Režisieriaus O. Koršunovo spektaklis „Vestuvės“, sukurtas atsispiriant nuo vokiečių klasiko Bertoldo Brechto kūrinio ir remiantis nūdienos aktualijomis, tampa fenomenaliu reiškiniu. Jau suvaidintus spektaklius aktoriai skaičiuoja šimtais – pirmas šimtas buvo pasiektas vos per pusantrų metų. „Vestuvėse“ kuriami tipažai, situacijos ir improvizacijos yra tokios taiklios, kad nepaliko abejingų nei Vilniuje, nei Rietave, nei Šalčininkuose, nei išrankiajame Sankt Peterburge, nei Europos sostine laikomo Briuselio nacionaliniame teatre.

Kiekvienas susitikimas su žiūrovais – tai naujas spektaklis, tai dar vienos „Vestuvės“ su naujomis aktualijomis ir naujais svečiais. Kiekvienas spektaklis – tai nauji nuotykiai ir ilgam išliekantys prisiminimai.

„Kartą prieš spektaklį lauke stovėjo pasipiktinusi močiutė ir rėkavo, kad čia kažkuriame bute vyksta kažkoks siaubas – kažkas mušasi, keikiasi, triukšmauja. Ji net norėjo iškviesti policiją. Beje, policiją kažkas vėliau buvo iškvietę. Jie tik atvažiavę suprato, kad čia vyksta spektaklis, ir leido tęsti“, – vieną pirmųjų spektaklių, vykusių Vilniaus senamiestyje įsikūrusioje Ašmenos gatvėje, prisimena aktoriai.

T. Ivanausko nuotr.

„Užsieniečiai irgi dažnai pro Ašmenos gatvėje esančią OKT Studiją eina apstulbę – galvoja, kad čia vyksta kažkoks žiaurus balius“, – pasakoja aktorius Artiomas Rybakovas.

Pėdsaką atmintyje palieka ir gastrolės skirtinguose Lietuvos miestuose. Čia aktoriai kiekvieną kartą sutinka vis kitokius žmones. Spektaklio erdvė taip pat tampa įkvėpimu improvizacijoms.

„Gastrolėse Utenoje prie pat scenos aptikome liftą. Iškart puolėme bandyti, ar galima juo pakilti ir nusileisti. Pasirodo, galima! Pradėjome galvoti, kurioje spektaklio vietoje mes jį panaudosime. Pasitarę užleidome vietą improvizacijai ir spontaniškumui. Kai Kęstučio Cicėno kuriamas Gintas pratrūko, pasinaudojome liftu – subėgome į jį ir pritūpėme. Liftas stiklinis, todėl visi mus matė. Liftas pamažu ėmė leistis žemyn. Kęstučio personažui nurimus mes pradėjome lėtai kilti. Kai jau pakilome ir norėjome išeiti, užstrigo lifto durys ir likome jame įkalinti. Visa tai lydėjo žiūrovų juokas. Tuomet Kęstučio veikėjas sakė: „Na ką, prisidirbote?“ Ir ėmė mus po vieną ant rankų kelti iš lifto“, – gastrolių kuriozus prisimena spektaklio aktoriai.

T. Ivanausko nuotr.

„Pamenu, kartu su Oskaru Vygonovskiu jau persirengę, likus penkioms minutėms iki spektaklio stipriai apsikabinome ir jį truktelėjęs pasitempiau kaklą. Visą spektaklį vaidinau žiūrėdamas į kairę pusę. Chebra teisino mane teigdami, jog mano veikėjui Gintautui perpūtė kaklą. O aš kone verkiau iš skausmo“, – prisimena K. Cicėnas.

„Kaune aptikome gyvus svirplius terariume, tai nusprendėme juos pasiimti į užkulisius. Jie pakankamai garsiai svirpė, buvo tikros kaimietiškos vestuvės. Aišku, juokingiausia tai, jog tuo metu buvo žiema“, – pasakoja A. Rybakovas.

Policiją kažkas vėliau buvo iškvietę. Jie tik atvažiavę suprato, kad čia vyksta spektaklis, ir leido tęsti.

Tarp žiūrovų – ne tik dažnoje situacijoje save atpažįstanti lietuvių publika, tačiau ir pasaulinio mąsto žvaigždės. Ir visai nesvarbu, jog tą kartą spektaklis buvo rodomas be vertimo – tai netapo kliūtimi suvokiant spektaklio idėją.

„Į spektaklį buvo atėjęs garsus holivudo aktorius Billy Boyd, vaidinęs filme „Žiedų valdovas“. Jis sakė tiesiog verkė iš juoko, nors tą kartą netgi nebuvo spektaklio vertimo“, – prisimena K. Cicėnas, kartu su holivudo žvaigžde filmavęsis tame pačiame filme.

T. Ivanausko nuotr.

„Ko gero, niekas taip neišsigimė kaip vestuvės. Sovietmečiu iš jų buvo eliminuota bažnyčia, o legitimumas šią apeigą kartoti pavertė ją tuščia pramoga su kvailais juokeliais, vedėjais, pornografiškai siurrealistiniais žaidimais, noru pasipuikuoti ir panašiai. Posovietinė visuomenė, gerokai paluošinta iškreipto komunistiškai imperinio totalitarizmo ir staigiai užklupta kapitalistinio vartotojiškumo, liko visiškai dezorientuota. Vartotojiškos visuomenės primestas nuožmaus darbo ir vartojimo, shoppingo ir fuckingo principas tapo tiesiog nužmoginantis. Kapitalizmas kažkada palaidojo ištisas kartas tam, kad sukurtų nors šiek tiek socialiai humanišką modelį, tačiau posovietinėje erdvėje tas modelis dar neveikia. Ir visa tai labiausiai atsispindi vestuvėse – įvykyje, kuris kiekvienai visuomenei turėtų būti viltingiausias“, – apie „Vestuves“ pasakoja režisierius O. Koršunovas.

B. Brechto „Vestuvės“ (režisierius O. Koršunovas) – rugpjūčio 13 d., 19 val. Druskininkų Eglės sanatorijoje, rugpjūčio 27 d., 19:30 val. Palangos koncertų salėje ir rugpjūčio 28 d., 20:30 val. Lukiškių kalėjime 2.0 Vilniuje.