimas, nes tiek prisidengimas tamsiais kailiniais, kurie gali būti suprasti kaip aliuzija į vilką avies kailyje, tiek susitapatinimas su avimis išlaiko atstumą tarp žiūrovo ir manęs, leidžia lengviau kalbėti apie save ir man jautrią – savidestrukcijos – temą.

– Šiek tiek paradoksalu, kad, atsisakydama detalių, prisidengdama tamsiais, sunkiais kailiniais, atvirą paliekate veidą – iš kurio apie žmogų galima sužinoti labai daug. Balansuojate tarp noro būti nematomai ir, sykiu ta, į kurią sutelktas visas dėmesys?

– Bandau įvesti mistikos elementus ir palieku vietos žiūrovo interpretacijai. Nenorėčiau diktuoti, ką jam galvoti žiūrint į paveikslą – tai tarsi uždaryti duris į jo pasąmonės klajones. Meno kūriniai kalba kiekvienam asmeniškai. Kituose šios keturių dalių serijos darbuose su žiūrovu kalbuosi per gyvūnų – avių – pavidalus, tačiau viename kūrinyje norėjau parodyti ir save. Tarsi šelmiškai išlįsti iš už kampo ir nevengti tiesioginio dialogo su žiūrovu.

Nenorėčiau diktuoti, ką jam galvoti žiūrint į paveikslą, – tai tarsi uždaryti duris į jo pasąmonės klajones. Meno kūriniai kalba kiekvienam asmeniškai.

– Ar būti ir paveikslui pozuojančiu modeliu, ir jį kuriančia menininke nėra sudėtinga?

– Save vaizduoti man yra lengva. Mėgstu iš savęs pasityčioti tiek gyvenime, tiek kūryboje, nes man nesunku į save pažiūrėti kaip į objektą, daiktą ar priemonę, kuria naudojuosi gyvenime. Būna sunkiau susitaikyti su savęs, kaip objekto, daikto, nereikalingumu. Todėl svarbu, kad pačiai būtų įdomu tai, ką darau, o naudoti save kūryboje ne tik smagu, bet ir patogu. Galiu sau pozuoti, kiek noriu ir kada noriu, statyti į nepatogias padėtis. Nereikia prašyti leidimų ar sau mokėti. Gal tik kartais – nepamiršti savęs mylėti.

– Darbas yra sukurtas prieš trejus metus – 2017-aisiais. Kokią save regite, žvelgdama iš trejų metų perspektyvos?

– Jaučiuosi perlipusi labai daug pačios susikurtų sienų, o kūryboje aktualios temos liko tos pačios. Manau, patys sau esame didžiausia mįslė ir, kaip sakė Jeanas-Paulis Sartre'as: "Kitas žmogus pagal apibrėžimą yra kitas." Niekada nesugebėsime visiškai kito pajausti, suprasti. Per daug detalių žmogaus gyvenime, kurios neleidžia to padaryti. Tačiau suprasdama, kad kito niekada nepavyks pažinti iki galo, didžiausia mistika man tampa gyvenimas su savimi ir savyje, nes ir savęs geriau už kitą nepažįstu. Sunku save kritiškai vertinti, todėl mokymasis suprasti savo jausmus tampa viso gyvenimo tikslu.