Viltis, kad galbūt ir Lietuva gali turėti Nobelio premijos laureato archyvą, neišsipildė: rusų poeto Josifo Brodskio darbų, fotografijų ir dokumentų kolekciją poeto bičiuliai Ramūnas ir Elia Katiliai perdavė JAV Stanfordo universitetui. Kultūros ministerija tik apgailestauja nežinojusi, kad toks lobis buvo Lietuvoje.

Pardavė JAV universitetui

Ne kiekvienas žino, kad pasaulyje garsų rusų poetą, Nobelio premijos laureatą J.Brodskį daug kas siejo su Lietuva, konkrečiai – su Vilniumi. Būtent čia jis užmezgė ilgametę draugystę su lietuvių poetu Tomu Venclova, kuris nulėmė ir dar vieną J.Brodskio pažintį su kitu Nobelio premijos laureatu, lietuvių kilmės lenkų poetu Czesławu Miłoszu. Čia J.Brodskis atrado ir kitų savo bičiulių, su kuriais susirašinėjo kone iki pat gyvenimo galo. Dar mažiau kam žinoma ir tai, kad jo draugas fizikos profesorius Ramūnas Katilius su žmona Elia čia sukaupė gana solidų J.Brodskio rankraščių, laiškų, nuotraukų archyvą.

Tiesa, prieš kelis mėnesius archyvas iškeliavo į JAV – apie tai pranešė Kalifornijos valstijoje esantis Stanfordo universitetas. Tai, kad archyvas už neviešinamą sumą parduotas prestižiniam JAV universitetui, patvirtino ir pats R.Katilius.

Archyvas, kuriame sukaupta daug iki išvykstant į JAV poeto parašytų rankraščių, mašinraščių, per 150 fotografijų ir net paties pieštų piešinių, taip pat jau iš JAV Katiliams rašytų keliolika laiškų ir atvirlaiškių, universitetui perduoti dar gegužę. Bene 50 kg sveriančiame archyve yra ir dokumentai, kuriuos J.Brodskis turėjo pristatyti TSRS valdžios atstovams prieš priverstinę emigraciją, tarp jų – ir laiškas Komunistų partijos sekretoriui Leonidui Brežnevui. Archyvo vertę didina ir tai, kad dauguma rankraščių bei mašinėle spausdintų eilėraščių – su ranka rašytomis J.Brodskio pastabomis, pataisymais.

Niekam nepranešė

Pats R.Katilius, paklaustas, ar J.Brodskio palikimu anksčiau nesidomėjo Lietuvos kultūros ministerija, tikino, kad niekam sukaupto lobio plačiai nereklamavo. Jis pripažino, kad šeimai su archyvu skirtis buvo labai sunku, tačiau apsispręsti privertė noras, kad jis būtų pasiekiamas kuo plačiau, – archyvą J.Brodskio bičiulis papildė ir savo paties gausiais komentarais.

"Aš visąlaik galvojau ir apie tai, kad archyvas galėtų likti Lietuvoje, bet nusprendėme, jog ir archyvui, ir mūsų šeimai bus geriau, jei jis atsidurs kuriame nors pasaulio universitetų. O archyvui svarbiausias dalykas ir yra prieinamumas. Niekam iš Kultūros ministerijos apie tą archyvą nepasakojau, aš jiems nieko ir nesiūliau, nes tuomet reikėtų įsipareigoti. Aš nieko nekaltinu, taip pat nekaltinu ir savęs. Kaltinti nėra ko – išvežimas buvo legalus, tai nebuvo paskelbta kultūros vertybe Lietuvoje. Nesu kokia įžymybė, tik fizikos profesorius, o Josifas – žinomas, Nobelio premijos laureatas, ir, tikiuosi, dabar, kai jo archyvas atsidūrė Stanforde, bus dar žinomesnis", – paaiškino jis.

Įtikino T.Venclova

Profesorius pripažino, kad gausiausius moderniosios literatūros archyvus yra sukaupęs JAV Jeilio universitetas, kuriam antroje J.Brodskio gyvenimo pusėje sukauptą archyvą po poeto mirties perdavė jo šeima. Čia savo rankraščius bei kitus dokumentus paliko ir universitete daugybę metų dėstęs J.Brodskio bičiulis T.Venclova. Būtent Jeilio universitetui R.Katilius pradžioje ir ketino perduoti sukauptą J.Brodskio palikimą. Tačiau mokslo įstaigai, jau turinčiai vieną, "amerikietišką", poeto kolekciją, prieš kelerius metus neparodžius didesnio susidomėjimo, nuspręsta kreiptis į Stanfordą.

"Šeimose palikti tokių archyvų nėra prasmės, nebent būtų jaunas žmogus, kuris labai aktyviai tuo domėtųsi. Nenoriu peikti Lietuvos archyvų, tačiau jų panaudojimo galimybės, palyginti su amerikietiškų, – ne tokios plačios. Mums, kaip ir Cz.Miłoszui ar T.Venclovai, atrodė, kad reikia, jog viskas atsidurtų tuose stambiuosiuose archyvuose. Vienas tokių – Sankt Peterburgo viešoji biblioteka, vadinamoji "Publička". Bet ten gyvena gana daug J.Brodskio draugų, kurie taip pat daug ką jo turi. Be to, "Publička" net neleistų pamatyti jo laiškų. Tad T.Venclova, iš Rygos kilęs Stanfordo profesorius Lazaras Fleishmannas, taip pat šio universiteto leidinio žurnalistė, literatūros tyrinėtoja Cynthia Haven ir rekomendavo archyvą Stanfordui, kuris yra vienas prestižiškiausių JAV. Todėl, manau, jis tinka labiau nei bet kuris kitas", – sprendimą paaiškino R.Katilius.

Eilėraščiai – dovana prie kavos

Anot jo, J.Brodskio nuotraukų atsirasdavo įvairiomis aplinkybėmis, laiškus jis siuntė jau emigravęs į JAV, o savo eilėraščių juodraščių tiesiog palikdavo atėjęs į svečius.

"Tuomečiame Leningrade mes gyvenome arti vieni kitų, tai jis ateidavo vakare atsigerti kavos, tai ką parašo, atsineša ir palieka. Paskui jis, aišku, eilėraščius keisdavo, taisydavo, bet archyvui būtent tie juodraščiai ir įdomiausi", – sakė profesorius.

R.Katilius su J.Brodskiu susipažino 1966-aisiais – jis, nors tuo metu ir studijavo Leningrade aspirantūroje, su žmona Elia gyveno Vilniuje. Juos suvedė bendras R.Katiliaus ir J.Brodskio draugas rašytojas Andrejus Sergejevas.

"Tuo metu Josifas išgyveno itin sunkų periodą, tad Andrejus nusprendė jį prablaškyti, pakvietė į Vilnių. Josifas gyveno pas mus savaitę, važinėjome visur – į Kauną, į Trakus, jis pats vienas buvo nuvykęs net į Palangą – vėliau atsirado ir eilėraščių su prierašu "Palanga". Po kurio laiko vėl persikėlėme į Leningradą ir atsitiktinai atsidūrėme gretimose gatvėse. Iki pat jo emigracijos šešerius metus mes labai artimai draugavome – kartais susitikdavome ir po dukart per dieną. Vėliau, jam išvykus į JAV, bendravome laiškais", – pasakojo R.Katilius.

Viešinti sumos neleido

Už kiek universitetas nupirko archyvą, R.Katilius tikino negalintis atskleisti ne dėl to, kad nenorėtų, tačiau dėl pasirašytos sutarties sąlygų.

"Sutartyje nurodyta, kad nė viena pusė sumos neskelbia. Tai – ne mano, o jų pačių sąlyga. O kiek man ir mano žmonai liko gyvent? Gal kokį dešimt metų. Taip, suma iš šalies gal ir atrodytų nemaža. Bet jei dešimčiai metų išdalytume, ta suma kas mėnesį būtų verta gyvenimo minimumo Lietuvoje", – atskleidė profesorius.

Persekiotas, tremtas, apdovanotas

Josifas Aleksandrovičius Brodskis gimė Leningrade, žydų šeimoje 1940 m. Tėvas Aleksandras buvo profesionalus fotografas, dirbęs sovietų jūrų laivyne, mama Marija – vertėja. Šeima gyveno itin skurdžiai, buvo marginalizuota ir dėl savo tautybės, jiems teko išgyventi Leningrado apsiaustį, badauti. Itin nepaklusnus paauglys Josifas, sulaukęs 15 metų, metė mokyklą, įsidarbino fabrike frezuotoju (sprendimas buvo susijęs ir su problemomis mokykloje, ir su noru finansiškai palaikyti šeimą), tuo pat metu nesėkmingai bandė įstoti į povandeninių laivų jūreivių mokyklą. Netrukus panoro tapti gydytoju, dirbo morge, vėliau – įvairius kitus darbus, pavyzdžiui, katilinės kuriku laive, netgi švyturio sargu, kelerius metus dalyvavo įvairiose geologinėse ekspedicijose. Tuo pat metu J.Brodskis labai daug, nors ir padrikai, skaitė, daugiausia poeziją, filosofinę ir religinę literatūrą, savarankiškai mokėsi anglų, lenkų kalbų.

1959-aisiais susipažino su garsiais poetais ir menininkais – Jevgenijumi Reinu, Anatolijumi Naimanu, Vladimiru Uflandu, Bulatu Okudžava, Sergejumi Doblatovu. Beje, jo poetinį skonį formavo ir Osipo Mandelštamo, Boriso Sluckio, Marinos Cvetajevos, Anos Achmatovos, su kuriais jis netrukus taip pat susipažino, kūryba. Nors rašyti, kaip pats yra užsiminęs, J.Brodskis pradėjo būdamas 18-os, pirmąkart viešai su savo poezija pasirodė 1960-ųjų vasarį Poetų turnyre – jo eilėraštis "Žydų kapinės" sukėlė tikrą skandalą. 1960-aisiais su draugu, buvusiu pilotu Olegu Šachmatovu, sukūrė planą, kaip pagrobti lėktuvą ir išskristi už geležinės TSRS uždangos, tačiau tam nesiryžo. O.Šachmatovas netrukus buvo sulaikytas KGB dėl neteisėto ginklų laikymo, išsidavė apie planą – J.Brodskį netrukus taip pat sulaikė KGB, tačiau paleido po dviejų parų.

Tikrosios J.Brodskio problemos su sistema prasidėjo 1963-ųjų pabaigoje, po straipsnio laikraštyje "Vakarinis Leningradas", kurį pasirašė trys autoriai – M.Medvedevas, Jakovas Lerneris, ir Antanas Jonynas. Straipsnyje buvo pateiktos neva J.Brodskio poezijos citatos (iš tiesų, tai buvo poeto Dmitrijaus Babiševo citatos, taip pat ir viena tikrai iš J.Brodskio eilėraščio, tačiau ji buvo ištraukta iš konteksto, sujungta su kitomis eilutėmis, kol galiausiai buvo pateikta su realybe nieko bendra neturinti mintis "Myliu aš svetimą tėvynę"). Tame pačiame leidinyje po kelių mėnesių pasirodė skaitytojų reikalavimas "nuteisti veltėdį Brodskį", taigi poetas, apkaltintas veltėdžiavimu, po kelių mėnesių iš tiesų buvo nuteistas ir ištremtas į Archangelsko sritį, Norinskajos kaimą.

Ši sufabrikuota byla neliko nepastebėta ir Vakaruose – rusų inteligentų pastangomis ir dėl Vakarų spaudos protestų 1965 m. gruodį, po to, kai teismo posėdžio stenograma ir keliolika J.Brodskio eilėraščių buvo išspausdinta Niujorke, poetas paleistas iš tremties. Nors jo eilėraščiai, savaime suprantama, nebuvo spausdinami beveik iki pat TSRS žlugimo, J.Brodskio poezijos nuorašai keliavo iš rankų į rankas.

1972 m. pavasarį jam buvo leista pasirinkti – kalėjimas ir priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėse arba tremtis, tad jis iš pradžių išvyko į Austrijos sostinę Vieną, vėliau gavo pasiūlymą dėstyti Mičigano universitete, kituose JAV universitetuose, jo poezija buvo verčiama į anglų kalbą, 1986-aisiais jis išleido ir pirmąjį poezijos rinkinį anglų kalba "Less than one" ("Mažiau nei vienas" – angl.). J.Brodskio eilėraščius į lietuvių kalba daugiausia vertė jo bičiulis Tomas Venclova, taip pat Algirdas Patackas, Sigitas Geda, Markas Zingeris.

1983 m. mirė J.Brodskio motina, 1984 m. – tėvas, tačiau sovietų valdžia jam į tėvų laidotuves taip ir neleido atvykti.

Net kelis kartus J.Brodskis lankėsi Vilniuje, apie čia patirtus įspūdžius byloja ir jo poezija – eilėraščių ciklas "Lietuviškas divertismentas", mini poema "Lietuviškas noktiurnas".

J.Brodskis taip pat rašė pjeses, vertė iš anglų, lenkų, net lietuvių (T.Venclovos eilėraščius) kalbos. 1987-aisiais poetas įvertintas Nobelio literatūros premija. J.Brodskis mirė 1996 m. Niujorke, palaidotas Venecijoje.

Komentarai

Šarūnas Birutis
 

Kultūros ministras

Apgailestaujame, kad tas archyvas neliko Lietuvoje. Ministerija suinteresuota, kad mūsų išeivijos menininkų ar kitų garsių žmonių darbai, archyvai liktų Lietuvoje, – šiuo metu viceministrai kaip tik sprendžia klausimą, kaip inventorizuoti tuos įvairius darbus, įvertinti, netgi grąžinti juos į Lietuvą, jei jie yra išvežti. Bet už pirmtakų darbus negalime atsakyti, nesiimame vertinti, kas kiek padarė, kas ne. Kitą vertus, sužinoti apie tokias vertybes, kai pats jų turintis žmogus neskelbia apie jas, taip pat sudėtinga.

Tomas Venclova
 

Poetas, J.Brodskio bičiulis

Stanfordo universitete yra daug archyvinės medžiagos iš viso pasaulio, beje, ir lietuviškos, – nematau nieko blogo, kad J.Brodskio medžiaga ten pateko. Ten ji lengvai prieinama viso pasaulio mokslininkams, ir iš viso Stanfordas yra antras ar trečias pagal prestižą universitetas pasaulyje (po Harvardo ir, turbūt, Oksfordo).
Reikėtų paminėti, kad nemažai medžiagos apie J.Brodskį yra muziejuje Venclovų namuose (Pamėnkalnio g. 34), ten rengiamos ir jo parodos, buvo organizuojama tarptautinė konferencija apie jį bei jo ryšius su Lietuva. Prie viso to daug prisidėjo Katilių šeima.